Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Tik mintyse, – atsakė ji beveik koketiškai. – Kai buvau jaunesnė, tai nuolatos.

Ričardas sąmokslininkiškai žvilgtelėjo į mane; puikiai supratau, apie ką talentingasis „Ferst Sisterio artistų“ naujokas galvoja. Priešais mus stovėjo tikrų tikriausia lytinės stiprybės tvirtovė; mudviejų su Ričardu manymu, panelė Frost buvo nesutramdomai laisva moteris, – aiškiai matėm, kad ji nelinkusi paisyti taisyklių.

Tokiam jaunam vyriškiui, kaip Ričardas Abotas, ir man – trylikos metų svajokliui, staiga panorusiam parašyti istoriją apie tai, kaip įsimyliu netinkamus žmones, ir pasimylėti su ketvirtą dešimtį pradėjusia bibliotekininke, – panelė Frost atrodė neabejotinai seksuali.

– Yra vaidmuo kaip tik jums, panele Frost, – išdrįso pasakyti Ričardas Abotas, kai mudu paskui ją ėjom palei lentynas, iš kurių ji man paėmė pirmus tris literatūriniu požiūriu vertingus romanus.

– Tiesą sakant, vienas iš dviejų galimų vaidmenų, – patikslinau.

– Taip, turėtumėte pasirinkti, – greitai pridūrė Ričardas. – Arba „Hedos Gabler“ Hedą, arba Norą „Lėlių namuose“. Skaitėte Ibseną? Šitos pjesės dažnai vadinamos probleminėmis…

– Tai bent pasirinkimas! – tarė panelė Frost ir nusišypsojo man. – Arba turėsiu šauti sau į smilkinį, arba tapti moterimi, paliekančia tris mažus vaikus.

– Manau, tai pozityvus sprendimas, abiem atvejais, – patikino ją Ričardas Abotas.

– Oi, iš tikrųjų labai pozityvus ! – nusijuokė panelė Frost – mostelėdama ilgapiršte ranka. (Juokėsi ji kažkokiu kimiu, žemu, paskui staiga paaukštėjusiu ir nuskaidrėjusiu balsu.)

– Režisierius – Nilsas Borkmanas, – perspėjau ją; man jau norėjosi panelę Frost ginti, nors mudu buvom ką tik susipažinę.

– Vaikeli, – tarė man panelė Frost, – šneki taip, tarsi Ferst Sisteryje kas nors dar nežinotų, jog tas neurozės kamuojamas norvegas – šį tą išmanantis apie „rimtus dramos veikalus“ – yra mūsų teatriuko režisierius.

Tai pasakiusi, ji staiga kreipėsi į Ričardą:

– Man įdomu – jeigu iš šitų Ibseno pjesių pasirinksim „Lėlių namus“ ir aš būsiu Nora, kurios beveik niekas nesupranta, – ką vaidinsite jūs , pone Ričardai Abotai? – Ir nelaukdama, ką Ričardas atsakys, dar pridūrė: – Spėju, kad būsite Torvaldas Helmeris, tas nenuovokus nuoboda, Noros vyras, kurį Nora išgelbsti ir kuris negali išgelbėti jos.

– Manau, kad tikriausiai taip ir būtų, – atsargiai tarė Ričardas. – Bet aš, žinoma, ne režisierius.

– Turite man pasakyti, Ričardai Abotai, ar ketinate su manimi flirtuoti . Čia jau kalbu ne apie mūsų vaidmenis.

– Ne – tikrai ne! – sušuko Ričardas. – Aš labai rimtai flirtuoju su Bilo mama.

– Tada gerai – čia tinkamas atsakymas, – linktelėjo panelė Frost. Ji vėl pataršė man plaukus, bet ir toliau kalbėjo su Ričardu: – O jei statytume „Hedą Gabler“ ir aš būčiau Heda… na, tada jums apsispręsti, ką vaidinsite, būtų jau sunkiau, ar ne?

– Taip, tikriausiai… – mąsliai tarė Ričardas. – Tikiuosi, jei statytume „Hedą Gabler“, aš būčiau ne tas nenuovokus nuoboda, Hedos vyras… nenorėčiau vaidinti Jorgeno, – pridūrė.

– O kas norėtų ?! – sušuko panelė Frost.

– Dar yra tas rašytojas, kurį Heda sužlugdo, – mąstė Ričardas. – Nenustebčiau, jei Nilsas man duotų Eilerto Liovborgo vaidmenį.

– Jūs jam tikrai netiktumėt! – pareiškė panelė Frost.

– Tada lieka tik asesorius Brakas, – spėjo Ričardas Abotas.

– Čia jau galėtų būti įdomu, – pritarė jam panelė Frost. – Aš nusišaunu, kad ištrūkčiau iš jūsų nagų.

– Puikiai įsivaizduoju, kaip mane tai prislėgtų, – maloniai tarė Ričardas Abotas.

Juodu vaidino, netgi dabar, – aiškiai mačiau, – ir anaiptol ne mėgėjiškai. Buvo galima suprasti, kad jiedviem mano mamos, kaip suflerės, turbūt nereikės; tikrai nemaniau, kad Ričardas Abotas arba panelė Frost galėtų pamiršti žodžius ar ką ne taip ištarti.

– Aš apie tai pagalvosiu ir jums pranešiu, – pažadėjo Ričardui panelė Frost. Bibliotekos fojė buvo aukštas, siauras blausiai apšviestas veidrodis – šalia ilgos kabliukų eilės, kur kabojo vienintelis lietpaltis, tikriausiai panelės Frost. Ji žvilgtelėjo į savo plaukus tame veidrodyje. – Vis galvoju, gal reikėtų ilgesnių, – pasakė tarsi tai antrininkei.

– Hedą įsivaizduoju šiek tiek ilgesniais plaukais, – linktelėjo Ričardas.

– Tikrai? – paklausė panelė Frost, bet vėl šypsojosi man. – Tik pažiūrėk, kaip tu atrodai, Viljamai, – staiga tarė. – Tai bent brendimas! Tik pažiūrėk į šitą berniuką! – Aš turbūt paraudau arba nusukau žvilgsnį – spausdamas prie širdies tuos tris brendimo amžiui tinkamus romanus.

Panelė Frost juos parinko puikiai. Perskaičiau „Tomą Džonsą“, „Vėtrų kalną“ ir „Džeinę Eir“ – tokia eilės tvarka – ir, didžiausiai mamos nuostabai, iš tikrųjų pamėgau skaityti. Iš tų romanų sužinojau, kad nuotykių būna ir kitokių, tai ne tik kelionės jūromis, su piratais arba be jų. Tikrą jaudulį žmogus gali patirti ir nenuklysdamas į mokslinę fantastiką ar futuristines fantazijas; nebūtinai turi skaityti vesterną ar saldų meilės romaną, kad vaizduotėje persikeltų kitur. Kai skaitai, taip pat kaip ir kai rašai, iš tiesų – na, kad nuoširdžiai įsijaustum į kelionę mintimis, – reikia tik įtikimų, bet grėsmingai painių santykių. O prie ko gi dar, jei ne prie to, prieina kiekvienas įsimylėjėlis, ypač kai įsimyli netinkamą žmogų?

– Na, Bilai, parvesiu tave namo, ir galėsi pradėti skaityti, – pasakė Ričardas Abotas tą šiltą rugsėjo vakarą ir, bibliotekos fojė pasisukęs į panelę Frost, dar ištarė (ne savo balsu) paskutinius žodžius, kuriuos ketvirtame veiksme asesorius Brakas sako Hedai: „Mudu čia kuo puikiausiai sutarsime!“

„Heda Gabler“ tą rudenį buvo repetuojama du mėnesius, taigi aš gerai įsiminiau tuos žodžius, – ką jau kalbėti apie paskutinę Hedos repliką. Jau išėjusi iš scenos, užkulisiuose, – bet garsiai ir aiškiai , kaip nurodyta remarkoje, – panelė Frost (vaidinanti Hedą) atsako: „Taigi, jūs kupinas vilčių, asesoriau Brakai! Dabar, kai esate vienintelis gaidys kieme…“ Tada, kaip parašyta remarkoje, pasigirsta šūvis .

Ar man iš tikrųjų patinka ta drama, ar taip žavėjausi todėl, kad ją atgaivino Ričardas Abotas ir panelė Frost? Senelis Haris nuostabiai atliko vieną iš šalutinių vaidmenų – Jorgeno tetos Julijanos, panelės Tesman, o mano teta Mjurielė buvo ta vargšė Eilerto Liovborgo draugė, ponia Elvsted.

– Na, čia tai bent buvo spektaklis! – pasakė man Ričardas Abotas, kai mudu tą šiltą rugsėjo vakarą žingsniavom Upės gatve. Buvo jau sutemę, tolumoje dundėjo griaustinis, o aplinkiniuose kiemuose nebegirdėjom nė garso, vaikus ir šunis kaimynai, matyt, susišaukė į vidų, ir Ričardas lydėjo mane namo.

– Koks spektaklis? – nesupratau.

– Turiu omeny panelę Frost! – sušuko Ričardas. – Jos spektaklį! Knygos, kurias tau reikėtų perskaityti, ir šnekos apie įsimylėjimą , ir subtilūs pasvarstymai, ar ji vaidins Norą, ar Hedą…

– Sakote, kad ji visą laiką vaidino ? – paklausiau. (Man vėl norėjosi ją ginti, nors ir pats nežinojau kodėl.)

– Kaip matau, ji tau patiko, – tarė Ričardas.

– Labai patiko! – neslėpiau.

– Suprantama, – linktelėjo galvą Ričardas.