Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Paskui jis išėjo, ir aš netrukus radau dar vieną, o gal tą patį, skvošo kamuoliuką – po savo antklode.

Puikiai žinojau, kad mama man nepasakojo tos „Ponios Bovari“ ir daugybės klozetų istorijos, bet, savaime suprantama, paklausiau ir ją.

– Man ta istorija niekada net neatrodė juokinga, Bili, – atsakė mama. – Nė mintis į galvą neatėjo tau ją pasakoti.

– A…

– Gal tėtukas… nors aš jo prašiau, kad nepasakotų ! – tarė mama.

– Ne, senelis tikrai nepasakojo, – patikinau ją.

– Galiu lažintis, kad dėdė Bobas.

– Dėdė Bobas sako, jog neprisimena , kad būtų man pasakojęs.

– Bobas geria – jis daug ko neprisimena, – pasakė mama. – O tu ką tik karščiavai, – priminė. – Juk žinai, kokie būna tavo sapnai, kai karščiuoji, Bili.

– Man ta istorija vis tiek visada atrodė juokinga… Kaip tas tipas, plekšėdamas užpakaliu, slydo per klozetų sėdynes!

– Man tai nė kiek nejuokinga, Bili.

– O!

Tik vėliau, visiškai pasveikęs, Ričardo Aboto paklausiau, ką jis mano apie „Ponią Bovari“.

– Manau, kad ji tau labiau patiks, kai būsi vyresnis, Bilai, – atsakė Ričardas.

– Kiek vyresnis? – paklausiau. (Kaip suprantu, tada turėjau būti keturiolikos. Dar nė karto nebuvau perskaitęs „Didžiųjų lūkesčių“, bet panelė Frost man, kaip skaitytojui, jau buvo padėjusi žengti pirmuosius žingsnius, – tuo neabejoju.)

– Galiu paklausti panelės Frost, kiek, jos nuomone, man turėtų būti metų, – pasakiau.

– Prieš klausdamas gal dar kiek palūkėk, Bilai, – patarė Ričardas.

– Kiek?

Ričardas Abotas, kuris, mano manymu, žinojo viską, atsakė:

– Tiksliai nežinau.

Tiksliai nežinau, kada mano mama tapo Ričardo Aboto režisuojamų Feivarit Riverio mokyklos Dramos klubo spektaklių suflere, bet gerai prisimenu, kaip ji sufleravo „Audroje“ vaidinusiems aktoriams. Kartais būdavo sunku suderinti laiką, nes mama tebebuvo ir „Ferst Sisterio artistų“ suflerė, bet vieną kitą repeticiją ji galėdavo praleisti, o spektaklių – mūsų miestelio mėgėjų teatro draugijos ir Feivarit Riverio mokyklos Dramos klubo – vakarai niekada nesutapdavo.

Per repeticijas Kitridžas dėdavosi tiksliai neprisimenąs žodžių, kad mano mama jam sufleruotų.

– „Mieloji mergele“, – pasakė Ferdinandas Mirandai per vieną mūsų repeticiją, kai pirmą kartą vaidinom neturėdami prieš akis scenarijaus.

– Ne, Žakai, – tarė mama. – Turi sakyti: „Mieloji šeimininke…“ Ne „mergele“.

Bet Kitridžas vaidino – tyčia klydo, kad įtrauktų mano mamą į pokalbį.

– Atsiprašau, ponia Abot. Daugiau taip nenutiks, – sakydavo jai – ir tuoj pat sugadindavo kitą dialogą.

„Ne, mieliausioji būtybe“, – turi sakyti Ferdinandas Mirandai, bet Kitridžas tarė:

– „Ne, mieloji šeimininke.“

– Ir vėl, Žakai! – sustabdė jį mano mama. – „Ne, mieliausioji būtybe “, – o ne „šeimininke“.

– Aš turbūt persistengiu, norėdamas jums įtikti… Noriu, kad mane pamėgtumėt, bet bijau, kad vis tiek nemėgstat, ponia Abot, – šnekėjo Kitridžas mano mamai. Jis su ja flirtavo, ir ji nuraudo. Man buvo nesmagu, kad taip dažnai į galvą ateina mintis, jog mama lengvai sugundoma; tarsi būčiau manęs, kad ji gal protiškai šiek tiek atsilikusi arba, lytiniu požiūriu, tokia naivi, kad bet kas, truputį pameilikavęs, gali ją palenkti į savo pusę.

– Tu man patinki , Žakai, – tikrai negalėčiau sakyti, kad tavęs nemėgstu! – išpyškino mama, o šalia stovinti Elena (Miranda) jau kunkuliavo pykčiu; Elena žinojo, kad Kitridžas neseniai sakė, jog mano mama „karšta“.

– Aš prie jūsų taip jaudinuosi, – pasakė mano mamai Kitridžas, nors anaiptol neatrodė susijaudinęs; iš pažiūros vis labiau pasitikėjo savimi.

– Ką čia skiedi! – kaip kokia varna sukrankė Elena Hadli. Kitridžas net susigūžė, išgirdęs jos balsą, o mama krūptelėjo, lyg gavusi antausį.

– Elena, būk mandagesnė, – tarė mama.

– Gal jau galėtume tiesiog vaidinti ? – paklausė Elena.

– Oi, Valdove, tu tokia nekantri! – Kitridžas nuginkluojamai nusišypsojo pirma Elenai, paskui mano mamai. – Elena negali sulaukti, kada reikės susikibti už rankų, – pasakė jau tik mamai.

Jų repetuojamos trečio veiksmo pirmos scenos pabaigoje Ferdinandas su Miranda iš tikrųjų turėjo laikytis už rankų. Dabar jau buvo Elenai eilė nurausti, bet Kitridžas tą akimirką įsmeigė spindinčias akis į mano mamą.

– Noriu jūsų paklausti, ponia Abot, – tarė, tarsi šalia jo nebūtų buvę nei Elenos, nei Mirandos, – tarsi jos apskritai niekada nebūtų egzistavusios. – Kai Ferdinandas sako: „Regėjau / Ne vieną moterį. Dažnai jų skambūs / Balsai žavėjo mano godžią klausą…“ – suprantate, kai sako tuos žodžius… kažin, ar tai reiškia, kad jau buvau su daugybe moterų… na, gal turėčiau kaip nors parodyti, kad esu… suprantate… lytiškai patyręs ?

Mama nuraudo dar ryškiau negu anąkart.

– O Dieve ! – sušuko Elena Hadli.

O aš… kur buvau aš? Arijelis, „oro dvasia“. Aš laukiau, kada Ferdinandas ir Miranda išeis – atskirai, kaip parašyta remarkoje. Stovėjau netoliese su Kalibanu, Stefanu (tuo „girtuokliu rūmu tarnu“, kaip jį vadina Šekspyras) ir Trinkulu; mes turėjom vaidinti kitoje scenoje, kurioje buvau nematomas. Tiesą sakant, kai mama taip raudo, klausydamasi gudraus Kitridžo meilikavimo, aš ir jaučiausi esąs nematomas, – bent jau norėjau toks būti.

– Aš – tik suflerė, – skubomis atsakė mama Kitridžui. – Tokį klausimą reikėtų pateikti režisieriui. Turėtum klausti pono Aboto, – pridūrė. Buvo akivaizdu, kad ji susijaudinusi, ir aš staiga išvydau ją atrodančią taip, kaip ji tikriausiai atrodė prieš daugybę metų, kai arba laukėsi manęs, arba jau buvo mano mama, – kai pamatė, kad mano mergišius tėvas bučiuoja kitą. Prisiminiau, kaip ji, man apie tai pasakodama, ištarė „kitą“: taip pat automatiškai, kaip taisė tyčines Kitridžo klaidas. (Per „Audros“ spektaklius Kitridžas jau nieko nesupainiojo – nepamiršo nė vieno žodžio. Dabar suprantu, kad nenorėjau to pripažinti, bet Kitridžas scenoje vaidino puikiai.)

Man buvo skaudu matyti, kaip lengvai mano mama paveikiama – net ir menkiausių seksualinių užuominų, mestų paauglio ! Nekenčiau savęs, nes supratau, kad gėdijuosi savo motinos ir kad gėdą, kurią jaučiu dėl jos, sukėlė nuolatinis pasipūtusios Mjurielės globėjiškumas ir priekaištingi plepalai. Nekenčiau, žinoma, ir Kitridžo – už tai, kad jis šitaip, be jokių pastangų, sujaudino traumuotą mano mamą ir kad taip pat lengvai sujaudina ir Eleną, ir mane. Kaip tik tada mama paprašė pagalbos.

– Ričardai! – šūktelėjo. – Žakas čia nori kai ko paklausti apie personažą !

– O Dieve , – vėl sudejavo Elena, šįkart jau tyliai, vos girdimai; bet Kitridžas vis tiek išgirdo.

– Turėk kantrybės, mieloji Valdove, – pasakė, imdamas ją už rankos. Taip, kaip Ferdinandas ima už rankos Mirandą – prieš išsiskirdamas su ja trečio veiksmo pirmos scenos pabaigoje. Bet Elena ištraukė ranką iš jo gniaužto.

– Kas tau neaišku dėl personažo, Ferdinandai? – paklausė Kitridžo Ričardas Abotas.

– Dar paskiesk! – burbtelėjo Elena.

– Būk mandagesnė , Elena! – tarė mama.

– Mirandai reikėtų gryno oro, – pasakė Elenai Ričardas. – Porą kartų giliai įkvėpk, o iškvėpdama gal dar pamėgink išstumti į galvą nevalingai ateinančius žodžius. Pailsėk, Elena… Ir tau, Bilai, reikėtų pailsėti, – kreipėsi į mane. – Norėtume, kad mūsų Miranda ir Arijelis įsijaustų .