Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Kai ponas Braunlou nusivedė Oliverį prie „šiurpių Niugeito sienų, kurios slėpė tiek kančių ir neapsakomo sielvarto“, – kur Feidžinas laukė, kada bus pakartas, – na, tada aš verkiau ir dėl vargšo Feidžino.

– Kai berniukas verkia, skaitydamas romaną, tai jau geras ženklas, – patikino mane panelė Frost.

– Geras ženklas? – suabejojau.

– Tai reiškia, kad tavo širdis jautresnė negu daugumos kitų berniukų, – tepasakė ji apie visą tą mano ašarojimą.

Aš vis skaičiau, apimtas, pasak panelės Frost, „beatodairiško rūmus plėšiančio įsilaužėlio įkarščio“, taigi ji po kurio laiko man patarė:

– Neskubėk, Viljamai. Gardžiuokis, taip godžiai neryk. Ir jei knyga tau patinka, įsimink bent vieną tikrai puikų sakinį – galbūt mėgstamiausią iš visos tos knygos. Tada nepamirši, kokia gražia kalba parašyta tave pravirkdžiusi istorija.

(Jei panelei Frost iš tikrųjų atrodė, kad Oliveris per daug verkia, tai ką ji manė apie mane?) Be to, kadangi jau kalbam apie „Oliverį Tvistą“, turiu pasakyti, kad, deja, pamiršau, kurį sakinį tada nusprendžiau įsiminti.

Po „Deivido Koperfildo“ panelė Frost man davė paragauti Tomo Hardžio. Tada buvau keturiolikos. O gal beveik penkiolikos? (Taip, tikriausiai; Ričardas Abotas kaip tik tada apie tą romaną skaitė paskaitas Feivarit Riverio berniukams, bet jie jau buvo parengiamosios mokyklos abiturientai, o aš tik kuklus aštuntokas.)

Prisimenu, kaip šiek tiek dvejodamas stebeilijau į pavadinimą – „Tesė d’Erbervilių giminės“ – ir, akivaizdžiai nusivylęs, panelės Frost paklausiau:

– Čia apie mergaitę?

– Taip, Viljamai, apie labai nelaimingą mergaitę, – tuoj pat atsakė panelė Frost. – Bet – tau, kaip vaikinui, – dar svarbiau tai, kad čia rašoma ir apie vyrus, su kuriais ji susipažįsta. Tikiuosi, niekada nebūsi toks kaip šitie Tesės gyvenimo kelyje sutikti vyrai, Viljamai.

– O, – tarstelėjau. Netrukus supratau, ką panelė Frost turėjo omenyje, užsimindama apie Tesės pažįstamus vyrus; tikrai nieku gyvu nenorėčiau būti toks kaip jie.

Apie Andželą Klerą panelė Frost pasakė paprastai:

– Jis kaip mazgotė.

Paskui, matydama, kad nieko nesuprantu, dar pridūrė:

– Kaip šlapia mazgotė, Viljamai. Toks suglebęs , toks silpnas .

– A!

Iš mokyklos paknopstom parbėgdavau namo skaityti; skaičiau irgi paknopstom, niekaip negalėjau paklusti panelės Frost įsakymui neskubėti. Kiekvieną šiokiadienį, po vakarienės, bėgdavau į Ferst Sisterio biblioteką. Sekiau Ričardo Aboto, papasakojusio apie savo vaikystę, pavyzdžiu – jau beveik gyvenau bibliotekoje, ypač savaitgaliais. Panelė Frost man nuolat liepdavo persėsti, kur šviesiau: ant kitos kėdės, ant sofos ar prie stalo. „Nesusigadink akių, Viljamai. Tau jų reikės visą gyvenimą, jei norėsi skaityti.“

Staiga man sukako penkiolika. Sulaukiau „Didžiųjų lūkesčių“, – ir pirmą kartą panorau jau perskaitytą romaną skaityti dar kartą, – be to, mudu su panele Frost užmezgėm tą keblų pokalbį apie mano norą tapti rašytoju. (Kaip žinote, tai buvo ne vienintelis mano noras, bet antrojo mudu neaptarėm – tada dar ne.)

Staiga man atėjo ir laikas stoti į privačią parengiamąją Feivarit Riverio mokyklą. Nieko keista, kad ne kas kitas, o panelė Frost, – taip svariai prisidėjusi prie mano lavinimo, – atkreipė mano dėmesį į tai, kokią „paslaugą“ man padarė mama su Ričardu Abotu. Kadangi 1957-ųjų vasarą jie susituokė, – tiksliau sakant, kadangi Ričardas Abotas įstatymiškai mane įsisūnijo, – mano pavardė buvo pakeista: aš, Viljamas Fransis Dinas jaunesnysis, tapau Viljamu Maršalu Abotu. Taigi jau žinojau, kad parengiamąją mokyklą lankyti pradėsiu turėdamas naują – man patinkančią – pavardę!

Ričardas, kaip mokytojas, turėjo butą viename iš mokyklos bendrabučių; tame bute juodu su mano mama, pradėję naują gyvenimą, ir įsikūrė; ten ir aš gavau atskirą miegamąjį. Iki senelių namo, kuriame užaugau, buvo tik kelios minutės pėsčiomis Upės gatve, taigi dažnai lankydavausi pas juos. Močiutė tai man nepatiko, bet labai mylėjau senelį Harį; jį, žinoma, ir dabar matydavau scenoje, kaip moterį, bet nuo tada, kai pradėjau mokytis Feivarit Riverio mokykloje, per „Ferst Sisterio artistų“ repeticijas užkulisiuose sukiodavausi itin retai.

Parengiamojoje mokykloje namų darbų būdavo daug daugiau negu vidurinėje ar pradinėje; be to, Ričardas Abotas vadovavo mokyklos Dramos klubui (kaip jis buvo vadinamas). Ričardo svajonė statyti Šekspyrą mane traukė į Dramos klubą ir atitolino nuo visko, kas vyko „Ferst Sisterio artistų“ teatre, išskyrus tik jau viešai rodomus spektaklius. Dramos klubo scena – ir visa mokyklos teatro salė – buvo ir didesnė, ir geriau įrengta negu savotiškas, bet žavus mūsų miestelio teatriukas. („Žavus“ man buvo naujas žodis. Mokydamasis Feivarit Riverio mokykloje, tapau tokiu, na, lyg ir snobu, bent jau taip vieną dieną man pasakė panelė Frost.)

Ir kaip mano nederamą susižavėjimą Ričardu Abotu seniau „pakeitė“ (kaip jau sakiau) geismingas troškimas suartėti su panele Frost, taip dabar du gabius mėgėjus (senelį Harį ir tetą Mjurielę) išstūmė du daug talentingesni aktoriai. Ričardas Abotas ir panelė Frost netrukus tapo „Ferst Sisterio artistų“ scenos superžvaigždėmis. Panelė Frost vaidino ne tik neurastenikę Hedą, drauge su Ričardu – ją taip bjauriai valdyti norinčiu asesoriumi Braku; penkiasdešimt šeštųjų rudenį panelė Frost buvo ir Nora „Lėlių namuose“. Ričardas, kaip ir numanė, ten gavo to nenuovokaus nuobodos – Noros vyro Torvaldo Helmerio – vaidmenį. Neįprastai pritilusi teta Mjurielė beveik mėnesį nesišnekėjo su tėvu, nes jis (o ne Mjurielė) vaidino ponią Lindę. Beje, Ričardas Abotas su panele Frost kažkaip sugebėjo įkalbėti Nilsą Borkmaną imtis nelaimingojo Krogstado vaidmens, ir niūrusis norvegas jį pavaizdavo kaip šiurpoką sunkios lemties ir teisuoliškumo derinį.

Vis dėlto svarbesnis už tai, ką ši marga mėgėjų draugija padarė iš Ibseno, 1956–1957 mokslo metų pradžioje buvo dar vienos Feivarit Riverio mokyklos mokytojų šeimos – vyro ir žmonos Hadlių – atvykimas. Jie turėjo tik vieną vaiką – iš pažiūros nerangią dukterį Eleną. Ponas Hadlis buvo naujasis istorijos mokytojas. Ponia Hadli skambino pianinu ir mokė berniukus taisyklingai dainuoti; ji vadovavo kelioms dainininkų grupėms ir dirigavo jungtiniam mokyklos chorui. Hadliai susidraugavo su Ričardu ir mano mama, taigi ir mudu su Elena dažnai būdavom suvedami į draugę. Man buvo vieneriais metais daugiau, todėl – tada – jaučiausi esąs daug vyresnis už Eleną, krūtų auginimosi srityje gerokai atsiliekančią nuo kitų mergaičių. (Vis pagalvodavau, kad Elena gal niekad neturės krūtų, nes jau buvau pastebėjęs, kad ponios Hadli krūtinė beveik plokščia – net kai ji dainuoja.)

Elena buvo baisi toliaregė; tais laikais, kai dar nebuvo jokių kitų korekcijos būdų, toliaregiai turėdavo nešioti akinius nežmoniškai storais stiklais, kurie taip išdidindavo akis, kad jos atrodydavo tarsi išsprogusios ant kaktos. Bet mama buvo išmokiusi Eleną dainuoti; be to, ir kalbėdavo Elena skambiu, išraiškingu balsu, taisyklingai tardama visus garsus, tarsi dainuodama, – aiškiai girdėdavai kiekvieną žodį.

„Elena tikrai moka pasirodyti “, – sakydavo ponia Hadli. Ji buvo vardu Marta; negraži, bet labai maloni; ji pirma pastebėjo, kad negaliu gerai ištarti kai kurių žodžių. Tada ji mano mamai pasakė, kad yra tam tikrų balso lavinimo pratimų, galėčiau pamėginti, arba man gal kiek padėtų dainavimas; tačiau penkiasdešimt šeštųjų rudenį aš dar lankiau vidurinę mokyklą ir dieną naktį skaičiau. Manęs nedomino nei „balso pratimai“, nei dainavimas.