Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Karltonas niekad nenorėjo jaustis privilegijuotas, – paaiškino ponia Delakortė. – Norėjo mirti, pasak jo, kaip eilinis žmogus. Neleido man pasirūpinti slauga čia, nors ten, Šv. Vincento ligoninėje, jiems gal trūksta palatų… kaip aš jam daug kartų sakiau.

Šv. Vincento ligoninėje tikrai trūko palatų, – jei ne tada, tai truputį vėliau. (Kai kurie žmonės mirties laukė tos ligoninės koridoriuose.)

– Gal norėtum pamatyti Karltono kambarį? – paklausė manęs ponia Delakortė, kai abu rankose jau turėjom gėrimus, nors šiaip aš nieko daugiau negeriu, tik kartais šiek tiek alaus. Su ponia Delakorte išgėriau degtinės; gal burbono. Būčiau padaręs viską, ko tik ta mažutė moterėlė būtų panorėjusi. Net nuėjau su ja į Delakortės vaikystės kambarį.

Pasijutau atsidūręs Niujorke praleisto privilegijuoto Karltono Delakortės gyvenimo muziejuje. Kaip dažnai būna, Delakortės išvykimas iš namų į Feivarit Riverio mokyklą sutapo su jo tėvų skyrybomis, apie kurias ponia Delakortė man pasakojo nieko neslėpdama.

Keisčiau buvo tai, kad ponia Delakortė taip pat atvirai šnekėjo apie pagrindinę jųdviejų su jaunojo Karltono tėvu sprendimo gyventi atskirai ir galiausiai skyrybų priežastį; jos vyras baisiai nekentęs homoseksualų. Tas vyriškis Karltoną vadinęs pederastu ir agrastėliu; jis plūsdavęs ponią Delakortę už tai, kad ji leisdavo mergaitiškam berniukui rengtis jos drabužiais ir dažytis lūpas jos dažais.

– Žinoma, aš supratau – turbūt gerokai anksčiau negu pats Karltonas, – pasakė man ponia Delakortė. Atrodė, kad ji labai saugo savo dešinį sėdmenį; po tokios gilios intramuskulinės injekcijos jį turėjo skaudėti. – Motinos supranta , – pridūrė, nejučia šlubčiodama. – Neįmanoma priversti vaiko būti tokio, koks jis iš tikrųjų nėra. Negali tiesiog uždrausti berniukui žaisti su lėlėmis.

– Ne, negali, – pritariau; žiūrėjau į kambaryje esančias nuotraukas – į visiškai užsimiršusio Delakortės atvaizdus; tokio, koks jis buvo prieš mudviem susipažįstant. Kadaise Delakortė buvo tik mažas berniukas, kuris labiausiai mėgo puoštis ir dažytis kaip maža mergaitė.

– O, pažiūrėk į šitą – tik pažiūrėk! – staiga tarė ponia Delakortė; jau beveik tuščioje jos taurėje suskimbčiojo ledo kubeliai, kai ji ištiesė ranką ir nuo velionio sūnaus kambaryje kabančios skelbimų lentos nusegė vieną nuotrauką. – Žiūrėk, koks jis buvo laimingas ! – sušuko, duodama tą nuotrauką man.

Delakortė ten buvo kokių vienuolikos ar dvylikos metų; iškart atpažinau jo šelmišką veidelį. Plačią šypseną, be abejo, dar paryškino lūpų dažai. Pigus rausvai violetinis perukas – su rožine sruoga – atrodė juokingai; tokių perukų galima rasti Helovino ir šiaip visokių kostiumų parduotuvėse. Ponios Delakortės suknelė berniukui, žinoma, buvo per didelė, tačiau bendras įspūdis turėjo visus pralinksminti ir sužavėti… na, pono Delakortės tai gal nesužavėjo. Nuotraukoje šalia Delakortės buvo aukštesnė, lyg ir šiek tiek vyresnė mergaitė – labai daili, bet trumpais (berniukiškai nukirptais) plaukais; akį traukė jos pasitikėjimas savimi ir santūri šypsena.

– Ta diena baigėsi nekaip. Karltono tėvas grįžo namo ir įsiuto, pamatęs jį tokį, – pasakojo ponia Delakortė, o aš dar atidžiau žiūrėjau į nuotrauką. – Berniukai taip smagiai šėlo, o tas tironas viską sugadino!

– Berniukai, – pakartojau. Ta itin daili mergaitė, kurią mačiau nuotraukoje, buvo Žakas Kitridžas.

– O, tu jį pažįsti – žinau, kad pažįsti! – tarė ponia Delakortė, rodydama į tiesiog nuostabiai mergaite persirengusį Kitridžą. Lūpų dažais jis buvo pasidažęs daug geriau negu Delakortė, ir jam kuo puikiausiai tiko graži, bet iš mados išėjusi ponios Delakortės suknelė. – Kitridžų sūnus, – pasakė mažoji moterytė. – Mokėsi Feivarit Riverio mokykloje… irgi buvo imtynininkas. Manau, Karltonui jis visada kėlė pagarbią baimę, bet buvo tikras velniūkštis… tas berniukas. Kartais labai žavus, bet tikras velniūkštis.

– Kodėl sakot, kad Kitridžas buvo tikras velniūkštis? – paklausiau.

– Žinau, kad jis vogė mano drabužius, – atsakė ponia Delakortė. – Na, aš jam atidaviau kelias senienas, kurių man nebereikėjo, – jis nuolat prašydavo mano drabužių! „Oi, būkite gera , ponia Delakorte, – sakydavo, – mano mamos drabužiai tiesiog milžiniški , ir ji man neleidžia jų matuotis – sako, kad visada sutepu!“ Šitaip vis kaulijo ir kaulijo. O paskui mano drabužiai ėmė tiesiog dingti – na, tie, kurių jam tikrai niekada nebūčiau atidavusi.

– O!

– Nežinau, kaip tu, – tarė ponia Delakortė, – bet aš tai išgersiu dar vieną. – Palikusi mane Delakortės vaikystės miegamajame, ji nuėjo įsipilti antros taurės; aš žiūrinėjau kitas prie skelbimų lentos prismeigtas fotografijas. Trijose ar keturiose buvo ir Kitridžas – visur kaip mergaitė . Kai ponia Delakortė grįžo į velionio sūnaus kambarį, rankose tebelaikiau jos man paduotą nuotrauką. – Prašau, pasiimk ją, – pasakė ponia Delakortė. – Man nepatinka prisiminti, kaip baigėsi ta diena.

– Gerai, – tarstelėjau. Tebeturiu tą nuotrauką, nors man nepatinka prisiminti nei kaip prasidėjo, nei kaip baigėsi Karltono Delakortės mirties diena.

Ar Elenai papasakojau apie Kitridžą ir ponios Delakortės drabužius? Ar jai parodžiau tą nuotrauką, kurioje Kitridžas kaip mergaitė ? Žinoma, kad ne, – juk ir Elena nuo manęs kai ką slėpė!

Vienas Elenos pažįstamas vyrukas gavo Gugenheimo stipendiją; jis irgi buvo rašytojas ir Elenai pasakė, kad aptriušęs jo butas aštuntame aukšte, Posto gatvėje, puikiausiai tiktų dviem rašytojams.

– Kur ta Posto gatvė? – paklausiau Elenos.

– Netoli Unijos aikštės, pasak jo, – San Fransiske, Bili, – atsakė Elena.

Aš beveik nieko nežinojau apie San Fransiską; tik tai, kad ten daug gėjų. Savaime suprantama, buvau girdėjęs, kad gėjai šimtais miršta ir San Fransiske, tačiau ten neturėjau nei artimų draugų, nei buvusių meilužių; be to, dar pagalvojau, kad ten nebus Lario, vis priekaištaujančio, kad nesu pakankamai susijęs. Buvo ir dar viena paskata: gyvendami San Fransiske, mudu su Elena juk nebegalėsim (o gal ir nebenorėsim) ieškoti Kitridžo, – na, mes taip manėm.

– Kur tas tavo draugas įsikurs, turėdamas tą stipendiją? – paklausiau Elenos.

– Kažkur Europoje.

– Gal mudviem reikėtų pamėginti gyventi drauge Europoje? – pasiūliau.

– Tas butas San Fransiske dabar laisvas, Bili, – atsakė Elena. – Ir, kaip toks, kokiame gali patogiai gyventi du rašytojai, jis labai pigus .

Išvydę pro tos aštuntame aukšte esančios landynės langus matomus vaizdus, – nuobodžius Gyrio gatvės stogus ir raudoną kaip kraujas statmeną „Adagio“ viešbučio iškabą (žodį „viešbutis“ sudarančių lempų neonas buvo išdegęs dar prieš mums atvykstant į San Fransiską), – mudu su Elena supratom, kodėl tas dviem rašytojams tinkamas būstas toks pigus . Jis turėjo būti nemokamas !

Bet Tomo ir Sju Atkinsų mirtis nuo AIDS mudviem atrodė pernelyg žiauri, o mintys apie tai, ką padarė ponia Delakortė, jau visai nepakenčiamos; be to, aš tikrai niekada nebuvau girdėjęs, kad šitokia gana ilgai užsitęsianti mirtis yra įprasta AIDS aukų artimųjų savižudybė, ypač (kaip supratingasis Laris pasakė mudviem su Elena) vienišų motinų, prarandančių vienintelį vaiką. Tačiau, irgi pasak Lario, iš kur galėjau tai žinoti? (Laris neklydo sakydamas, kad aš nesu su tuo susijęs .)