Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Juodu susipažino slidinėdami – Davose, o gal Klosterse. Kitridžo žmona buvo šveicarė, bet jos močiutė – vokietė; štai iš kur tas vardas – Irmgard . Kitridžas su Irmgard turėjo namus tame slidininkų miestelyje ir Ciuriche, kur abu dirbo garsiajame „Schauspielhaus“. (Tai tikrai buvo gana garsus teatras.) Įsivaizdavau, kaip Kitridžui patiko gyventi Europoje; prie Europos jį, be abejo, jau buvo pripratinusi motina. Gal ir lyties keitimo operaciją buvo lengviau pasidaryti Europoje, – nežinau.

Ponia Kitridž, – turiu omeny motiną, ne žmoną, – nusižudė tuoj po Kitridžo mirties. (Taigi jau niekas negalėjo abejoti, kad ji buvo tikra jo motina.) „Tabletėmis“, – apie tai tepasakė jos vaikaitis; jis akivaizdžiai nenorėjo su manimi šnekėti apie nieką daugiau, tik apie tai, kad jo tėvas tapo moterimi. Jaučiau, kad jaunasis Kitridžas, ko gero, mano, jog esu kažkaip susijęs su, jo supratimu, pasibjaurėtinais tėvo pokyčiais.

– Ar jis gerai šnekėjo vokiškai? – paklausiau Kitridžo sūnaus, tačiau jaunajam pikčiurnai tai nerūpėjo.

– Gana gerai… bet ne taip gerai, kaip jam pavykdavo apsimesti moterimi. Jis nė kiek nesistengė mokytis vokiečių kalbos, – pareiškė Kitridžo sūnus. – Mano tėvas, kad ir ką darė, apskritai niekada nesistengdavo taip, kaip stengėsi tapti moterimi.

– O.

– Jau merdėdamas man pasakė, kad kažkas nutiko čia, kai jūs jį pažinojot, – toliau šnekėjo Kitridžo sūnus. – Kažkas čia prasidėjo . Jis jumis žavėjosi – sakė, kad jūs tikrai „su kiaušiais“. Padarėt kažką, kas jį „įkvėpė“, bent jau jis man taip sakė. Tai kažkaip susiję su kažkokia transseksuale, lyg ir vyresne. Gal jūs abu ją pažinojot. Gal mano tėvas žavėjosi ir ja… gal ji mano tėvą įkvėpė.

– Mačiau nuotrauką, kur tavo tėvas daug jaunesnis. Nufotografuotas tada, kai čia dar nesimokė, – pasakiau jaunajam Kitridžui. – Toje nuotraukoje jis apsirengęs ir pasidažęs kaip labai daili mergaitė. Manau, kad kažkas, pasak tavęs, prasidėjo , kai jis su manimi dar nebuvo pažįstamas. Galėčiau tau tą nuotrauką parodyti, jei…

– Aš tas nuotraukas mačiau – dar vienos tikrai nereikia! – piktai nutraukė mane Kitridžo sūnus. – O kaip ten ta transseksualė? Kaip judu mano tėvą įkvėpėt?

– Nustebau išgirdęs, kad jis manimi „žavėjosi“, ir nemanau, kad kas nors, ką dariau, galėjo jį „įkvėpti“. Niekad neįtariau net kad jam patinku. Tiesą sakant, tavo tėvas su manimi visada elgėsi gana žiauriai.

– O ką pasakysit apie transseksualę?

– Tą transseksualę pažinojau, o tavo tėvas ją tik vieną kartą ir tematė. Aš tą transseksualę buvau įsimylėjęs. Viskas, kas nutiko su ja, nutiko man ! – sušukau. – Tikrai nežinau, kas nutiko tavo tėvui.

– Kažkas čia vis dėlto nutiko – tik tiek ir suprantu, – apmaudžiai tarė Kitridžo sūnus. – Tėvas skaitė visas jūsų knygas, kaip apsėstas. Ko jis ieškojo jūsų romanuose? Ir aš juos perskaičiau. Neradau ten savo tėvo; kita vertus, galėjau ir neatpažinti.

Tą akimirką prisiminiau savo paties tėvą ir įpykusiam Kitridžo sūnui kaip galėdamas švelniau pasakiau:

– Dabar jau esam tokie, kokie esam, ar ne? Negaliu nieko paaiškinti apie tavo tėvą, bet ar tau neatrodo, kad turėtum jį bent kiek užjausti ? (Niekad nė neįsivaizdavau, kad ką nors kada nors prašysiu užjausti Kitridžą!)

Kadaise maniau, kad jei Kitridžas gėjus, tai jau neabejotinai aktyvusis. Dabar nebebuvau tuo įsitikinęs. Juk mačiau, kaip Kitridžas, susipažinęs su panele Frost, tuoj pat – gal per dešimt sekundžių – prarado visą savo valdingumą ir pasidarė nuolankus.

Staiga šalia mūsų, gretimoje eilėje, išdygo Dži. „Romeo ir Džuljetos“ aktoriai, žinoma, girdėjo, kad mes jau beveik šūkaujam, ir jiems dėl manęs, matyt, pasidarė neramu. Visi, be abejo, suprato, koks jaunasis Kitridžas įpykęs. Bet aš mačiau tik kažkokį blankų, nuviliantį jo tėvo šešėlį.

– Na, Dži, – tariau, – gal Manfredas jau čia? Jūs pasirengę?

– Ne – Tebaldo dar nėra, – atsakė Dži. – Bet noriu kai ko paklausti. Dėl pirmo veiksmo penktos scenos. Tai pirmi mano žodžiai po to, kai iš auklės išgirstu, kad Romeo yra Montekis. Na, kai suprantu, kad įsimylėjau priešo sūnų… Ten tas dvieilis…

– Ir ką? – tarstelėjau; mačiau, kad ji stengiasi mums abiem laimėti laiko. Mes taip troškom, kad greičiau ateitų Manfredas. „Kurgi tas mano karštakošis Tebaldas, kai man jo reikia?“ – pagalvojau.

– Turbūt neturėčiau tų žodžių ištarti taip, lyg man būtų gaila savęs, – toliau šnekėjo Dži. – Džuljeta man neatrodo linkusi į savigailą.

– Ne, tikrai ne, – pasakiau. – Džuljetos žodžiai skamba fatališkai… kartais… bet ji neturėtų kalbėti taip, lyg būtų persmelkta savigailos.

– Gerai… Gal aš jums dabar tiesiog pasakysiu… – tarė Dži. – Lyg ir supratau… Tiesiog pasakau, kaip viskas yra, bet dėl to nesiskundžiu.

– Čia mano Džuljeta, – pristačiau ją Kitridžui. – Mano geriausia aktorė, Dži. Gerai, – kreipiausi į Dži, – sakyk.

„Žavingas prieše! Aš nepajutau, / Kaip patikėjau savo širdį tau“, – pasakė mano Džuljeta.

– Puiku, Dži, – pagyriau, o jaunasis Kitridžas tiesiog spoksojo į ją, neatitraukdamas akių; nesupratau, ar ja žavisi, ar kažką įtaria.

– Kas čia per vardas? Dži … – galiausiai paklausė jos Kitridžo sūnus. Mačiau, kad mano geriausios aktorės pasitikėjimas savimi šiek tiek susvyravo; prie jos stovėjo gražus, iš pažiūros gyvenime jau šio to patyręs vyriškis – ne iš Feivarit Riverio bendruomenės, kur Dži jau buvo pelniusi mūsų pagarbą ir pasikliovė savimi kaip moterimi . Supratau, kad dabar Dži kiek sutriko. Žinojau, ką ji galvoja – stovėdama priešais Kitridžą, šitaip bauginamai jo apžiūrinėjama. „Ar įtikimai atrodau?“ – klausė savęs Dži.

– Dži – mano pačios susigalvotas vardas, – mėgino išsisukti mergaitė.

– O koks tikrasis? – kvotė ją Kitridžo sūnus.

– Kai gimiau, buvau Džordžas Montgomeris. Netrukus būsiu Džordžija Montgomeri. O kol kas esu tiesiog Dži. Esu vaikinas, tampantis mergina. Man dabar pereinamasis laikotarpis, – pasakė jaunajam Kitridžui mano Džuljeta.

– Puiku, Dži, – vėl pagyriau. – Manau, viską pasakei taip, kaip reikia.

Vos žvilgtelėjusi į Kitridžo sūnų, Dži suprato: jis nė nenumanė, kad ji keičiasi; neįtarė, kad priešais jį translytis vaikas, drąsiai tampantis moterimi. O aš vos pažvelgęs į Dži supratau, kad ji jau neabejoja, jog atrodo įtikimai ; manau, tą akimirką mano Džuljeta įgavo dar daugiau pasitikėjimo savimi. Dabar suvokiu, kad jei Kitridžo sūnus būtų ką nors nepagarbiai pasakęs Dži, būčiau pamėginęs jį nudėti.

Kaip tik tada atėjo Manfredas.

– Mūsų imtynininkas jau čia! – sušuko gal Merkucijus, o gal homoseksualusis Benvolijus.

– Jau turim Tebaldą! – surėkė stipruolė Auklė mudviem su Dži.

– A, pagaliau, – tarstelėjau. – Tai mes pasirengę.

Dži bėgte nubėgo į sceną, – tarsi nuo to, kada prasidės ši pavėluota repeticija, būtų priklausęs jos kitas gyvenimas.

– Sėkmės! – šūktelėjo jai pavymui jaunasis Kitridžas.

Iš jo intonacijos nesupratau, – kaip nesuprasdavau ir iš jo tėvo balso, – ar jis čia linki nuoširdžiai, ar šaiposi.

Pastebėjau, kad atkaklioji Auklė nusitempė Manfredą į šalį. Ji, be abejo, norėjo karštakošį Tebaldą reikiamai informuoti, – kad „mūsų imtynininkas“ žinotų, jog žiūrovų salėje sėdi galimas ramybės drumstėjas, tas šiknius (kaip pirmiau buvo pavadinusi jaunąjį Kitridžą). Aš jau vedžiausi Kitridžo sūnų į tuščią tarpą tarp puslankiu sustatytų kėdžių, norėjau išlydėti pro artimiausias duris, kai priešais mus pasirodė kautis pasirengęs Manfredas – tikrų tikriausias Tebaldas.