Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Jis gimė ir užaugo Niujorke, kur jo tėvas buvo kažkaip susijęs su tarptautine bankininkyste… O gal su tarptautine teise. Kitridžo motina buvo prancūzė. Vardu Žaklina, – prancūziškai tai yra moteriškas Žako atitikmuo. „Mano mama, kuri vargu ar iš tikrųjų yra mano mama, baisiai pasipūtusi“, – šnekėjo Kitridžas, tarsi pats nebūtų buvęs pasipūtėlis. Vis galvojau, ar tai, kad Žaklina Kitridž sūnų – vienturtį – pavadino savo vardu, yra jos tuštybės požymis.

Ją mačiau tik vieną kartą – per imtynininkų varžybas. Mane sužavėjo jos drabužiai. Ji buvo tikrai graži, bet jos sūnus man atrodė dar išvaizdesnis. Ponia Kitridž buvo kažkaip vyriškai patraukli, tarsi iškalta iš marmuro; ji netgi turėjo atsikišusį sūnaus smakrą. Kaip Kitridžas galėjo manyti, kad ji – ne jo motina? Juodu buvo tokie panašūs.

– Ji atrodo kaip Kitridžas su papais, – pasakė man Elena Hadli – kaip visada garsiai ir autoritetingai. – Kas dar galėtų būti, jei ne jo motina? – nusistebėjo. – Nebent daug vyresnė sesuo. Tikrai, Bili, jeigu jie būtų to paties amžiaus, sakyčiau, kad ji gal jo dvynė !

Per tas imtynininkų varžybas mudu su Elena vis spoksojom į Kitridžo motiną; jos tai, regis, nė kiek netrikdė. Ponia Kitridž, – įspūdingų bruožų moteris styrančiomis krūtimis, vilkinti tobulai tinkančiais, figūrą labai pagražinančiais drabužiais, – prie tokio spoksojimo, be abejo, buvo pripratusi.

– Įdomu, ar ji šalina veido plaukus? – tariau Elenai.

– Kodėl turėtų tai daryti? – nesuprato Elena.

– Puikiai įsivaizduoju ją su ūsais, – pasakiau.

– Aha, bet krūtinė tai vis tiek būtų be jokio plaukelio, kaip ir jo, – pritarė Elena. Kitridžo motina mūsų dėmesį taip prikaustė tikriausiai todėl, kad joje mes matėm Kitridžą; bet ponia Kitridž ir pati buvo labai savotiškai, jaudinamai žavi. Ji buvo pirma vyresnė moteris, į kurią žiūrėdamas pajutau, jog esu pernelyg jaunas ir nepatyręs, kad ją suprasčiau. Prisimenu, jog tada dar pagalvojau, kad, ko gero, buvo baisoka turėti tokią motiną – netgi Kitridžui.

Žinojau, kad Elena įsimylėjusi Kitridžą, nes ji pati man prisipažino. (Mane kiek trikdė tai, kad mes abu įsidėmėjom Kitridžo krūtinę.) Tą penkiasdešimt devintųjų rudenį aš, septyniolikmetis, nebuvau sąžiningas, su Elena šnekėdamas apie savo meilės objektus; nedrįsau jai pasakyti, kad mane jaudina ir panelė Frost, ir Žakas Kitridžas. O kaip būčiau galėjęs Elenai prisipažinti, kad baisiai geidžiu jos mamos? Kartais dar masturbuodavausi, galvodamas apie neišvaizdžią, bekrūtę Martą Hadli, – tą aukštą stambių kaulų moterį plačia plonalūpe burna, kurios pailgą veidą įsivaizduodavau pridėtą prie mamos drabužių kataloguose paauglių liemenėles demonstruojančių jaunų mergaičių kūnų.

Gal Elenai būtų buvę lengviau, jei būtų žinojusi, kad ir aš jaučiuosi toks pat nelaimingas dėl Kitridžo, kuris iš pradžių vienodai užgauliai arba abejingai (arba ir taip, ir taip) elgėsi su mumis abiem, ir tik paskui jo elgesys šiek tiek pagerėjo, – nuo tada, kai Ričardas Abotas mums, visiems trims, davė vaidmenis „Audroje“. Ričardas labai protingai nusprendė, kad Prosperą vaidins pats, nes Feivarit Riverio mokykloje nebuvo nė vieno vaikino, galinčio deramai atlikti „tikrojo“ Milano hercogo, kaip jį vadina Šekspyras, ir Mirandą nuoširdžiai mylinčio tėvo vaidmenį. Per dvylika saloje praleistų metų stebuklingos Prospero galios labai padidėjo; vargu ar daug parengiamosios mokyklos mokinių sugebėtų tokias galias įtikinamai pavaizduoti scenoje.

Gerai – gal Kitridžui tai ir būtų pavykę. Bet jam puikiai tiko žavingai seksualaus Ferdinando vaidmuo; Kitridžas labai įtikinamai vaidino įsimylėjusį Mirandą, nors Elena Hadli, atliekanti Mirandos vaidmenį, dėl to kentė baisias kančias.

„Tenorėčiau vieno / Bičiulio ir ramintojo – tavęs“6, – prisipažįsta Miranda Ferdinandui.

O Ferdinandas atsako: „Labiau nei visą šio pasaulio gėrį / Jus mėgstu, myliu, dievinu.“

Kaip sunku turėjo būti Elenai tai girdėti – per kiekvieną repeticiją – ir būti Kitridžo ignoruojamai (arba menkinamai) kaskart, kai juodu susitikdavo ne scenoje. Tai, kad Kitridžo elgesys su mumis „šiek tiek pagerėjo“, – nuo tada, kai pradėjom repetuoti „Audrą“, – nereiškia, kad Kitridžas nebebuvo bjaurus.

Man Ričardas patikėjo Arijelio vaidmenį; pristatydamas pjesės veikėjus, Šekspyras Arijelį vadina „oro dvasia“.

Ne, nemanau, kad Ričardas buvo itin įžvalgus ir kai ką nujautė apie mano jau beaiškėjančią ir gerokai trikdančią lytinę orientaciją. Jis aktoriams pasakė, kad Arijelio lytis „daugeriopa – labiau priklausanti nuo aprangos negu nuo organinių požymių“.

Vos pasirodęs (pirmo veiksmo antroje scenoje), Arjielis sako Prosperui: „Būsiu tau klusnus / Ir nesipriešinsiu.“ Ričardas atkreipė visų – ir ypač mano – dėmesį į tai, kad būdvardis čia vyriškosios giminės. (Toje pačioje scenoje, remarkoje, apie Arijelį parašyta: jis rodo .)

Man buvo labai nekas toje vietoje, kur Prosperas Arijeliui liepia: „Virsk į tokią jūrų nimfą, / Kurią matyčiau aš ir niekas kitas.“

Aš, deja, negalėjau būti nematomas žiūrovams. Ta scena, kai Arijelis įeina kaip vandens nimfa , visada visus baisiai prajuokindavo, – netgi kai vaidinau dar be kostiumo ir neišdažytu veidu. Perskaitęs tą remarką, Kitridžas mane ir pradėjo vadinti Nimfa.

Tiksliai prisimenu, kaip Ričardas pasakė: „Laikyti Arijelį vyriškosios lyties personažu daug paprasčiau, negu dar vieną berniokėlį papuošti moteriškais apdarais.“ (Bet kaip tik moteriškais apdarais – na, bent jau peruku – aš paskui ir buvau papuoštas!)

Kitridžas pro ausis nepraleido ir kitų Ričardo žodžių: „Šekspyras čia galbūt įžvelgė kontinuumą: nuo Kalibano per Prosperą iki Arijelio – tarsi tam tikrą dvasinę evoliuciją. Kalibanas – žemė ir vanduo, šiurkšti jėga ir apgaulė. Prosperas – žmogaus valia ir įžvalga – jis tarytum koks alchemikas. O Arijelis… – pasakė Ričardas, nusišypsodamas man (jokia šypsena neprasprūsdavo pro Kitridžą), – Arijelis – oro ir ugnies dvasia, išlaisvinta nuo žemiškų rūpesčių. Šekspyras gal jautė, kad, pavaizduodamas Arijelį kaip aiškiai moterišką būtybę, sumenkintų kontinuumo pojūtį. Aš manau, kad Arijelio lytis kintama .“

– Kitaip tariant, nusprendžia režisierius? – paklausė Ričardo Kitridžas.

Mūsų režisierius ir mokytojas prieš atsakydamas atsargiai pažvelgė į Kitridžą.

– Angelų lytis irgi kintama, – tarė Ričardas. – Taip, Kitridžai, nusprendžia režisierius.

– Bet kaip ta vadinamoji vandens nimfa atrodys ? – dar pasidomėjo Kitridžas. – Kaip mergina , ar ne?

– Tikriausiai, – dar atsargiau atsakė Ričardas.

Mėginau įsivaizduoti, koks bus mano – nematomos vandens nimfos – kostiumas ir makiažas; tikrai negalėjau nujausti, kad būsiu su dumblių žalumo peruku ir tamsiai raudonu imtynininko triko. (Tamsiai raudona ir sidabriškai pilka, – „lavono atspalvio“, kaip sakė senelis Haris, – buvo Feivarit Riverio mokyklos spalvos.)

– Vadinasi, Bilio lytis… kintama , – išsišiepė Kitridžas.

– Ne Bilio – Arijelio , – pataisė jį Ričardas.

Bet Kitridžas jau buvo pasakęs, ką norėjo pasakyti; „Audroje“ vaidinę aktoriai nepamiršo žodžio „kintama“. Nimfa, Kitridžo duota pravardė, man taip ir prilipo. Feivarit Riverio mokykloje turėjau mokytis dar dvejus metus; ir visą tą laiką buvau Nimfa.