Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Vykdydamas vieną iš tų sunkių šalmo ištuštinimo misijų, tėtis tualete prisėdo ant klozeto. Nebuvo prasmės mėginti šlapintis stačiomis; laivas suposi ir į šonus, ir išilgai, – būtinai reikėjo prisėsti. Taigi tėtis sėdėjo, abiem rankom įsikibęs į klozetą. Jūros vanduo teliūskavo jam apie kulkšnis, permerkė batus ir kelnes. Pačiame ilgos klozetų eilės gale sėdėjo kitas kareivis, irgi įsikibęs į klozetą, bet kažkaip atsainiai. Tėtis matė, kad jūrligė nekankina ir jo; tas kareivis netgi skaitė, klozeto laikydamasis tik viena ranka. Bet laivas staiga susiūbavo smarkiau, ir knygų graužikas neišsilaikė. Šokčiodamas slydo per sėdynes, – buvo girdėti, kaip plekši jo užpakalis, – ir galiausiai atsitrenkė į kitame klozetų eilės gale sėdintį mano tėtį.

– Atsiprašau – tiesiog negalėjau liautis skaitęs! – tarė.

Tada laivas pakrypo į kitą pusę, ir tas kareivis nučiuožė atgal, vėl šokčiodamas per sėdynes. Atsidūręs ant paskutinio klozeto, jis arba netyčia pametė knygą, arba ją tiesiog paleido ir jau abiem rankom įsikibo į sėdynę. Jūros vanduo jo knygą iškart nunešė į šalį.

– Ką ten skaitei? – šūktelėjo koduotojas.

– „Ponią Bovari“! – perrėkdamas audrą, atsakė tas kareivis.

– Galiu papasakoti, kas nutiko toliau, – pasisiūlė seržantas.

– Nereikia! – atsakė knygų graužikas. – Noriu perskaityti pats!

Sapne – arba kažkieno (ne Ričardo Aboto) pasakojamoje istorijoje – mano tėvas to kareivio per visą kelionę daugiau nė karto ir nematė. „Pro vos įžiūrimą Gibraltarą, – prisimenu susapnuotus (ar kažkieno ištartus) žodžius, – laivų vilkstinė su konvojumi įplaukė į Viduržemio jūrą.“

Vieną naktį, prie Sicilijos kranto, triumuose miegančius kareivius pažadino kurtinamos pabūklų salvės; vilkstinę apšaudė Luftwaffe – vokiečių oro pajėgų lėktuvai. Vėliau mano tėtis sužinojo, kad vienas iš greta plaukusių laivų buvo pašautas ir nuskendo su visa įgula. O dėl to per audrą „Ponią Bovari“ skaičiusio kareivio, tai jis, matyt, nespėjo mano tėčiui prisistatyti, kol vilkstinė dar nebuvo priartėjusi prie Taranto. Koduotojo istorija apie karą buvo pasakojama toliau ir galiausiai baigėsi, o mano pradingęs tėtis to tualeto čiuožėjo taip ir nebesutiko.

„Po kelerių metų“, kaip sapnavau (arba kaip sakė pasakotojas), mano tėtis, „jau bebaigiąs“ Harvardą, važiavo Bostono metro traukiniu; įlipęs Čarlzo gatvės stotyje, jau buvo pakeliui į Harvardo aikštę.

Staiga į jį įsistebeilijo kažkoks Kendalo aikštėje įlipęs vyriškis. Toks nepažįstamo žmogaus susidomėjimas seržantą „sutrikdė“; „jo susidomėjimas buvo nenormalus , kažkoks tarytum grėsmingas ar bent jau nemalonus“. (Kaip tik dėl tam tikrų žodžių tas vis pasikartojantis sapnas man atrodė tikresnis negu kiti. Šiame sapne viskas buvo pasakojama pirmuoju asmeniu – čia skambėjo balsas .)

Paskui tas vyriškis metro traukinyje ėmė persėdinėti nuo vienos sėdynės ant kitos; vis artėjo prie mano tėčio. Kai juodu jau beveik lietėsi vienas prie kito ir traukinys prieš stotį sumažino greitį, nepažįstamasis, žiūrėdamas į tėtį, tarė: „Labas! Aš – Bovari. Prisimenat?“ Kaip tik tada traukinys sustojo Centrinėje stotyje, kur tas knygų graužikas ir išlipo, o seržantas važiavo toliau – į Harvardo aikštę.

Man sakė, kad, kai sergi skarlatina, karštis nukrinta per savaitę – dažniausiai po trijų ar penkių dienų. Esu beveik įsitikinęs, kad nebekarščiavau, kai Ričardo Aboto paklausiau, ar jis man pasakojo šią istoriją; gal kai mane pradėjo berti arba kai ėmė skaudėti gerklę – pora dienų anksčiau, negu išryškėjo bėrimas. Mano liežuvis tada buvo sutrintų žemuogių spalvos, bet kai apie tą itin aiškiai prisimenamą ir vis pasikartojantį sapną pirmą kartą kalbėjausi su Ričardu, liežuvis jau buvo tamsiai raudonas, kaip jautiena, – arba avietės, – o bėrimas pamažu nyko.

– Aš nieko apie šitą istoriją nežinojau, Bilai, – pasakė man Ričardas. – Dabar pirmą kartą ją išgirdau.

– O!

– Skamba taip, lyg būtų pasakojęs senelis Haris.

Bet kai paklausiau senelio, ar ne jis man pasakojo istoriją apie „Ponią Bovari“, senelis Haris, kaip visada, pradėjo mykti: „Na, žinai…“ – mėgindamas kaip nors apeiti klausimą. Ne, jis man to „tai jau tikrai“ nepasakojęs. Taip, Haris buvo girdėjęs tą istoriją, – „iš antrų lūpų“, jei gerai pasimenąs, – bet, kaip ir reikėjo tikėtis, negalėjo prisiminti, kas jam pasakojo. „Gal dėdė Bobas… ko gero, tau ją pasakojo dėdė Bobas, Bilai.“ Paskui senelis uždėjo ranką man ant kaktos ir sumurmėjo kažką apie tai, kad lyg ir nebekarščiuoju. Atidžiai apžiūrėjęs burną, pareiškė:

– Liežuvis vis dar atrodo bjaurokai, bet bėrimas jau po truputį dingsta.

– Viskas buvo pernelyg tikroviška, kad būtų sapnas, – bent jau iš pradžių, – pasakiau seneliui Hariui.

– Na, žinai… jeigu vaizduotė laki… O tavo tai tikrai laki, Bilai… sakyčiau, kad sapnai kartais gali būti labai tikroviški, – toliau išsisukinėjo senelis.

– Paklausiu dėdės Bobo, – tariau.

Bobas nuolat man į kišenes – arba į batus, arba po pagalve – prikaišiodavo skvošo kamuoliukų. Toks buvo mudviejų žaidimas. Radęs tuos kamuoliukus atiduodavau jam. „Oi, šito kamuoliuko aš visur ieškojau , Bili! – sakydavo Bobas. – Kaip gerai, kad radai!“

– Apie ką ta „Ponia Bovari“? – paklausiau dėdės Bobo, kai jis užėjo pažiūrėti, kaip sveikstu po skarlatinos, ir aš jam atidaviau skvošo kamuoliuką, rastą dantų šepetėlio stiklinėje – mudviejų su seneliu Hariu vonios kambaryje.

Haris man buvo sakęs, kad močiutė Viktorija „geriau mirtų“, negu praustųsi tame pačiame vonios kambaryje, kuriame prausiasi jis, o man tai, kad mudu su seneliu turime bendrą vonios kambarį, netgi patiko.

– Tiesą sakant, Bili, aš „Ponios Bovari“ neskaičiau, – prisipažino dėdė Bobas ir, iškišęs galvą, apžvelgė šalia mano miegamojo esantį koridorių, kad įsitikintų, jog nei mama, nei senelė, nei teta Mjurielė neišgirs, ką jis sako. Nors pavojaus nebuvo, Bobas toliau kalbėjo pašnibždomis: – Manau, kad ten rašoma apie svetimavimą, Bili… apie neištikimą žmoną. – Aš tikriausiai atrodžiau visiškai suglumęs, nes dėdė Bobas tuoj pat pridūrė: – Turėtum klausti Ričardo, apie ką ta „Ponia Bovari“, – literatūra, kaip supranti, Ričardo sritis.

– Ten romanas? – paklausiau.

– Na, vargu ar tikra istorija, – atsakė dėdė Bobas. – Bet Ričardas tai jau geriau žinos.

– Galėčiau paklausti ir panelės Frost.

– Aha, galėtum. Tik nesakyk, kad aš pasiūliau.

– Girdėjau vieną tokią istoriją, – pasakiau. – Gal jūs man pasakojot?

– Apie vyruką, skaičiusį „Ponią Bovari“ ant daugybės klozetų?! – sušuko Bobas. – Ta tai man patinka!

– Ir man, – tariau. – Baisiai juokinga!

– Galima plyšt iš juoko! – pasakė dėdė Bobas. – Ne, tos istorijos aš tau niekada nepasakojau, Bili, – bent jau neprisimenu , kad būčiau pasakojęs, – greitai pridūrė.

– A…

– Gal ją tau pasakojo mama ? – spėjo dėdė Bobas. Aš turbūt labai skeptiškai į jį žvilgtelėjau, nes jis staiga tarė: – Tikriausiai ne.

– Čia sapnas, kurį nuolat sapnuoju, bet juk aišku, kad kažkas man tai papasakojo.

– Gal kas nors apie tai šnekėjo per kokius kviestinius pietus? Vaikai dažnai nugirsta visokių tokių istorijų, kai suaugusieji mano, kad jie jau miega ir tikrai nesiklauso, – pasakė dėdė Bobas. Toks paaiškinimas buvo įtikimesnis negu mintis, kad apie tą nuotykį tualete išgirdau iš mamos, bet nei Bobas, nei aš vis tiek neatrodėm tuo įsitikinę. – Ne visas paslaptis galima atskleisti, Bili, – jau tvirtesniu balsu tarė dėdė Bobas.