Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Bet pradėjęs mokytis Feivarit Riverio mokykloje, aš, naujokas, atsidūriau tarp daugybės vyresnių vaikinų; jie su manimi elgėsi ne itin draugiškai, o kai kurie baisiai traukė dėmesį. Iš tolo žavėjausi vienu stulbinamai atrodančiu imtynininkų komandos nariu; ne tik todėl, kad jo kūnas buvo labai gražus. (Sakau „iš tolo“, nes kurį laiką kaip galėdamas stengiausi prie jo nesiartinti – laikiausi kuo toliau.) Ar galėjau įsimylėti dar netinkamesnį žmogų?! Man nesivaideno , kad kas antras iš daugelio vyresnių vaikinų lūpų išsprūstantis žodis yra „homas“, „pederastas“ arba „iškrypėlis“; tie užgaulūs žodžiai, mano supratimu, buvo bjauriausi iš visų, kuriais galėjai išvadinti bendramokslį parengiamojoje mokykloje.

Ar ne ten, kur reikia, krypstantis mano dėmesys ir polinkis įsimylėti netinkamus žmones buvo iš tėvo, to koduotojo, paveldėto genetinio kodo dalis? Kad ir kaip keista, aš tuo abejojau; maniau, kad šitaip neįprastai įsimyliu tik dėl savo kaltės. Seržantas juk buvo liūdnai pagarsėjęs mergišius! Argi ne mergišiaus etiketę jam priklijavo kovingoji mano pusseserė Džerė? Gal ji nugirdo apie tai kalbant dėdę Bobą arba tetą Mjurielę, gal jai susidarė toks įspūdis? ( Mergišius juk buvo kaip tik toks žodis, kokius Mjurielė mėgo vartoti.)

Ko gero, turėjau apie tai pasišnekėti su Ričardu Abotu, bet nepasišnekėjau; nedrįsau apie tai užsiminti ir panelei Frost. Nė žodeliu neprasitariau apie šias naujienas, šiuos nelaimingus įsimylėjimus, – slėpiau nuo visų, kaip dažnai slepia vaikai.

Ėmiau vengti Ferst Sisterio miestelio bibliotekos. Turbūt jaučiau, kad panelė Frost, tokia protinga, netrukus suprastų, jog esu jai neištikimas, – nors tik vaizduotėje. Tiesą sakant, kai įstojau į Feivarit Riverio mokyklą, pirmus dvejus metus ir gyvenau beveik vien savo įsivaizduojamame pasaulyje, ir mano gyvenime atsirado nauja, šiuolaikiškesnė, geriau apšviesta mokyklos biblioteka. Ten mokydavausi pamokas ir rašiau visus pirmuosius rašinėlius.

Ar aš buvau vienintelis berniukų mokyklos mokinys, kurį homoerotiškai jaudino imtynininkų varžybos? Vargu. Bet tokie vaikinai – kaip aš – stengėsi niekam nekristi į akis.

Nuo daugybės neminėtinų vaikinų įsimylėjimų perėjau prie masturbavimosi su labai abejotina vieno mamos paštu siunčiamų drabužių katalogo pagalba. Mano dėmesį patraukė liemenėlių ir korsetų reklamos. Korsetus reklamavo daugiausia pusamžės moterys. Man tai buvo tarytum pirmos kūrybinio rašymo pratybos, – bent jau išmokau mintyse gudriai perdėlioti vaizdus. „Iškirpdavau“ tų pusamžių moterų veidus ir „įklijuodavau“ į paauglių liemenėles reklamuojančių merginų nuotraukas; taip galėjau turėti panelę Frost, nors (kaip ir daugumą kitų dalykų) tik vaizduotėje.

Mano amžiaus mergaitės manęs paprastai nesudomindavo. Užtat ponia Hadli, nors buvo, kaip jau sakiau, negraži, plokščia krūtine, man kažkaip nenormaliai rūpėjo, – tikriausiai todėl, kad nuolat būdavo netoliese ir nuoširdžiai domėjosi manimi (ar bent jau mano kalbos sutrikimais, kurių radosi vis daugiau).

– Kokius žodžius tau sunkiausia ištarti, Bili? – kartą paklausė ji, kai su ponu Hadliu (ir skardžiabalse Elena) pietavo pas mano mamą, Ričardą ir mane.

– Jis niekaip neištaria „biblioteka“, – atsakė Elena – garsiai ir aiškiai, kaip visada. (Bendraudamas su Elena, nejaučiau jokio lytinio potraukio, bet kitais atžvilgiais ji man vis labiau patiko. Niekada iš manęs nesišaipydavo dėl netaisyklingos tarties, ir atrodė, kad nuoširdžiai, kaip ir jos mama, nori padėti ištarti vieną ar kitą žodį taip, kaip reikia.)

– Klausiau Bilio , Elena, – sudraudė ją ponia Hadli.

– Elena turbūt geriau už mane žino, kurie žodžiai man sunkiausi, – tariau.

– Bilis visada suplaka du paskutinius žodžio „grėsmingumas“ skiemenis, – pasakė Elena.

– Sakau „peniš“, – išdrįsau prisipažinti.

– Suprantu, – linktelėjo Marta Hadli.

– Nė neprašyk, kad pasakytų daugiskaitą, – tarė motinai Elena.

Jeigu Feivarit Riverio mokykloje jau tada būtų galėjusios mokytis ir mergaitės, mudu su Elena Hadli tikriausiai dar greičiau būtume tapę geriausiais draugais, tačiau man neteko lankyti mokyklos kartu su Elena. Su ja dažnokai matydavausi tik todėl, kad Hadliai nuolat bendravo su Ričardu ir mano mama – kaip vis artimesni bičiuliai.

Taigi kartais įsivaizduodavau, kad tas paauglių liemenėles segi šiaip jau neišvaizdi, beveik bekrūtė ponia Hadli, – stebeilydamas į mamos kataloguose spausdinamas jaunučių manekenių nuotraukas, galvodavau apie mažytes Martos Hadli krūtis.

Mokyklos bibliotekoje, kur stengiausi tapti rašytoju, – arba, tiksliau sakant, svajojau, kaip būtų gerai, jeigu juo tapčiau, – man ypač patiko kambarys, kur buvo sudėta daugybė Feivarit Riverio klasių albumų. Kitų mokinių ta skaitykla lyg ir nedomino; retkarčiais ten rasdavau tik vieną ar kitą mokytoją, arba skaitantį, arba vertinantį egzaminų ar šiaip kokius rašomuosius darbus.

Feivarit Riverio mokykla buvo sena; įkurta devynioliktame amžiuje. Man patiko vartyti senus klasių albumus. (Turbūt visų praeitis paslaptinga; žinojau, kad mano tai tikrai.) Maniau, jeigu ir toliau taip žiūrinėsiu nuotraukas, tai galiausiai prieisiu prie savo paties klasės, – bet ne anksčiau negu abitūros pavasarį. Trečiųjų mokslo metų rudenį varčiau dar tik 1914-ųjų ir 1915-ųjų albumus. Tada vyko Pirmasis pasaulinis karas; tie Feivarit Riverio vaikinai tikriausiai buvo išsigandę. Gerai įsižiūrėjau į abiturientų veidus; skaičiau, į kuriuos universitetus jie ketino stoti, kokias profesijas sakėsi pasirinkę; daugelis buvo dar „neapsisprendę“ nei dėl universiteto, nei dėl profesijos. Beveik visi abiturientai turėjo pravardes, netgi tada.

Labai atidžiai žiūrinėjau imtynininkų komandos nuotraukas, šiek tiek atsainiau – Dramos klubo; čia mačiau daug išsidažiusių vaikinų, persirengusių merginomis. Atrodė, kad Feivarit Riverio mokykloje visada buvo imtynininkų komanda ir Dramos klubas. (Turėkite omenyje, kad tuos 1914-ųjų ir 1915-ųjų albumus varčiau 1959-ųjų rudenį; privačių internatinių berniukų mokyklų tradicijų, kuriomis daug kas žavėjosi, buvo stropiai laikomasi ir šeštajame dešimtmetyje, ir septintojo pradžioje.)

Ta skaitykla su daugybe klasių albumų ir retkarčiais užeinančiu vienu ar kitu mokytoju man patiko tikriausiai todėl, kad ten niekada nebūdavo kitų mokinių, – nei bauginančių, nei keliančių susižavėjimą ir blaškančių dėmesį. Kaip man pasisekė, kad turėjau atskirą kambarį mamos ir Ričardo bute! Juk šiaip mokiniai bendrabučio kambariuose gyveno ne po vieną. Negaliu net įsivaizduoti, kaip galėjau būti užgauliojamas arba kaip nors subtiliau kankinamas, jei būčiau turėjęs „kambario draugą“. Ir kur būčiau dėjęs mamos paštu siunčiamų drabužių katalogus? (Jau vien mintis, kad nebūčiau galėjęs masturbuotis, buvo skaudi… man buvo baisu tai net įsivaizduoti !)

Būdamas septyniolikos, 1959-ųjų rudenį, neturėjau jokio pagrindo vėl lankytis Ferst Sisterio miestelio viešojoje bibliotekoje, – na, jokio pagrindo, apie kurį būčiau drįsęs užsiminti. Jau buvau susiradęs prieglobstį, kur ruošdavau pamokas; ta mokyklos bibliotekos skaitykla buvo puiki vieta rašyti arba tiesiog ką nors įsivaizduoti. Bet aš, matyt, ilgėjausi panelės Frost. Scenoje ji nebūdavo taip dažnai, kaip man norėjosi; dabar, kai nebeidavau į „Ferst Sisterio artistų“ repeticijas, ją matydavau tik per spektaklius; o jų buvo „per mažai ir pernelyg retai“, kaip būtų sakiusi mano banaliomis frazėmis postringaujanti senelė.