Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Vėliau Elena manęs paklausė:

– Ką tu darai, Bili? Mėgini su juo susidraugauti ?

Elena buvo puiki Miranda, nors per premjerą vaidino ne per geriausiai; jai tikrai reikėjo suflerės. Turbūt dėl mano kaltės.

„Geros įsčios gimdo piktą vaisių“, – sako Miranda tėvui – apie Antonijų, Prospero brolį.

Aš kalbėjausi su Elena apie „gerų įsčių“ sąvoką, gal per daug. Pasakiau jai, ką manau apie savo biologinį tėvą, – kad dėl visko, ką bloga įžvelgiu savyje, kaltinu tą koduotoją – jo, to seržanto, genus (ne mamos). Tada savo motiną dar priskirdavau prie gerųjų pasaulio įsčių. Mane trikdė tai, kad ji taip lengvai sugundoma , – kaip tik šį žodį ir pavartojau, apibūdindamas mamą Elenai, – bet Merė Maršal Din arba Abot iš esmės juk niekuo nebuvo nusikaltusi. Gal mano mama pernelyg patikli, kartais lėtoka , – šnekėjau Elenai, vengdamas sakyti „protiškai atsilikusi“, – bet tikrai nebloga.

Turiu pripažinti, jog buvo juokinga, kad negaliu ištarti žodžio „įsčios“. Abu su Elena juokėmės, kad priebalsių samplaika „sč“ man tokia didelė kliūtis.

– Jos gi čia supanašėja, Bili! – šaukė Elena. – Sakyk „šč“!

Tai tikrai atrodė komiška, net man pačiam. Kam gi man apskritai reikėjo tų „įsčių“?

Bet neabejoju, kad kaip tik todėl Elenai per premjerą galvoje vis sukosi žodis „močios“. „Geros močios gimdo piktą vaisių“, – vos nepasakė Elena (Miranda). Turbūt pati pajuto, kad tuoj ištars „močios“, todėl po „Geros…“ staiga prikando lūpą. Tada stojo ta nesmagi tyla, kurios bijo visi aktoriai.

– Įsčios, – pašnibždėjo mano mama; ji, kaip suflerė, šnibždėjo tiesiog tobulai – beveik negirdimai.

– Įsčios! – surėkė Elena Hadli. Ričardas (Prosperas) net krūptelėjo. – „Geros įsčios gimdo piktą vaisių!“ – pernelyg išraiškingai pareiškė vėl įsijautusi Miranda. Daugiau nieko tokio nebenutiko.

Savaime suprantama, Kitridžas turėjo ką apie tai pasakyti Elenai – po premjeros.

– Tau reikia pasipratinti tarti žodį „įsčios“, Valdove, – patarė jis. – Jį tardama gal per daug susijaudini. Turėtum pamėginti sakyti pati sau: „Visos moterys turi įsčias – net aš turiu įsčias. Įsčios niekuo neypatingos.“ Galėtume parepetuoti drauge, jei šitaip tau būtų lengviau. Supranti, aš sakau: „Įsčios.“ Tu atsakai: „Įsčios niekuo neypatingos.“ Arba aš sakau: „Įsčios.“ O tu atsakai: „Aš pati turiu įsčias!“ Na, maždaug taip.

– Ačiū, Kitridžai, – tarė Elena. – Tu labai rūpestingas. – Ji kandžiojo apatinę lūpą, o aš žinojau, jog tai reiškia, kad džiūte džiūsta dėl jo ir pati savęs už tai nekenčia. (Tas jausmas ir man buvo įprastas.)

Staiga, po kelių tokio sceninio artumo mėnesių, mūsų bendravimas su Kitridžu baigėsi; mudu su Elena baisiai nusiminėm. Ričardas mėgino su mumis kalbėtis apie savotišką lyg ir pogimdyminę depresiją, kartais užklumpančią neberodomame spektaklyje vaidinusius aktorius.

– Mes „Audros“ negimdėm, – nekantriai pertraukė jį Elena. – Tai padarė Šekspyras!

Apie save dar turiu pasakyti, kad ilgėjausi ir dialogų repetavimo ant panelės Frost lovos, bet, kai tai prisipažinau Elenai, ji tarė:

– Kodėl? Juk negali sakyt, kad mes ten kaip nors išdykavom.

Elena man vis labiau patiko, nors ir ne ta prasme; bet reikia viską labai gerai apgalvoti, kai nori ką nors pasakyti draugams, kad jie pasijustų geriau.

– Na, ne todėl, kad aš nebūčiau norėjęs su tavimi paišdykauti, – pasakiau.

Tą šeštadienio vakarą, žiemos trimestro pradžioje, mudu buvom Elenos miegamajame – neužsidarę durų. Tikriausiai jau buvo prasidėję 1960-ieji, bet mudviem metų tebebuvo tiek pat: man vis dar septyniolika, Elenai – šešiolika. Feivarit Riverio mokykloje tą vakarą rodė filmą; pro Elenos miegamojo langą matėm mirgančią kino projektoriaus šviesą – naujojoje svogūno pavidalo sporto salėje, prijungtoje prie senosios, kur mudu su Elena dažnai, žiemos savaitgaliais, žiūrėdavom į besiimantį Kitridžą. Tačiau tą savaitgalį imtynininkai buvo išvažiavę, dalyvavo varžybose kažkur į pietus nuo mūsų – gal Maunt Hermono mokykloje arba Lumio.

Pro penktame aukšte esančio Elenos miegamojo langą matydavom grįžtančius komandos autobusiukus. Net sausio šaltyje, kai visi langai būdavo uždaryti, šūkaujančių vaikinų balsai aidėdavo per visą keturkampį bendrabučių kiemą. Ir imtynininkai, ir kiti sportininkai savo aprangą bei visokius reikmenis iš autobusiukų sunešdavo į naująją salę, kur buvo jų spintelės ir dušai. Jei filmas dar nebūdavo pasibaigęs, kai kurie sportininkai pasilikdavo sporto salėje ir pažiūrėdavo bent jo pabaigą.

Tačiau tą šeštadienio vakarą rodė vesterną; tik visiški mulkiai galėjo žiūrėti vesterno pabaigą, nematę pradžios, – juk pabaigos visada tokios pat. (Susišaudymas ir, žinoma, pelnyta bausmė.) Mudu su Elena lažinomės, ar Kitridžas pasiliks salėje žiūrėti vesterno pabaigos, ar ne, – jeigu imtynininkų komandos autobusiukas grįš filmui dar nepasibaigus.

– Kitridžas nekvailas, – pasakė Elena. – Jis neužsibus salėj vien tam, kad pažiūrėtų penkiolika paskutinių kaubojiško filmo minučių.

(Elenos nuomonė apie vesternus buvo nekokia; „kaubojiškais“ tokius filmus ji vadindavo tik kalbėdama mandagiai; daug dažniau sakydavo, jog tai „patinų propaganda“.)

– Kitridžas juk sportininkas, – ginčijausi. – Jis karksos salėj drauge su kitais sportininkais, kad ir koks ten būtų filmas.

Bet ir tie sportininkai, kurie po išvykų nekarksodavo sporto salėje, toli nuo jos nenueidavo. Jų bendrabutis, – stačiakampis mūrinis penkių aukštų pastatas, vadinamas Tiliu, – buvo čia pat. Nežinia, kas darėsi sportininkų galvose, bet eidami arba bėgdami iš salės į savo Tilį, jie bendrabučių kieme būtinai dar parėkaudavo.

Pono Hadlio ir neišvaizdžiosios jo žmonos, Martos, namuose nebuvo; juodu pramogavo su Ričardu ir mano mama – dažnai kur nors važiuodavo drauge, ypač kai Ezra Folse būdavo rodomas koks užsieninis filmas. Kartais ant Ezra Folso kino teatro viršdurio nuosvyros būdavo didžiosiomis raidėmis užrašyta, kad filmas su SUBTITRAIS. Tai buvo ne tik perspėjimas tiems Vermonto gyventojams, kurie nenorėjo (arba negalėjo) skaityti subtitrų; tai galėjai suprasti ir kaip kitokią informaciją: kad tame užsieniniame filme, ko gero, bus daugiau sekso scenų, negu daugelis Vermonto gyventojų įpratę matyti.

Važiuodami į Ezra Folsą žiūrėti tų subtitruotų filmų, mama su Ričardu ir Hadliais mudviejų su Elena paprastai nekviesdavo. Taigi, kai mūsų tėvai žiūrėdavo sekso filmus, mudu būdavom vieni – arba Elenos miegamajame, arba mano, visada atdaromis durimis.

Į Feivarit Riverio mokyklos sporto salėje rengiamus kino vakarus Elena neidavo, – netgi kai būdavo rodomi ne vesternai. Jai nepatiko pernelyg berniukiška tos salės aplinka. Tam tikro amžiaus sulaukusios mokytojų dukterys tarp daugybės vaikinų jausdavosi ne itin jaukiai. Dėl visokio tyčinio oro gadinimo ir dar bjauresnių storžieviškumo apraiškų. Elena sakė mananti, kad jei mokykloje per tokius kino vakarus būtų rodomi užsieniniai sekso filmai, kai kurie bernai imtų smaukytis krepšinio aikštelėje.

Dažniausiai, kai būdavom palikti vieni, mudu su Elena laiką leisdavom ne mano, o jos miegamajame. Iš penktame aukšte esančio Hadlių buto matėm geresnę kiemo panoramą; Ričardo ir mano mamos butas, ir mano miegamasis, buvo trečiame aukšte. Mūsų bendrabutį visi vadino Bankroftu; čia, apatinio aukšto bendrajame kambaryje, vadinamojoje rūkykloje , stovėjo senojo Bankrofto – prieš daugybę metų mirusio itin nusipelniusio Feivarit Riverio mokytojo – biustas. Bankroftas (na, bent jau jo biustas) buvo plikas, vešliais antakiais.