Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Iš dalies dėl Bobo užmaršumo aš vos nepražiopsojau vienos svarbios savo gyvenimo akimirkos, – gal ne itin įspūdingos, bet tikrai svarbios, mano manymu.

– Ką darysi dėl to senjoro Bovari, Bili? – paklausė manęs dėdė Bobas, kai vežiau jį į globos namus po Džerės vestuvių.

– Kokio senjoro? – nesupratau.

– Velniai griebtų, Bili! Atsiprašau, – pasakė dėdė Bobas. – Jau užmirštu tuos Buvusių auklėtinių skyriaus reikalus. Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina!

Bet čia buvo ne visai toks pranešimas, kokie dedami į „Riverio biuletenį“; šįkart Bobas per „Pagalbos šauksmą iš Kur jūs išvykote ? skyriaus“ gavo užklausą.

Prašyčiau perduoti šį laiškelį jaunajam Viljamui.

Tokia buvo kruopščiai mašinėle išspausdinto laiško pradžia.

Jo tėvas, Viljamas Fransis Dinas, norėtų žinoti, kaip laikosi jo sūnus, – nors pats, šitokia sena primadona, sūnui kažkodėl neparašo ir nepaklausia. Žinote, buvo AIDS epidemija; iš to, kad teberašo knygas, mes suprantam, kad jaunasis Viljamas išliko gyvas. Bet ar sveikas? Kaip mes čia sakom, – gal malonėtumėt jaunojo Viljamo paklausti, – ¿Cómo está? Ir prašyčiau jaunajam Viljamui pasakyti, jeigu jis nori mus pamatyti, kol dar nenumirėm, tai tegu mus aplanko!

Tą kruopščiai išspausdintą laišką atsiuntė senas mano tėvo meilužis – tas tualeto čiuožėjas, tas skaitytojas, kuris su mano tėčiu vėl susitiko metro traukinyje ir neišlipo kitoje stotelėje.

Ir savo pavardę jis, užuot pasirašęs, išspausdino mašinėle:

Senjoras Bovari

Vieną vasarą, ne per seniausiai, su gana ciniškai nusiteikusiu draugu, olandu, nuvykau į gėjų paradą Amsterdame; jau seniai manau, kad tas miestas – vilčių teikiantis eksperimentas, ir man labai patiko paradas. Gatves užplūdo šokantys vyrai purpurinės ir rausvos odos drabužiais, trikampėmis leopardo rašto kelnaitėmis mūvintys vaikinai, arba tik su siaurikėmis, besibučiuojantys; viena moteris, glotniai apsilipinusi iš pažiūros šlapiomis žaliomis plunksnomis, demonstravo diržais prie kūno pritvirtintą juodą pimpalą. Tam savo draugui pasakiau, kad yra daug miestų, kur deklaruojamas pakantumas, bet Amsterdame jis tikrai juntamas, – juo netgi puikuojamasi. Man bešnekant, vienu iš kanalu pro šalį praplaukė ilgas ekskursijų laivas; jame grojo vien merginų roko grupė; permatomais triko apsitempusios moterys mojavo mums, stovintiems ant kranto. Mojavo vibratoriais.

Bet ciniškasis mano draugas olandas pažiūrėjo į mane pavargusiu (ir ne itin pakančiu) žvilgsniu; atrodė, kad jam gėjų šėlionės rūpi ne ką labiau negu de Wallen, Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalo, languose ir tarpduriuose stovinčioms daugiausia kitatautėms prostitutėms.

– Amsterdamas toks išsisėmęs, – pasakė tas olandas. – Naujoji gėjų scena Europoje dabar yra Madridas.

– Madridas, – pakartojau, kaip esu įpratęs. Aš gi septintą dešimtį bebaigiąs biseksualas, gyvenantis Vermonte. Ką galėjau žinoti apie naująją gėjų sceną Europoje? (Gal apskritai nieko nežinojau apie jokią sumautą sceną?)

Senjoro Bovari patartas, apsistojau gražiame, ramiame „Santo Mauro“ viešbutyje Madride, siauroje medžiais apsodintoje Zurbano gatvelėje (iš pažiūros nuobodžiame gyvenamajame rajone), iš kur atseit buvo galima „pėsčiomis greitai nueiti į Čueką“. Na, turėjau ilgokai eiti, kol pasiekiau Čueką, „Madrido gėjų kvartalą“, kaip jį elektroniniame laiške pavadino ponas Bovari. Rašomąja mašinėle spausdintas Bovari laiškas, kurį dėdė Bobas gavo Feivarit Riverio mokyklos Buvusių auklėtinių skyriuje, buvo be atgalinio adreso, – radau tik elektroninio pašto adresą ir senjoro Bovari mobiliojo telefono numerį.

Pirmoji ryšio priemonė – tas laiškas – ir paskesnis mudviejų su nuolatiniu tėvo partneriu susirašinėjimas elektroniniu paštu buvo keistokas senoviškumo ir šiuolaikiškumo derinys.

– Manau, tas Bovari veikėjas bus tavo tėčio amžiaus, Bili, – perspėjo mane dėdė Bobas. Iš 1940-ųjų „Pelėdos“ žinojau, kad Viljamas Fransis Dinas gimęs 1924 metais; taigi ir mano tėvui, ir ponui Bovari jau turėjo būti aštuoniasdešimt šešeri. (Toje pačioje keturiasdešimtųjų „Pelėdoje“ buvau perskaitęs, kad Franė Din norėjo tapti „artistu“. Tačiau kokiu artistu?)

Iš „to Bovari veikėjo“, kaip tėčio meilužį vadino Raketinis, laiškų supratau, kad tėtis nežino, jog atvykstu į Madridą; tai buvo vien tik pono Bovari sumanymas, ir aš viską dariau, kaip jis nurodė. „Tą dieną, kai atskrisi, pasivaikščiok po Čueką. Tą pirmą vakarą atsigulk anksti. Kitą dieną kartu pavakarieniausim. Truputį pavaikštinėsim; galiausiai atsidursim Čuekoje, ir aš tave nuvesiu į klubą. Jei tavo tėvas žinotų, kad ateisi, tai tik be reikalo drovėtųsi“, – rašė elektroniniame laiške ponas Bovari.

Į kokį klubą? – galvojau.

„Franė buvo neblogas vaikinas, Bili, – tikino mane dėdė Bobas, kai dar mokiausi Feivarit Riverio mokykloje. – Tik gal truputį žydrokas, na, turbūt supranti, ką tai reiškia.“ Taigi maniau, kad klubas, į kurį senjoras Bovari mane vesis Čuekoje, greičiausiai bus toks. Tačiau koks tai bus gėjų klubas? (Netgi senas biseksualas, gyvenantis Vermonte, supranta, kad būna visokių gėjų klubų.)

Vėlyvą popietę Čuekoje dauguma parduotuvių dar nebuvo atidarytos po siestos; svilino devyniasdešimties laipsnių20 karštis, tačiau jis buvo sausas – labai malonus žmogui, į Madridą atvykusiam iš tuo metų laiku mašalų apsiausto Vermonto. Man pasirodė, kad Calle de Hortaleza – labai judri sukomercinto gėjų sekso gatvė; ten viskas atsidavė sekso turizmu, netgi per siestą. Vaikštinėjo keli vieniši pagyvenę vyriškiai ir tik retkarčiais praeidavo kokia jaunų gėjų grupelė; savaitgaliais ir vienų, ir kitų neabejotinai būna daugiau, bet tada buvo šiokiadienio popietė. Lesbietės ten beveik nesirodė, – bent jau aš nepastebėjau, tačiau tąkart juk pirmą sykį dirstelėjau į Čueką.

Netoli Calle de Augusto Figueroa kampo buvo naktinis klubas, pavadintas „A Noite on Hortaleza“, bet dieną naktiniai klubai nekrenta į akis. Mano dėmesį patraukė tik tarytum ne vietoje užrašytas portugališkas pavadinimas, – a noite portugališkai reiškia „naktis“, – ir lentos su apiplyšusiais spektaklių skelbimais, viename iš kurių mačiau transvestitus.

Gatvėse tarp Gran Vía ir metro stotelės Čuekos aikštėje yra daugybė visokių barų ir sekso prekių bei gėjų drabužių krautuvėlių. „Taglia“ – perukų parduotuvė Calle de Hortaleza gatvėje – įsikūrusi priešais kultūristų sporto klubą. Mačiau, kad ten labai mėgstami marškinėliai su Tintino atvaizdu; be to, – kampinės Calle de Hernán Cortés gatvės parduotuvės vitrinoje stovėjo manekenai, apmauti vien siaurikėmis. (Tikrai džiaugiuosi, jog esu per senas, kad mūvėčiau siaurikėmis.)

Stengiausi nekreipti dėmesio į po ilgos kelionės lėktuvu sutrikusį paros ritmą ir kaip nors išsilaikyti iki pavakario, kad prieš guldamas dar galėčiau viešbutyje pavakarieniauti. Buvau pernelyg pavargęs, kad deramai įvertinčiau trumparankoviais marškinėliais apsitempusius raumeningus Calle de Hortaleza gatvėje esančios „Mama Inés Café“ padavėjus. Toje kavinėje sėdėjo daugiausia vyrų poros ir viena moteris, vilkinti už kaklo surišama suknele ir įsispyrusi į pliažines šlepetes. Iš pažiūros labai liūdna, lieso veido, smakrą parėmusi ranka. Vos nepamėginau jos kabinti. Prisimenu, kad galvojau, ar Ispanijoje visos moterys būna itin liesos, o paskui staiga išstorėja. Ir dar atkreipiau dėmesį į savotiško sudėjimo vyrus: lyg ir visai sudžiūvusius, bet su pilvukais, beviltiškai pūpsančiais po berankoviais marškinėliais.