Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Viskas prasidėjo gana nekaltai. Mane kalbinęs žurnalistas mudu pasikvietė į vieną tokį Riperbanoje esantį naktinį klubą; aš nežinojau, kas per gatvė toji Riperbana ir į kokį klubą eisim, tačiau tas žurnalistas (ir jo žmona arba draugė) kvietė mane su Dona drauge praleisti vakaro ir pasižiūrėti pramoginio spektaklio. Jų vardai buvo Klausas (su K ) ir Klaudija (vokiškai – su C ); mes visi kartu taksi nuvažiavom į tą klubą.

Turėjau suprasti, kas tai per klubas, kai įeidamas prie baro pamačiau tuos perkarusius vaikinus. „Transvestiten-Cabaret“ – transvestitų pasirodymas. (Manau, kad tie prie baro stoviniavę vaikinai buvo artistų draugužiai, nes šiaip neatrodė, jog tai tokia vieta, kur mezgamos atsitiktinės pažintys; be to, išskyrus tuos vaikinus prie baro, daugiau lyg ir nepastebėjau nė vieno gėjaus.)

Pasirodymas buvo skirtas sekso turistams – merginomis persirengę vyrukai linksmino normalias poras. Jaunų vyriškių grupelės atėjo tiesiog pasijuokti, o moterų – pažiūrėti į penius. Artistai buvo tikri juokdariai, patys aiškiai suvokiantys, kad yra vyrai. Ir atrodė jie toli gražu ne taip moteriškai kaip mano mieloji Dona; tie senos mados transvestitai net nemėgino apsimesti tikromis moterimis. Jie buvo kruopščiai išsidažę, prašmatniai apsirengę; tikrai labai gražūs, bet, šiaip ar taip, vyrai – labai gražūs vyrai, apsirengę kaip moterys. Tie vyrai – su suknelėmis ir perukais – iš pažiūros buvo moteriški, bet vis tiek negalėjo nieko apgauti – net nesistengė.

Klausas su Klaudija, be abejo, nė nenumanė, kad Dona – viena iš jų (bet ji, žinoma, ir atrodė daug įtikimiau, ir buvo nepalyginti labiau įsijautusi).

– Aš nežinojau, – pasakiau Donai. – Tikrai nežinojau. Atsiprašau.

Dona tiesiog neteko žado. Jai tada – aštuntajame dešimtmetyje – nė į galvą neatėjo, kad, jeigu jau kalbame apie sunkų apsisprendimą dėl lytinės tapatybės, vienas iš labiau išprususios Europos palankumo transseksualams požymių yra tas, kad europiečiai, pripratę prie lytinės orientacijos skirtumų, jau gali iš jų ir pasijuokti.

Donai, taip sunkiai apsisprendusiai iš tikrųjų žiūrėti į save kaip į moterį, buvo baisiai skaudu matyti tuos iš savęs besišaipančius artistus.

Buvo viena komiška scena, kur labai aukšta transpanelė vairavo įsivaizduojamą automobilį, o jos partneris – iš pažiūros baisiai išsigandęs gerokai mažesnis vyrukas – mėgino jai pačiulpti. Vyrukas persigando pamatęs, koks didelis tos transpanelės pimpalas ir kaip nemokšiškos jo pastangos paglamonėti šį baisūną trukdo jai vairuoti.

Dona, žinoma, nesuprato, ką jie ten vokiškai šneka; transpanelė šnekėjo neužsičiaupdama: žėrė kvapą užimančius priekaištus, kaip nevykusiai jai čiulpiama. Na, aš negalėjau nesijuokti ir manau, kad Dona man to niekada taip ir neatleido.

Klausas su Klaudija neabejotinai manė, kad mano draugė – tipiška amerikietė; jiedviem atrodė, kad Dona nesidžiaugia spektakliu, nes yra lytiškai neišprususi davatka. Aš nieko negalėjau jiems paaiškinti – tik jau ne ten.

Mums visiems jau beišeinant, baisiausiai susinervinusi Dona net pašoko, kai viena padavėja ją užkalbino. Ta padavėja iš tikrųjų buvo aukštas transvestitas; ją galėjai palaikyti vienu iš aktorių. Ji Donai (vokiškai) pasakė: „Atrodai puikiai.“ Tai buvo komplimentas, bet aš supratau, kad tas transvestitas atpažino, jog Dona – transmoteris. (Šiaip beveik niekas neatpažindavo, tada tikrai ne. Dona nesireklamavo; ji labai stengėsi iš tikrųjų būti moterimi, o ne atrodyti kaip moteris.)

– Ką ji pasakė? – vis klausė manęs Dona, kai ėjom iš to klubo. Aštuntajame dešimtmetyje Riperbana nebuvo toks turistų traukos centras, koks yra dabar; sekso turistai ten, žinoma, užsukdavo, bet pati gatvė atrodė labiau aptriušusi, – kokia tada buvo ir Taimso aikštė, dar taip neužplūsta žioplių.

– Ji tave pagyrė – jos manymu, „atrodai puikiai“. Norėjo pasakyti, kad esi labai graži.

– Norėjo pasakyti, kad, „kaip vyras“, tai graži… argi ne tai ji turėjo omeny ? – paklausė Dona. Ji jau verkė. Klausas su Klaudija vis dar nieko nesuprato. – Nesu kokia pigi persirengėlė! – sušuko Dona.

– Atleiskite, jei čia kažkas buvo negerai, – šaltoku balsu tarė Klausas. – Turėtų būti juokinga – niekas nieko nenori įžeisti .

Aš tik purčiau galvą; supratau, kad vakaras jau galutinai sugadintas.

– Klausyk, biče… mano pimpalas didesnis negu to transvestito, vairavusio kažkokį nesamą trantą! – pasakė Dona Klausui. – Gal nori pažiūrėti ? – pasiūlė Klaudijai.

– Liaukis, – tariau. Žinojau, kad Dona – ne drovuolė. Anaiptol!

– Pasakyk jiems, – paliepė ji.

Savaime suprantama, jau buvau parašęs porą romanų apie lytinės orientacijos skirtumus – apie tam tikrų sunkumų sukeliančią ir kartais trikdančią lytinę tapatybę. Klausas tuos romanus skaitė; jis juk kalbėjosi su manimi kaip žurnalistas, rengė interviu , dėl Dievo meilės! Ir jis, ir jo žmona (arba draugė) turėjo žinoti, kad mano draugė – ne kokia davatka.

– Donos pimpalas neabejotinai didesnis negu to įsivaizduojamą automobilį vairavusio transvestito, – patikinau Klausą su Klaudija. – Būkite geri – neprašykite parodyti. Na, ne čia.

– Ne čia ? – surėkė Dona.

Išties nežinau, kodėl taip pasakiau; žiūrėdamas į smarkų Riperbanos eismą ir nepaliaujamai plūstančius pėsčiuosius, turbūt išsigandau, kad Dona ims ir išsitrauks savo pimpalą ten . Tikrai neturėjau omeny, – kaip paskui, viešbutyje, daug kartų sakiau Donai, – kad ji galėtų (arba kad jai reikėtų) parodyti jį Klausui su Klaudija kitą kartą arba kitur! Tiesiog netyčia taip leptelėjau.

– Aš gi ne šiaip sau rengiuosi moteriškais drabužiais, – kūkčiojo Dona. – Ne, tikrai ne…

– Žinoma, kad ne, – raminau ją – matydamas, kad Klausas su Klaudija tyliai sprunka šalin. Dona purtė mane, uždėjusi rankas man ant pečių; taigi manau, kad Klausas su Klaudija gerai matė dideles jos plaštakas. (Donos pimpalas tikrai buvo didesnis negu tos transpanelės, įsivaizduojamame automobilyje springdžiusios taip nevykusiai jai čiulpusį vyruką.)

Tą vakarą, kai grįžom į „Vier Jahreszeiten“, Dona tebeverkdama nusiprausė veidą ir atsigulė miegoti. Įeinamosios sieninės drabužių spintos duris palikom praviras, šviesos joje neužgesinom, kad būtų vietoj naktinės lempelės, – kad patamsy lengviau rastume vonią. Gulėjau, negalėdamas užmigti, ir žiūrėjau į jau miegančią Doną. Prieblandoje – ir be makiažo – Donos veidas atrodė gal kiek vyriškesnis. Gal todėl, kad miegodama ji nesistengė būti moterimi; o gal dėl tarytum iš marmuro iškaltų skruostikaulių ir smakro kontūrų.

Tą naktį, žiūrėdamas į miegančią Doną, prisiminiau ponią Kitridž; jos patrauklumas irgi buvo kažkoks vyriškas – joje galėjai įžvelgti patį Kitridžą, vyrą. Bet jeigu moteris karinga, ji gali atrodyti vyriška – netgi kai miega.

Galiausiai užmigau, o atsibudęs pamačiau, kad drabužinės durys uždarytos, – aiškiai prisiminiau, kad palikom praviras. Donos lovoje, šalia manęs, nebuvo; šviesoje, sklindančioje pro plyšį po drabužinės durimis, mačiau judančių jos kojų šešėlius.

Ji buvo nuoga, žiūrėjo į save, didžiuliame drabužinės veidrodyje matomą visu ūgiu. Jau buvau prie to pripratęs.

– Tavo krūtys tobulos, – tariau.

– Daugumai vyrų patinka didesnės, – atsakė Dona. – Žinau, kad tu ne toks kaip dauguma vyrų, Bili. Tau netgi patinka tikros moterys, dėl Dievo meilės!