Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Bet jei Kitridžas dabar moteris, – jeigu jis toks, kokia buvo Dona, arba kaip tos dvi „labai įtikimai“ atrodančios Donos draugės, – ir jeigu Kitridžas užsikrėtė AIDS ir kažkur miršta, tai kas bus, jeigu jam nebegalima vartoti estrogenų? Kitridžo smakro šeriai būdavo labai stori ir tankūs; aš ir po daugiau negu trisdešimties metų tebejutau, kokia tanki jo barzda. Taip dažnai ir taip ilgai įsivaizduodavau, kad Kitridžo smakro šeriai braižo man veidą.

Ar prisimenate, ką jis man sakė apie transseksualus? „Dabar gailiuosi, kad nė su vienu nepamėginau, – šnibžtelėjo Kitridžas man į ausį, – tačiau atrodo, kad, jei kurį išsirinksi, tai ir visi kiti eis kartu.“ (Jis šnekėjo apie transvestitus, kuriuos matė Paryžiuje.) „Ko gero, jei nuspręsčiau pamėginti, tai mėginčiau Paryžiuje, – pasakė man Kitridžas. – Tačiau tu , Nimfa… tu tai jau padarei !“ – sušuko.

Mudu su Elena matėm vienvietį Kitridžo kambarį Feivarit Riverio mokykloje; geriausiai (bent jau aš) tada įsidėmėjau Kitridžo nuotrauką su motina po imtynių varžybų. Abu su Elena tą pačią akimirką pastebėjom, kad kažkokia nematoma ranka iškirpusi ponios Kitridž veidą ir priklijavusi prie Kitridžo kūno. Taigi Kitridžo motina stovėjo apsitempusi imtynininko triko ir sportiniais marškinėliais. O gražus Kitridžo veidas buvo priklijuotas prie dailaus skoningais pagal užsakymą pasiūtais drabužiais apvilkto jo motinos kūno.

Tiesa buvo ta, kad Kitridžo veidas tiko prie moters kūno ir moteriškų drabužių. Elena tada mane įtikino, kad toje nuotraukoje veidus sukeitė Kitridžas; ponia Kitridž negalėjo to padaryti. „Ta moteris neturi nei vaizduotės, nei humoro jausmo“, – kaip visada autoritetingai pareiškė Elena.

Grįžau namo iš Toronto, atsisveikinęs su Dona. Levandos nuo tada man kvepėjo nebe taip, kaip kvepėdavo seniau, ir tikriausiai galite įsivaizduoti, koks sukrėstas pasijutau, kai dėdė Bobas, paskambinęs man į namus Upės gatvėje, pranešė, kad mirė mano klasės draugas.

– Netekai dar vieno bendraklasio, Bili. Nelabai jį mėgai, jei atmintis manęs neapgauna, – tarė Raketinis. Aš tik apytikriai prisimenu, kada išgirdau naujieną apie Doną, bet galiu tiksliai pasakyti, kada dėdė Bobas man paskambino ir pranešė žinią apie Kitridžą.

Buvau ką tik atšventęs penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį. 1995-ųjų kovo mėnesį. Ferst Sisteryje dar laikėsi nemenka sniego danga, artimiausiu laiku buvo galima tikėtis tik purvo sezono.

Mudu su Elena vis pašnekėdavom, kad reikėtų nuvykti į Meksiką; Elena jau kurį laiką žiūrinėjo Plaja del Karmene išnuomojamus namus. Mielai būčiau keliavęs su ja, bet jai iškilo sunkumų dėl širdies draugo: tas surauktašiknis nenorėjo, kad Elena kur nors keliautų su manimi.

– Negi jam nesakei, kad mes to nebedarom? – paklausiau Elenos.

– Sakiau, bet kartu pasakiau ir kad darydavom – ar kad mėginom, – stengėsi prisiminti Elena.

– Kodėl jam tai pasakei? – nustebau.

– Ėmiausi naujos sąžiningumo politikos, – paaiškino Elena. – Nebeišsigalvoju tiek visokių istorijų, bent jau stengiuosi nebeišsigalvoti.

– Ir kaip ši politika dera su tavo kūryba ? – paklausiau.

– Nemanau, kad galėčiau keliauti į Meksiką su tavimi, Bili… dabar tikrai ne, – tepasakė Elena.

Aš ir pats prieš tą pokalbį turėjau sunkumų dėl vaikino, su kuriuo draugavau; o kai tą vaikiną mečiau, gana greitai iškilo sunkumų dėl merginos. Ji tada pirmus metus dirbo Feivarit Riverio mokykloje; jauna anglų kalbos mokytoja. Mudu supažindino ponia Hadli su Ričardu; jie pasikvietė mane pietų, ir ten buvo Amanda. Pirmą kartą ją matydamas, pamaniau, kad ji viena iš Ričardo mokinių, – atrodė tokia jauna. Bet iš tiesų ji buvo nerimastinga trečią dešimtį bebaigianti moteris.

– Man beveik trisdešimt, – visiems sakė Amanda, lyg būtų nerimavusi, kad pernelyg jaunai atrodo; šitaip sakydama, kad jai tuoj sukaks trisdešimt, gal tikrai atrodė vyresnė.

Kai pradėjom drauge miegoti, Amanda nerimavo dėl vietos, kur tai darėm. Ji, kaip mokytoja, turėjo butą viename iš Feivarit Riverio mergaičių bendrabučių; kai aš nakvodavau su ja ten, bendrabučio gyventojos tai žinodavo. Bet Amanda daugumą naktų turėjo budėti bendrabutyje, todėl negalėjo nakvoti mano namuose Upės gatvėje. Taigi, šitokiomis aplinkybėmis, mudu su Amanda suguldavom toli gražu ne taip dažnai, kaip man norėjosi, – tai ir buvo vis didėjantis keblumas. Dar, žinoma, nesutardavom dėl biseksualumo : Amanda buvo skaičiusi visus mano romanus ir sakė, jog viskas, ką rašau, jai labai patinka; kita vertus, ji neabejotinai nerimavo dėl to, kad aš biseksualus.

– Negaliu patikėti, kad tau penkiasdešimt treji! – vis sakydavo Amanda; mane tai trikdė. Nesupratau, ar ji turi omeny, kad atrodau daug jaunesnis, negu esu iš tikrųjų, ar baisisi savimi dėl to, kad susitikinėja su šeštą dešimtį pradėjusiu biseksualu.

Marta Hadli – septyniasdešimt penkerių – jau buvo išėjusi į pensiją, bet vis dar konsultuodavo mokinius, turinčius „ypatingų poreikių“ – tarp jų ir tarties sunkumų. Ponia Hadli man buvo sakiusi, kad tarties sutrikimai kamuoja ir Amandą.

– Bet juk ne todėl mus supažindinot? – paklausiau Martos.

– Ne aš tai sugalvojau, Bili, – atsakė ponia Hadli. – Ričardui į galvą atėjo mintis, kad reikėtų tave supažindinti su Amanda, kuriai taip patinka tavo kūryba . Man tas sumanymas neatrodė geras – ji tau gerokai per jauna ir nuolat dėl visko nerimauja. Galiu tik įsivaizduoti, kad… todėl, kad tu biseksualus… na, Amanda dėl to turbūt per naktis nemiega. Ji negali ištarti žodžio „biseksualus“!

– O.

Štai kas dėjosi mano gyvenime, kai man paskambinęs dėdė Bobas papasakojo apie Kitridžą. Todėl ir pasakiau, beveik rimtai, kad artimiausiu laiku galėjau tikėtis tik „purvo sezono“ – tik rašyti. (Persikėlęs į Vermontą, rašiau daug daugiau.)

Apie Kitridžo mirtį Buvusių auklėtinių skyriui pranešė ponia Kitridž.

– Tai Kitridžas turėjo žmoną? Ar turite omeny jo motiną? – paklausiau dėdės Bobo.

– Kitridžas turėjo žmoną, Bili, bet žinią gavom iš motinos.

– Dievuliau… Kiek dabar poniai Kitridž? – pasidomėjau.

– Tik septyniasdešimt dveji, – atsakė dėdė; jam pačiam buvo septyniasdešimt aštuoneri; iš balso supratau, kad šiek tiek įsižeidė, išgirdęs mano klausimą. Elena man buvo sakiusi, kad ponia Kitridž sūnų pagimdė būdama vos aštuoniolikos.

Anot Bobo, – tai yra anot ponios Kitridž, – buvęs mano kankintojas ir susižavėjimo objektas mirė Ciuriche, Šveicarijoje, „dėl natūralių priežasčių“.

– Nesąmonė, Bobai, – pasakiau. – Kitridžas buvo tik vieneriais metais vyresnis už mane – penkiasdešimt ketverių. Kokios „natūralios priežastys“ gali nuvaryti į kapus žmogų, kuriam tik penkiasdešimt ketveri?

– Mano nuomonė tokia pat, Bili, bet šitaip sakė jo mama, – tarė Raketinis.

– Remdamasis tuo, ką girdėjau, galiu lažintis, kad Kitridžas mirė nuo AIDS, – pareiškiau.

– Kuri ponios Kitridž kartos moteris velionio sūnaus mokyklai praneštų tai ? – retoriškai paklausė dėdė Bobas. (Iš tikrųjų: Sju Atkins pranešė tik kad Tomas Atkinsas mirė „po ilgos ligos“.)

– Sakėt, kad Kitridžas turėjo žmoną .

– Taip, mirdamas paliko žmoną ir sūnų – vienintelį vaiką – ir, žinoma, motiną, – pasakė Raketinis. – Berniukas pavadintas tėvo vardu – dar vienas Žakas. Žmonos vardas lyg ir vokiškas. Tu mokeisi vokiečių kalbos, ar ne, Bili? Kas per vardas Irmgard ?