Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Kad ir kokiais apdarais puoštumeisi, kad ir kaip išsidažytum, Nimfa, – man vienam dar pasakė Kitridžas, – vis tiek niekada nebūsi toks karštas kaip tavo motina.

Žinojau, kad mano mama graži, ir – būdamas septyniolikos – vis dažniau pastebėdavau, kaip įdėmiai kiti Feivarit Riverio – berniukų mokyklos – mokiniai į ją žiūri. Bet dar nė vienas vaikinas man nebuvo sakęs, kad mano mama „karšta“; taigi aš, kaip man dažnai nutikdavo, kai būdavau su Kitridžu, netekau žado. Esu įsitikinęs, kad žodis „karšta“ tada dar nebuvo taip vartojamas – ta prasme, kuria jį pavartojo Kitridžas. Bet jis tikrai turėjo omenyje tą žodžio „karšta“ prasmę.

Kalbėdamas apie savo paties motiną, – labai retai, – Kitridžas vis užsimindavo, kad kažkas, ko gero, supainiota. „Gal tikroji mano mama mirė gimdydama, – spėliojo Kitridžas. – Tada tėvas toje pačioje ligoninėje rado netekėjusią gimdyvę – nelaimingą moterį (jos vaikas gimė negyvas, bet ji to nežinojo), panašią į mano motiną. Ir slapta sukeitė. Mano tėtis tikrai galėjo griebtis tokios apgaulės. Nesakau, kad ta moteris žino, jog yra mano pamotė. Gal ji netgi įsitikinusi, kad tėtis – mano patėvis! Tada ji gal gėrė daug visokių vaistų, – juk tikriausiai buvo baisiai nusiminusi, gal norėjo nusižudyti. Neabejoju, kad ji manosi esanti mano mama, – tik ne visada elgiasi kaip motina. Yra padariusi kai ką, kas nesuderinama… nesuderinama su motinyste. Aš tik sakau, kad mano tėtis niekad nesijautė atsakingas už tai, kaip elgiasi su moterimis, – nesvarbu, kas jos tokios. Mano tėtis tiesiog sudaro sandėrius. Šita moteris gal atrodo kaip aš, bet ji nėra mano mama – ji nėra niekieno motina.“

– Kitridžui vis dar neigimo stadija, – kartą pasakė man Elena. – Ta moteris atrodo taip, tarsi būtų ir jo motina, ir tėvas!

Kai Elenai Hadli papasakojau, ką Kitridžas sakė apie mano mamą, Elena man pasiūlė Kitridžui iškloti, ką mudu manom apie jo motiną – ir kaip begėdiškai į ją spoksojom per vienas jo imtynių varžybas.

– Pasakyk jam, kad jo mama atrodo kaip jis su papais , – patarė Elena.

– Tu jam pasakyk, – atšoviau; mes abu žinojom, kad aš tai tikrai nepasakysiu. Bet ir Elena su Kitridžu apie jo motiną nešnekėjo.

Iš pradžių Elena Kitridžo bijojo beveik taip pat kaip aš, – be to, jam girdint nieku gyvu nebūtų ištarusi žodžio „papai“. Ji labai nesmagiai jautėsi, paveldėjusi plokščią mamos krūtinę. Šiaip Elena anaiptol neatrodė tokia neišvaizdi kaip jos motina; ji buvo liesa ir nerangi, ir bepapė, bet dailaus veidelio – ir tikrai ne tokių stambių kaip mamos kaulų. Todėl visus ir stebino garsus ir skambus jos, iš pažiūros tokios gležnutės, balsas. Tačiau Kitridžas Elenai – iš pradžių – kėlė tokią baimę, kad ji, atsidūrusi greta jo, dažnai tik krenkšdavo ar kažką murmėdavo; kartais šnekėdavo taip padrikai, kad būdavo sunku suprasti, ką sako. Elena prie jo bijodavo kalbėti per garsiai.

– Kai matau Kitridžą, man aprasoja akiniai, – kartą pasakė.

Jų – kaip Ferdinando ir Mirandos – pirmas susitikimas scenoje buvo nuostabiai sklandus; sunkiai galėjai įsivaizduoti vienas kitą labiau traukiančius žmones. Vos pamatęs Mirandą, Ferdinandas ją pavadina „stebuklu“; jis klausia: „Ar tu, stebukle, / Esi mergaitė, ar dievų dukra?“

„Aš ne stebuklas, pone, aš mergaitė“, – atsako Elena (Miranda) garsiu, aidžiu balsu. Bet užkulisiuose Kitridžas vis tiek privertė Eleną susidrovėti dėl tokio griausmingo balso. Šiaip ar taip, jai buvo tik šešiolika, o Kitridžui – aštuoniolika, bet iš pažiūros tai beveik trisdešimt.

Vieną vakarą, po repeticijos, mudu su Elena ėjom namo, – Hadliai irgi turėjo butą tame pačiame mokinių bendrabutyje, kur gyvenau ir aš su Ričardu Abotu ir mama, – ir staiga šalia mūsų tarytum stebuklingai išdygo Kitridžas. (Jis nuolatos taip darydavo.)

– Judu – graži porelė, – tarė Kitridžas.

– Mes ne porelė ! – išpyškino Elena, daug garsiau, negu norėjo. Kitridžas apsimestinai susvirduliavo, tarsi gavęs nematomą smūgį; ir užsidengė ausis.

– Turiu tave įspėti, Nimfa: tau gresia pavojus apkursti, – pasakė man Kitridžas. – Kai šita mažulė pirmąkart patirs orgazmą, geriau būk su ausų kamštukais. Be to, tavim dėtas, nedaryčiau to namie, – dar patarė. – Ją girdėtų visas bendrabutis. – Tai pasakęs, jis atsiskyrė nuo mūsų, pasuko į kitą, tamsesnį taką; Kitridžas gyveno sportininkų bendrabutyje, arčiausiai sporto salės.

Buvo pernelyg tamsu, kad matyčiau, ar Elena Hadli paraudo. Pirštais švelniai prisiliečiau prie jos veido – tik kad suprasčiau, ar ji neverkia; Elena neverkė, bet jos skruostas buvo įkaitęs, ir ji nustūmė mano ranką.

– Niekas man artimiausiu laiku nesukels orgazmo! – sušuko nueinančiam Kitridžui.

Buvome keturkampiame bendrabučių kieme; iš visų pusių mus supo tolėliau šviečiantys miegamųjų langai, nuaidėjo džiaugsmingi pritarimo šūksniai, – tarsi šimtai nematomų vaikinų būtų išgirdę, ką Elena sako. Tačiau ji šūktelėjo baisiai susinervinusi; abejojau, ar Kitridžas (ar šiaip dar kas nors, be manęs) galėjo suprasti jos žodžius. Bet aš klydau, nors tas šaižiu tarsi policijos sirenos balsu išrėktas sakinys nuskambėjo kaip: „Sliekas mažiausiu mazgu nesuvels spazmo!“ (Ar kažkokia panaši nesąmonė.)

Kitridžas vis dėlto suvokė, ką Elena norėjo pasakyti; iš tamsaus kiemo pakraščio atsklido kandžiai meilus jo balsas. Žiauriausia buvo tai, kad Kitridžas tamsoje į mano draugę Eleną, kuri (tą akimirką) anaiptol nesijautė esanti Miranda, kreipėsi kaip seksualusis Ferdinandas.

„Deive, / Jei tu esi mergaitė ir laisva, / Maldauju, būk Neapolio valdovė“, – prašo Ferdinandas Mirandos. Šituos žodžius Kitridžas meilingu balsu ir šūktelėjo. Kiemą supantys bendrabučiai bailiai pritilo; Feivarit Riverio vaikinai, išgirdę kalbant Kitridžą, iš pagarbios baimės ir nuostabos visada netekdavo žado.

– Labanakt, Nimfa! – dar sušuko Kitridžas. – Labanakt, Valdove!

Taigi mudu su Elena Hadli jau turėjom pravardes. Turėti Kitridžo duotą pravardę gal buvo netgi garbė, bet labai abejotina, ilgalaikė ir tikrai traumuojanti.

– Velniai griebtų! – nusikeikė Elena. – Bet galėjo būti ir blogiau – Kitridžas galėjo mane pavadinti Mergaite arba Deive .

– Elena… – tariau. – Tu – tikra mano draugė.

– „Vergo panti“, – atsakė ji.

Atsakė trumpai ir šiurkščiai; kvadratiniame kieme pasklido tarsi koks šuns lojimo aidas. Abu žinojom, jog tai Mirandos žodžiai, pasakyti Kalibanui, – „laukinis bjauriai apsigimęs vergas“, taip jį vadina Šekspyras, bet Kalibanas – dar nesusiformavusi pabaisa.

Prosperas plūsta Kalibaną: „Kaip savą auginau, kol pabandei / Išniekinti man dukrą.“

Kalibanas to neneigia. Jis nekenčia Prospero ir jo dukters („Kad jus užgraužtų močios tvariniai – šikšnosparniai ir rupūžės!“), nors tas baisūnas kadaise geidė Mirandos ir apgailestauja, kad jam nepavyko „prigaminti gražių kalibaniukų“. Kalibanas neabejotinai vyriškosios lyties, bet neaišku, ar žmogiška būtybė.

Pirmą kartą matydamas Kalibaną, juokdarys Trinkulas sako: „Kas gi čia? Žmogus ar žuvis? Gyvas ar ne?“

Supratau, kad Elena Hadli juokauja, – kalbėdama su manimi, kaip Miranda kalba su Kalibanu, ji tiesiog kvailiojo, – bet kai priėjom savo bendrabutį, pro langus sklindančioje šviesoje pamačiau, kad jos veidas ašarotas. Vos porą minučių tetrukęs Kitridžo tyčiojimasis iš romantiškos Ferdinando ir Mirandos meilės ją vis dėlto paveikė; Elena verkė.