Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Kitą tos pačios žiemos vakarą, vaikštinėdamas su El, išgirdau kitą istoriją.

– Ką tik sužinojau apie tą panelę… na, ji tokia pat kaip aš, tik truputį vyresnė, – pasakė El.

– Aha, – tarstelėjau.

– Manau, tu ją pažinojai – ji išvyko į Torontą, – toliau šnekėjo El.

– O, tikriausiai turi omeny Doną.

– Taip, ją.

– Ir ką apie ją sužinojai? – paklausiau.

– Jai nekas… kaip girdėjau, – atsakė El.

– O.

– Nesakau, kad ji serga , – pridūrė El. – Girdėjau tik kad jai nekaip sekasi, kad ir ką tai reikštų. Ji tau tikriausiai buvo ypač artima, ar ne? Girdėjau ir tai.

Tai sužinojęs, aš nieko nedariau, jeigu taip galima pasakyti. Bet kaip tik tą vakarą man paskambino dėdė Bobas – ir pranešė, kad mirė devyniasdešimt penkerių sulaukęs Hermas Hoitas.

– Trenerio nebėra, Bili, – dabar jau pats tobulink tuos savo panėrimus, – pasakė Bobas.

Aišku, kad tai ir atitraukė mano dėmesį nuo iš El išgirstos žinios apie Doną. Kitą rytą, kai abu su Elena atlapojom visus langus, kad išvėdintume Reimondo, vėl sudeginusio savo sumautą skrebutį, pridūmytą virtuvę, aš Elenai pasakiau:

– Važiuoju į Vermontą. Turiu ten namą ir pamėginsiu jame gyventi.

– Žinoma, Bili… suprantu, – atsakė Elena. – Šiaip ar taip, šitas namas mudviem per didelis – turėtume jį parduoti.

Tas mulkis Reimondas tiesiog sėdėjo ir valgė sudegintos duonos riekę. (Kaip vėliau pasakė Elena, Reimondas tikriausiai galvojo, kur gyvens; matyt, ir pats suprato, kad ne su Elena.)

Atsisveikinau su El – gal tą pačią dieną, o gal kitą. Ji į tai reagavo nelabai supratingai.

Skambinau Ričardui Abotui, bet telefono ragelį pakėlė Marta Hadli.

– Pasakykite Ričardui, kad ketinu pamėginti, – paprašiau.

– Laikau špygas, kad tau sektųsi, Bili, – mudviem su Ričardu labai patiktų, jei gyventum čia, – tarė Marta Hadli.

Taigi aš ir gyvenau senelio Hario – dabar jau savo – name Upės gatvėje tą rytą, kai dėdė Bobas man paskambino iš Feivarit Riverio mokyklos Buvusių auklėtinių skyriaus.

– Aš dėl Dičkio Al, Bili, – pasakė Bobas. – Tokio nekrologo – neredaguoto – niekad nedėčiau į „Riverio biuletenį“, tačiau tau jau perskaitysiu tokį.

1990-ųjų vasario mėnuo Ferst Sisteryje buvo „šaltesnis negu raganos papas“, kaip sakoma Vermonte.

Panelė Frost buvo Raketinio bendraamžė; ji mirė nuo sužalojimų, patirtų per grumtynes kažkokiame bare; būdama septyniasdešimt trejų. Dėdė Bobas man papasakojo, kad labiausiai jai buvo sužeista galva. Al bare susigrūmė su Piso oro pajėgų bazėje, Niuingtone, Naujajame Hampšyre, tarnaujančių lakūnų kompanija. Tas baras buvo lyg ir Doveryje, o gal Portsmute, – dėdė Bobas visų smulkmenų nežinojo.

– Kokia kompanija, Bobai, – kiek lakūnų ten buvo? – paklausiau.

– Na, žinai, vienas karininkas, vienas eilinis ir dar pora, apie kuriuos parašyta tik kad lakūnai . Tik tiek ir težinau, Bili, – atsakė dėdė Bobas.

– Jauni vyrai, ar ne? Keturi? Ar jie buvo keturiese, Bobai?

– Taip, keturiese. Manau, kad jauni, Bili, jeigu dar tebetarnaujantys puskarininkiai ir eiliniai. Bet kiek jiems metų, galiu tik spėti, – pasakė dėdė Bobas.

Galva panelei Frost tikriausiai buvo sužeista tik kai jie keturiese ją šiaip taip parvertė; įsivaizduoju, kad paskui dviese ar trise laikė prispaudę prie žemės, o ketvirtas spardė į galvą.

Visi keturi vyrai atsidūrė ligoninėje, pasakojo man Bobas; dviejų patirtos traumos pavadintos „sunkiomis“. Bet nė vienas iš tų lakūnų nebuvo apkaltintas; tuo laiku Piso oro pajėgų bazė dar buvo strateginio valdymo bazė. Pasak dėdės Bobo, jų vadai patys „drausmino“ saviškius, bet Bobas pripažino, kad iš tikrųjų nesupranta, kaip veikia „teisinis mechanizmas“ (kai įsivelia kariškiai). Niekas taip ir nesužinojo tų keturių lakūnų pavardžių, nebuvo pranešta ir kodėl keturi jauni vyrai susigrūmė su septyniasdešimt trejų metų moterimi, kuri – jų akimis žiūrint – galėjo būti arba nebūti patraukli kaip moteris .

Aš, kaip ir Bobas, maniau, kad panelė Frost, ko gero, seniau draugavo – arba tiesiog buvo bent kartą susitikusi – su vienu ar keliais iš tų lakūnų. Gal, kaip baiminosi su manimi apie tai šnekėjęs Hermas Hoitas, kuriam nors iš tų vaikinų nepatiko intrafemoralinis seksas; gal jam to nepakako. O gal tie lakūnai – tokie jauni – apie panelę Frost žinojo tik iš nuogirdų; juos galėjo suerzinti jau vien tai, kad ji buvo, jų supratimu, netikra moteris. (Arba jie buvo sumauti homofobai – priežastis galėjo būti ir vien tik ta .)

Kad ir dėl ko kilo kivirčas, jau buvo aišku, kad – kaip treneris Hoitas ir numatė – Dičkis Al grumtynių nevengė.

– Man labai gaila, Bili, – pasakė dėdė Bobas.

Vėliau mudu su Bobu dar pašnekėjom, kaip gerai, kad Hermas Hoitas jau miręs ir nebegali apie tai išgirsti. Tą patį vakarą paskambinau Elenai į Niujorką. Ji turėjo nuosavą butuką Čelsyje, šiek tiek į šiaurės vakarus nuo Vest Vilidžo ir tiesiai į šiaurę nuo Mėsininkų rajono. Pasakęs Elenai apie panelę Frost, paprašiau padainuoti tą Mendelsono dainą – tą, kurią ji man buvo žadėjusi padainuoti ir kurią dainavo Lariui.

– Pažadu, kad nemirsiu per tavo pamainą, Elena. Neturėsi man tos dainos dainuoti dar kartą. Be to, man reikia ją išgirsti dabar, – pasakiau.

Ta daina, kaip man paaiškino Elena, yra nedidelė „Elijo“ – ilgiausio Mendelsono kūrinio – dalis, beveik pati oratorijos pabaiga, kai Dievas jau apsireiškęs (mažo vaiko balsu) ir giedantys angelai laimina Eliją, kuris dainuoja paskutinę ariją: „Į kalnus išeisiu“. Tą ariją Elena man ir padainavo; jos altas buvo sodrus ir stiprus, netgi per telefoną; aš atsisveikinau su panele Frost, klausydamasis tos pačios muzikos, kurią girdėjau atsisveikindamas su Lariu. Panelė Frost buvo dingusi iš mano gyvenimo jau beveik prieš trisdešimt metų, tačiau tą vakarą supratau, kad ji pradingo galutinai, o to, ką dėdė Bobas apie ją parašė „Riverio biuletenyje“, anaiptol nepakako.

Liūdna žinia 1935-ųjų laidai! Alas Frostas, gimęs Ferst Sisteryje, Vermonto valstijoje, 1917 m.; imtynininkų komandos kapitonas, 1935 m. (nenugalėtas); mirė Doveryje arba Portsmute, Naujojo Hampšyro valstijoje, 1990 m.

– Tik tiek ? – prisimenu paklausęs dėdės Bobo.

– Po galais, Bili, ką dar galima parašyti mokyklos auklėtinių žurnale? – tarė Raketinis.

Ričardas su Marta man pasakojo, kad jie, išparduodami senelio Hario name buvusius senus baldus, po svetainės sofa rado trylika tuščių alaus butelių, – be abejo, dėdės Bobo. (Būčiau galėjęs lažintis, kad visi tie buteliai ten buvo likę po tetos Mjurielės ir mano mamos atminų „pobūvio“.)

– Bobas kaip reikiant pasistengė! – pasakiau poniai Hadli ir Ričardui.

Žinojau, kad Raketinis teisus. Ką sumautame mokyklos auklėtinių žurnale galima parašyti apie transseksualų imtynininką, užmuštą per grumtynes kažkokiame bare? Nedaug.

Po poros metų, – kai jau buvau po truputį beprisitaikąs prie gyvenimo Vermonte, – vieną vėlų vakarą man paskambino El. Tik po poros sekundžių atpažinau jos balsą; manau, ji buvo girta.

– Prisimeni tą savo draugę… tokią pat kaip aš, bet šiek tiek vyresnę? – paklausė El.

– Turi omeny Doną, – kiek patylėjęs pasakiau.

– Taip, Doną. Na, dabar ji jau serga … aš taip girdėjau.

– Ačiū, kad pranešei, – dėkojau, El jau padedant ragelį. Buvo per vėlu skambinti kam nors į Torontą; taigi atidėjau tą žinią kitai dienai. Tada turėjo būti devyniasdešimt antrieji ar tretieji, o gal netgi devyniasdešimt ketvirtųjų pradžia. (Persikėlęs į Vermontą, beveik nebekreipiau dėmesio į laiko tėkmę.)