Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Penktą valandą po pietų išgėriau café con leche – man tai neįprasta, tokiu dienos metu kavos dažniausiai nebegeriu, tačiau tądien stengiausi neužmigti. Vėliau Calle de Gravina gatvėje radau knygyną. „Libros“, – lyg ir taip jis buvo pavadintas. (Nejuokauju. To knygyno pavadinimas tikrai buvo „Knygos“.) Anglų romanų – anglų kalba – jie turėjo nemažai ir gerų, bet nė vieno šiuolaikinio; netgi nė vieno, parašyto dvidešimtame amžiuje. Kurį laiką knisausi grožinės literatūros skyriuje. Kitapus gatvės, šiek tiek įstrižai, ant San Gregorio kampo, mačiau, regis, populiarų barą – „Ángel Sierra“. Kai išėjau iš knygyno, siesta turbūt buvo pasibaigusi, nes tame bare jau rinkosi klientai.

Praėjau pro kažkokią kavinę, irgi Calle de Gravina gatvėje, kur prie staliuko šalia lango sėdėjo dvi stilingai apsirengusios senyvos lesbietės, – ko gero, vienintelės lesbietės, kurias mačiau Čuekoje, ir apskritai beveik vienintelės mano tame kvartale matytos moterys. Tačiau buvo dar gana ankstyvas vakaras, o aš žinojau, kad Ispanijoje viskas vyksta vėlai. (Pristatydamas savo romanų vertimus, jau buvau lankęsis Barselonoje. Ten įsikūręs į ispanų kalbą išverstų mano knygų leidėjas.)

Išeidamas iš Čuekos, – jau leisdamasis į tą ilgą kelionę pėsčiomis, atgal į „Santo Mauro“ viešbutį, – dar užsukau į meškinų barą Calle de las Infantas gatvėje. Tas baras, pavadintas „Hot“21, buvo sausakimšas vyrų – krūtinė prie krūtinės, nugara prie nugaros. Visi pagyvenę; be to, juk žinot, kaip atrodo meškinai: kaip normalūs vyrai, stambūs barzdočiai, dažniausiai mėgstantys alų. Kaip įprasta Ispanijoje, daugelis, be abejo, rūkė; aš tame „Hot“ neužsibuvau, bet spėjau pamatyti, kad ten visi labai draugiški. Iki juosmens nuogi barmenai tame bare buvo jauniausi – ir tikrai karšti.

Dabitiškai apsirengęs mažutis žmogelis, pasitikęs mane viename iš Plaza Mayor restoranų, pirmą akimirką lyg ir nepriminė jauno kareivio iki kulkšnių nusmauktomis kelnėmis, per audrą jūroje skaitančio „Ponią Bovari“, nuogu užpakaliu slystančio per klozetus ir galiausiai atsitrenkiančio į eilės gale sėdintį mano tėvą.

Senjoro Bovari plaukai buvo tvarkingai pakirpti ir visiškai žili, kaip ir trumpi tankių ūsų šeriai. Jis vilkėjo gražiai išlygintais baltais marškiniais trumpomis rankovėmis, su dviem kišenėlėmis ant krūtinės; iš vienos kyšojo skaitymo akiniai, o iš kitos – keli rašikliai. Chaki spalvos kelnės buvo su aštriais kantais; iš viso senoviško ir gal pernelyg pedantiško to vyriškio įvaizdžio šiuolaikiškumu išsiskyrė tik sandalai. Tokiais sandalais – su storais lyg sportbačių padais – paprastai avi vaikinai, mėgstantys aktyvų poilsį gamtoje, brendantys per šėlstančias upes ir šokinėjantys per sraunius upokšnius.

– Bovari, – prisistatė tas vyriškis – ir atkišo ranką, delnu žemyn; net nesupratau, ar nori, kad tą ranką paspausčiau, ar kad pabučiuočiau. (Nusprendžiau paspausti.)

– Labai džiaugiuosi, kad su manimi susisiekėt, – pasakiau.

– Nežinau, ko tavo tėvas dar laukia dabar, kai motina – una mujer difícil , sunkaus būdo moteris – mirusi jau prieš trisdešimt dvejus metus. Tikrai prieš trisdešimt dvejus, ar ne? – dar pasitikslino tas žmogelis.

– Taip, – linktelėjau.

– Norėčiau sužinoti, kokie tavo reikalai dėl ŽIV; pasakysiu tavo tėvui, – tarė Bovari. – Jam labai rūpi, bet aš jį pažįstu – pats tavęs niekada nepaklaus. Tiesiog nerimaus dėl to, kai jau būsi grįžęs į namus. Jis amžinai viską atidėlioja! – šyptelėjęs meiliai sušuko Bovari.

Neslėpiau: nuolat tikrinuosi, atsakymas visada neigiamas; taigi ŽIV aš neužsikrėtęs.

– Negurkštelėjai nuodingo kokteilio… Puiku! – apsidžiaugė senjoras Bovari. – Mes irgi to viruso neturim… na, jei tau įdomu. Galiu pareikšti, kad mylėjausi tik su tavo tėvu, o jis – išskyrus tą išties pragaištingą flirtą su tavo motina – mylėjosi tik su manimi. Nuobodu, ar ne? – vėl nusišypsojo. – Skaičiau tavo knygas… kaip ir tavo tėvas, be abejo. Turėdamas omeny, apie ką tu rašai… na, suprantu, kodėl tavo tėtis dėl tavęs nerimauja! Jei bent pusę to, ką aprašei, iš tikrųjų patyrei, tai, matyt, myliesi su visais!

– Ir su vyrais, ir su moterimis. Taip. Bet ne su visais, – pasakiau irgi šypsodamasis.

– Klausinėju čia tik todėl, kad jis tikrai nepaklaus. Tiesą sakant, kai susipažinsi su savo tėvu, turbūt pajusi, kad kai kurie tavo interviu buvo nuodugnesni negu viskas, ko jis tave klaus ar netgi ką pats tau pasakys, – perspėjo mane senjoras Bovari. – Tai nereiškia, kad jam nerūpi. Aš neperdedu sakydamas, kad jis nuolat dėl tavęs nerimauja. Bet tavo tėvas įsitikinęs, kad negalima kištis į žmogaus asmeninį gyvenimą. Tavo tėtis labai uždaras žmogus. Tik vieno dalyko jis neslepia, kiek mačiau.

– Ir kas gi tai būtų? – pasidomėjau.

– Neketinu dabar gadinti spektaklio. Šiaip ar taip, mums jau reikia eiti, – tarė senjoras Bovari, žiūrėdamas į savo laikrodį.

– Kokio spektaklio? – paklausiau.

– Klausyk, aš ne artistas – aš tik tvarkau piniginius reikalus, – atsakė Bovari. – Tu esi rašytojas, bet ir tavo tėvas moka papasakoti istoriją. Na ir kas, kad ji visada ta pati.

Paskui jį – gana greitu žingsniu – iš Plaza Mayor nuėjau į Puerta del Sol. Tokiais sandalais Bovari tikriausiai ir avėjo todėl, kad mėgo vaikščioti; neabejojau, kad po visą Madridą vaikšto pėsčias. Atrodė sveikas ir sportiškas; pietaudamas su manimi, valgė labai nedaug ir gėrė tik mineralinį vandenį.

Buvo gal devinta ar dešimta vakaro, bet mieste pilna žmonių. Montero gatvėje praėjom pro prostitutes – pro „dirbančias merginas“, pasak Bovari.

Nugirdau vieną tarstelint guapo .

– Ji sako, kad tu gražus, – išvertė senjoras Bovari.

– Gal turi omeny jus, – tariau; jis man atrodė labai gražus.

– Tikrai ne mane – mane ji pažįsta, – tepasakė Bovari. Nebuvo nusiteikęs juokauti. „Finansininkas“, – pagalvojau.

Perėję Gran Vía, atsidūrėm Čuekoje, prie to aukšto pastato, pavadinto Telefónica.

– Dar šiek tiek per anksti, – tarė Bovari, vėl žvilgtelėjęs į laikrodį. Lyg ir svarstė, kad gal reikėtų daryti lankstą (bet paskui persigalvojo). – Šitoje gatvėje yra meškinų baras, – pasakė, stabtelėjęs prie Hortaleza ir Calle de las Infantas sankryžos.

– Taip, „Hot“ – vakar vakare ten išgėriau bokalą alaus.

– Meškinai visai nieko, jei patinka pilvūzai, – tarė Bovari.

– Nesu nusiteikęs prieš meškinus – ir mėgstu alų, – pasakiau. – Daugiau nieko ir negeriu.

– O aš geriu tik agua con gas . – Senjoras Bovari vėl šyptelėjo.

– Mineralinį vandenį… su burbuliukais. Taip? – paklausiau.

– Kaip suprantu, mums abiem patinka burbuliukai, – pasakė Bovari; jis mane tebevedė Hortaleza gatve. Nelabai dairiausi, bet atpažinau tą portugališkai pavadintą naktinį klubą – „A Noite“.

Kai senjoras Bovari įsivedė mane į vidų, paklausiau:

– Šitame klube?

– Laimė, ne, – atsakė mažasis žmogelis. – Mes tik stumiam laiką. Jeigu čia jau prasidėtų spektaklis, nebūčiau tavęs atsivedęs, bet čia spektakliai prasideda labai vėlai. Kol kas galima tiesiog išgerti.

Apie barą trainiojosi keli jauni ir liesi gėjai.

– Jei būtum vienas, jie jau būtų tave aplipę, – pasakė man Bovari. Baras buvo juodo marmuro arba nugludinto granito. Aš išgėriau bokalą alaus, o senjoras Bovari – agua con gas .

„A Noite“ klube mačiau mėlynai išdažytą šokių salę ir avansceną; užkulisiuose skambėjo Sinatros dainos. Kai aš, kalbėdamas apie tą naktinį klubą, pavartojau žodį „retro“, Bovari tik murmtelėjo: