Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Adiós , sūnau! – sušuko mano tėvas.

– Adiós! – šaukiau ir šaukiau tėčiui ir jo gyvenimo meilei, kol jie pradingo man iš akių.

Feivarit Riverio mokyklos Vebsterio vaidybos meno centro mokomojo teatro scena nebuvo didžiausia tame palyginti naujame, bet absurdiškame pastate, – geranoriškai, reikia pripažinti, tačiau kvailai pastatytame.

Laikai pasikeitė: dabar mokiniai Šekspyro nebestudijuoja taip, kaip studijavau aš. Dabar jokia Šekspyro drama nebegalėjau privilioti tiek žiūrovų, kad pagrindinė teatro salė būtų pilna, – netgi pastatęs „Romeo ir Džuljetą“, netgi Džuljetos vaidmenį patikėjęs buvusiam berniukui! Šiaip ar taip, mokomasis teatras buvo geresnė repeticijų vieta mano aktoriams ir labai tinkamas, kai žiūrovų nedaug. Ten mokiniai ne taip jaudindavosi; bet mes visi skundėmės dėl pelių. Pastatas tikrai buvo palyginti naujas, tačiau – arba dėl ydingo projekto, arba dėl nevykusios statybos – Vebsterio centro pamatai buvo prastai izoliuoti ir neapsaugoti nuo pelių.

Kai pradeda šalti, visus kvailai pastatytus Vermonto namus apninka pelės. Su manimi mokomajame teatre „Romeo ir Džuljetą“ repetavę vaikai jas vadino „scenos pelėmis“; net nežinau kodėl; gal tiesiog dėl to, kad tos pelės kartais pasirodydavo scenoje.

Tą lapkritį smarkiai šalo. Po savaitės turėjo prasidėti Padėkos dienos atostogos, o žemę jau dengė sniegas, – paprastai tokiu metų laiku šitaip šalta nebūna netgi Vermonte. (Taigi nieko keista, kad pelės sulindo į pastatus.)

Buvau ką tik įkalbėjęs Ričardą Abotą persikelti į mano namus Upės gatvėje; aštuoniasdešimties sulaukusiam Ričardui būtų buvę per sunku dar vieną Vermonto žiemą praleisti vienam, – nuo tada, kai Marta įsikūrė globos namuose, Ričardas gyveno vienas. Aš jam atidaviau savo vaikystės miegamąjį ir tą vonios kambarį, kuris kadaise buvo mudviejų su seneliu Hariu.

Ričardas dėl vaiduoklių nesiskundė. Gal būtų skundęsis, jei bent kartą būtų sutikęs močiutės Viktorijos šmėklą, arba tetos Mjurielės, – ar netgi mano mamos, – bet Ričardas matydavo tik senelį Harį. Savaime suprantama, Hario šmėkla kelis kartus pasirodė tame vonios kambaryje, kuris kadaise buvo ir jo, ir mano, – laimė, ne pačioje vonioje.

– Haris atrodo kažkoks sutrikęs, tarsi būtų pametęs dantų šepetėlį, – tepasakė Ričardas apie senelio Hario šmėklą.

Tos vonios, kurioje Haris išsitaškė smegenis, nebebuvo. Jei senelis Haris būtų norėjęs vėl jas išsitaškyti vonioje, greičiausiai būtų pasirinkęs namo šeimininko – dabar jau mano – vonios kambarį ir tą patrauklią naują vonią (kurioje kartą jau pakartojo savo šūvį, pasirodydamas Amandai).

Bet aš, kaip jau sakiau, tame Upės gatvės name niekad nemačiau vaiduoklių. Tik vieną rytą pabudęs savo drabužius, – sudėtus į krūvelę, tokia tvarka, kokia juos vilkdavausi, – radau lovos kojūgalyje. Drabužiai buvo švarūs, džinsai krūvelės apačioj, marškiniai dailiai sulankstyti, kojinės ir apatiniai ant viršaus. Šitaip mama man sudėdavo drabužius, kai buvau mažas. Ji tai, matyt, darydavo kiekvieną vakarą, kai užmigdavau. (Liovėsi tai dariusi maždaug tada, kai sulaukiau paauglystės, arba truputį anksčiau.) Buvau visai pamiršęs, kaip ji kadaise mane mylėjo. Manau, jos šmėkla norėjo man tai priminti.

Taip nutiko tik tą vieną rytą, tačiau to pakako, kad prisiminčiau laikus, kai ir aš ją mylėjau – be jokių išlygų. Dabar, po daugybės metų, kuriuos pragyvenau nebejausdamas mamos švelnumo ir manydamas, kad jos nebemyliu, jau galėjau jos gedėti – taip, kaip turėtume gedėti savo tėvų, kai jie miršta.

Pačią pirmą dieną, kai įsikrausčiau į senelio man paliktą namą Upės gatvėje, ten radau dėdę Bobą, stovintį prie pirmo aukšto koridoriuje padėtos dėžės su knygomis. Jis mėgino paaiškinti, jog teta Mjurielė norėjo, kad tie „pasaulio literatūros šedevrai“ atitektų man; tačiau Mjurielės šmėkla man tų knygų neatgabeno – dėžę atvežė dėdė Bobas. Jis tik dabar sužinojęs, kad Mjurielė ketino tas knygas man atiduoti, bet kaip tik tada lemtingas automobilių susidūrimas sugriovė visus jos planus. Dėdė Bobas seniau nepastebėjęs, kad tos knygos sudėtos man; dėžėje buvo raštelis, bet Bobas tik po daugelio metų jį perskaitęs.

„Šitas knygas parašė tavo protėviai, Bili, – iškart atpažįstama ryžtinga rašysena buvo brūkštelėjusi teta Mjurielė. – Kadangi tu šioje šeimoje esi rašytojas, tau jos ir turėtų atitekti.“

– Deja, nežinau, kada ji ketino tau jas atiduoti, Bili, – susigėdęs pasakė Bobas.

Žodis „protėviai“ čia tikrai vertas dėmesio. Iš pradžių tiesiog jaučiau pasitenkinimą, kad Mjurielė man parinko tokių didžiai gerbiamų rašytojų draugiją; tai buvo tikrai puikios literatūros rinkinys. Radau dvi Federiko Garsijos Lorkos dramas –„Kruvinas vestuves“ ir „Bernardos Albos namus“. (Nė nenumaniau, kad Mjurielė žinojo, jog man patinka Lorka, – ne tik jo dramos, bet ir eilėraščiai.) Ten buvo ir trys Tenesio Viljamso dramos, – man dar dingtelėjo, kad tas dramas Mjurielei gal atidavė Nilsas Borkmanas, – ir V. H. Odeno eilėraščių knygelė, ir Volto Vitmeno, ir lordo Bairono eilėraščiai. Ir neprilygstami Hermano Melvilio ir E. M. Forsterio romanai – turiu omeny „Mobi Diką“ ir „Hovards Endą“. Ir dar Marselio Prusto „Svano pusėje“. Bet vis tiek dar nesupratau, kodėl teta Mjurielė man parinko kaip tik šituos rašytojus ir pavadino juos mano „protėviais“, – bet paskui iš paties dėžės dugno ištraukiau dvi nedideles knygeles, gulėjusias viena prie kitos: Artiūro Rembo „Sezoną pragare“ ir Džeimso Boldvino „Džiovanio kambarį“.

– A! – tariau dėdei Bobui. Mano „protėviai“ todėl, kad gėjai, – teta Mjurielė tikriausiai tai turėjo galvoje, – mano ne visai normalūs broliai.

– Manau, kad tavo teta tai norėjo pasakyti gerąja prasme , Bili, – stengėsi paaiškinti dėdė Bobas.

– Tikrai taip manot? – paklausiau Raketinio. Abu stovėjom koridoriuje, mėgindami įsivaizduoti Mjurielę, man dedančią į dėžę šitas knygas – gerąja prasme .

Džerei apie jos motinos dovaną man nepasakiau nė žodžio – bijojau, kad Džerei Mjurielė gal nepaliko nieko, arba dar blogiau. Elenos neklausiau, ar ir ji mano, kad Mjurielė tas knygas man norėjo atiduoti gerąja prasme . (Elenos nuomone, mano teta Mjurielė nuo pat gimimo dienos buvo grėsminga šmėkla.)

Kaip tik Elena, vieną vėlų vakarą paskambinusi į namus Upės gatvėje, man priminė seniai iš mano gyvenimo (bet ne iš minčių) pradingusią Esmeraldą. Ragelyje girdėjau Elenos verksmą; sužinojau, kad ją ką tik metė dar vienas niekam tikęs draugužis; bet šitas dar beširdiškai kažko prišnekėjo apie jos makštį. (Iki tol Elenai nebuvau pasakojęs, kaip kvailai kadaise Esmeraldai leptelėjau, kad jos makštis „tikrai ne šokių salė“. Ir kodėl aš Elenai apie tai užsiminiau kaip tik tą vakarą?!)

– Tu man nuolat šneki, kaip tau patinka maži mano papukai, Bili, bet niekad nė žodžio neištarei apie mano makštį, – virkavo Elena.

– Man labai patinka tavo makštis! – patikinau ją.

– Taip sakai ne tik todėl, kad nori mane nuraminti, Bili?

– Ne! Iš tikrųjų manau, kad tavo makštis puiki!

– Kodėl? – paklausė Elena, jau nustojusi verkti.

Tikrai stengiausi, kalbėdamas su savo mieliausia bičiule, nesuklysti taip, kaip suklydau su Esmeralda.

– Na… – buvau besakąs, bet tuoj pat užsičiaupiau ir kurį laiką patylėjau. – Tau pasakysiu atvirai, Elena. Kai kuriose makštyse galima pasijusti kaip šokių salėj, bet tavo makštis atrodo tokia, kokios reikia. Kaip tik tinkamo dydžio – bent jau man, – pasakiau, kaip galėdamas atsainiau.