Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Apie translytę moterį , – pataisė Ričardą Dži.

– Aš taip nevadinu, – pasakiau tam vaikinukui. – Žinau, kad kalba keičiasi; žinau, kad esu jau senas, atsilikęs. Tačiau tas žmogus, kurį pažinojau, man buvo transseksualė. Tada visi taip vadino. Tai aš ir sakau „transseksualė“. Jei nori išgirsti tą istoriją, turėsi prie to priprasti. Mano kalbos netaisyk, – įspėjau. Vaikinukas tiesiog sėdėjo ant dvokiančios sofos, spoksodamas į mane. – Aš irgi liberalus, – pridūriau, – bet pritariu ne viskam.

– Per Ričardo pamokas skaitom „Audrą“, – staiga pasakė Dži – nei iš šio, nei iš to, bent jau aš taip pamaniau. – Gaila, kad negalim statyti spektaklio, – pasiguodė, – bet Ričardas mums paskyrė vaidmenis, kad būtų įdomiau skaityti klasėj. Aš – Kalibanas. Ta pabaisa, žinoma.

– O aš kadaise buvau Arijelis. Ir mačiau, kaip mano senelis scenoje vaidina Kalibaną, kaip moterį , – pasakiau būsimai mergaitei.

– Tikrai? – nustebo tas vaikas – ir pirmą kartą nusišypsojo. Ir aš staiga pamačiau. Tai buvo dailios mergaitės šypsena; sunkiai pastebima nesusiformavusiame berniuko veide ir dar labiau slepiama drambloto berniuko kūno; bet aš jame pamačiau ją . – Papasakokite apie tą translytę moterį, – paprašė vaikas.

– Apie tą transseksualę .

– Gerai. Prašau – papasakokite apie ją.

– Pasakojimas bus netrumpas, Dži, – aš buvau ją įsimylėjęs, – pasakiau jam… ne, pasakiau jai , taip turėčiau sakyti.

– Gerai, – pakartojo Dži.

Vėliau – tą pačią dieną – abu nuėjom į valgyklą. Vaikui buvo tik keturiolika; jis baisiai išalko.

– Matote ten tą sportišką bičą? – paklausė Dži. Nesupratau, kurį sportišką bičą ji turi omenyje, nes ten tokie buvo apsėdę visą stalą – iš pažiūros lyg ir futbolininkai. Aš tik linktelėjau.

– Jis mane vadina Tamponu arba – kartais – tiesiog Džordžu. Ne Dži. Savaime suprantama, nė karto nepavadino Džordžija, – pasakė Dži šypsodamasi.

– „Tamponas“ skamba bjaurokai, – tariau tai mergaitei.

– Tiesą sakant, „Tamponas“ man patinka labiau negu „Džordžas“, – prisipažino Dži. Žinote, pone A., jūs tikriausiai galėtumėte režisuoti Šekspyro „Audrą“, ar ne – jei norėtumėte? Tada galėtume statyti spektaklį.

Dar niekas manęs nebuvo vadinęs ponu A.; man tai, matyt, patiko. Jau buvau nusprendęs, kad, jeigu Dži jau taip nori tapti mergaite, tai turi ja ir būti. Be to, aš norėjau režisuoti „Audrą“.

– Ei, Tampone! – pasigirdo kažkieno balsas.

– Pasišnekėkim su futbolininkais, – pasakiau Dži. Mudu priėjom prie jų stalo; jie akimirksniu liovėsi valgę. Matė nevykėlį berniuką, absurdiškai (jų manymu) svaičiojantį, kad jis – mergaitė, ir matė mane, šešiasdešimt penkerių metų vyriškį, kurį turbūt palaikė mokytoju (netrukus aš mokytoju ir tapau). Šiaip ar taip, atrodžiau gerokai per senas, kad galėčiau būti Dži tėvas.

– Čia Dži. Toks jos vardas. Įsiminkit, – tariau jiems. Jie nieko neatsakė. – Kuris Dži pavadinot „Tamponu“? – paklausiau; vėl neišgirdau jokio atsakymo. (Dauguma tokių kietuolių būna bailiai.)

– Jei kas nors tave palaiko tamponu, Dži… kas kaltas, jeigu niekam nieko apie tai nepasakai? – paklausiau mergaitės, kuri vis dar atrodė kaip berniukas.

– Turbūt aš pati, – atsakė Dži.

– Kuo ji vardu? – vėl kreipiausi į futbolininkus.

Visi, išskyrus vieną, sušuko:

– Dži!

Tas, kuris neatsakė, pats stambiausias, vėl valgė; žiūrėjo į maistą, ne į mane, kai jo dar kartą paklausiau:

– Kuo ji vardu?

Jis ranka parodė į pilną burną.

– Palauksiu, – pasakiau.

– Jis ne mokytojas, – tarė tas dičkis komandos draugams, pagaliau nurijęs maistą. – Tik šitam miesteliūkšty gyvenantis rašytojas. Senas čionykštis gėjus, baigęs šitą mokyklą. Jis negali mums nurodinėti, kaip elgtis. Jis ne mokytojas.

– Kuo ji vardu? – paklausiau jo.

– Gal Įklotas? – išsišiepė tas futbolininkas; kiti irgi jau vaipėsi.

– Dabar supranti, Dži, kodėl atrodau, pasak tavęs, „gana piktas“? – tariau. – Ar šitas vaikinas tave vadina Tamponu?

– Taip. Šitas, – linktelėjo Dži.

Tas futbolininkas, kuris žinojo, kas aš toks, buvo jau atsistojęs; tikras milžinas, už mane gal keturiais coliais17 aukštesnis ir tikrai dvidešimčia ar trisdešimčia svarų18 sunkesnis.

– Dink, tu senas pederaste! – surėkė tas dičkis man. Pamaniau, kad būtų geriau, jeigu jį priversčiau pederastu pavadinti Dži. Žinojau, kad tada tas šiknius jau būtų mano rankose; griežtų nurodymų dėl aprangos Feivarit Riveryje nebebuvo, bet atsirado naujų taisyklių, – kurių nebuvo, kai čia mokiausi aš. Negalėjai būti išmestas iš mokyklos už tai, kad ištarei žodį „tamponas“ ar „įklotas“, tačiau „pederastas“ jau buvo laikomas neapykantos apraiška. („Pederastas“, kaip ir „negras“ ar „žydpalaikis“, tikrai galėjo pridaryti bėdos.)

– Sumauti futbolininkai , – išgirdau sakant Dži; taip sakydavo ir Hermas Hoitas. (Imtynininkai kartais jaučia panieką, matydami, kokie kieti futbolininkai manosi esą.) Ta būsima translytė moteris tikriausiai skaitė mano mintis!

– Ką pasakei, pederastuk? – paklausė dičkis. Ir tikrai gėdingai puolė Dži – delno apačia stuktelėjo keturiolikmetei į veidą. Jai tikriausiai labai skaudėjo, bet mačiau, kad Dži neketina trauktis; iš nosies jau bėgo kraujas, kai žengiau tarp jų.

– Gana, – tariau dičkiui, bet jis tyčia trenkėsi į mane krūtine. Pamačiau, kad kilstelėjo dešinę, ir atrėmiau jo staigų šoninį smūgį kairiu dilbiu, kaip mane kadaise mokė Džimas (kurio pavardės neprisimenu) „Niujorko sporto klubo“ bokso salėje, ketvirtame aukšte. Futbolininkas šiek tiek nustebo, kai pakėliau ranką ir suspaudžiau jo sprandą „apykakle“. Mėgino nuo manęs atsistumti, smarkiai; buvo sunkus ir visu svoriu palinko į mane – kaip tik tokio priešininko veiksmo ir lauki, jei moki neblogai panerti.

Valgyklos grindys buvo gerokai kietesnės negu imtynių kilimas; be to, tas dičkis labai jau nevykusiai drėbėsi ant peties – visu savo svoriu (ir beveik visu mano). Neabejojau, kad bus išsinarinęs tą petį arba susilaužęs raktikaulį, – o gal ir išsinarinęs, ir susilaužęs. Kol kas tiesiog gulėjo ant grindų, stengdamasis nejudinti nei peties, nei žasto.

– Sumauti futbolininkai, – pakartojo Dži, šįkart jau visam jų stalui. Jie matė, kad jos nosis kraujuoja vis smarkiau.

– Ketvirtą kartą klausiu: kuo ji vardu? – tariau ant grindų tysančiam dičkiui.

– Dži, – atsakė tas tamponų ir įklotų mėgėjas. Netrukus sužinojau, kad jis – devyniolikmetis antrosios pakopos mokinys, į Feivarit Riverį priimtas tam, kad žaistų futbolą. Nesvarbu, ar išsinarino petį, ar susilaužė raktikaulį, – vis tiek jau buvo aišku, kad žaisti negalės iki pat futbolo sezono pabaigos. Už „pederastuką“ mokyklos vadovybė jo neišmetė, bet paskyrė bandomąjį laikotarpį. (Mudu su Dži tikėjomės, kad jos nosis bus lūžusi, tačiau nebuvo.) Tas dičkis iš mokyklos išlėkė kitą pavasarį – už tai, kad mergaitę, kuri nenorėjo su juo sugulti, pavadino „vištgaidžiu“.

Dirbti mokytoju valandininku sutikau tik su sąlyga, kad bus stengiamasi naujokus – ypač tuos vyresnius antrosios pakopos mokinius – Feivarit Riveryje mokyti tolerancijos. Čia, žinoma, turiu omeny seksualinių skirtumų pripažinimą.

Tačiau ten, valgykloje, tą 2007-ųjų rugsėjo dieną nebesugalvojau, kokiais žodžiais dar galėčiau tuos futbolininkus paauklėti .