Mėginau pokalbį nukreipti nuo velionio prie savo apsilankymo tikslo, bet – kadangi Ferst Sisteris buvo toks mažas miestelis – slaugytoja jau žinojo, pas ką atvykau.
– Treneris jūsų laukia, – linktelėjo ir, pasakiusi, kur Hermo kambarys, dar pridūrė: – Neatrodot panašus į imtynininką. – Kai prisistačiau, tarė: – A, pažinojau jūsų motiną ir tetą… ir jūsų senelį, be abejo.
– Be abejo, – pakartojau.
– Jūs – tas rašytojas, – pasakė moteriškė, neatitraukdama akių nuo smilkstančio cigaretės galiuko. Supratau, kad ji lavoną į lauką ir išvežė todėl, kad norėjo parūkyti.
Man tais metais buvo keturiasdešimt dveji; o ta slaugytoja, mano supratimu, turėjo būti mažų mažiausiai tokio amžiaus, kokio būtų buvusi teta Mjurielė, – bebaigianti septintą dešimtį. Prisipažinau, kad tikrai esu „tas rašytojas“, ir jau norėjau eiti iš automobilių aikštelės, kai slaugytoja tarė:
– Buvot Feivarit Riverio mokinys, a ne?
– Taip, baigiau šešiasdešimt pirmaisiais. – Mačiau, kaip atidžiai ji dabar į mane žiūri; tikriausiai buvo girdėjusi apie mane ir panelę Frost – visi tam tikro amžiaus žmonės buvo viską apie tai girdėję.
– Tai turbūt pažinojot šitą vyruką, – pasakė senoji slaugytoja ir mostelėjo ranka virš prie neštuvų pririšto negyvėlio, jo nepaliesdama. – Jis, ko gero, laukia ne viena prasme! – tarė, iškvėpdama stulbinamą cigaretės dūmų kamuolį. Vilkėjo šilta slidinėjimo striuke, buvo su megzta kepuraite, bet be pirštinių – su jomis būtų buvę nepatogu laikyti cigaretę. Kaip tik tada pradėjo snigti – krito pavienės snaigės, dar ne tiek, kad būtų matyti ant lavono. – Laukia ir to kvailo pienburnio iš laidojimo namų, ir dar laukia toj vietoj!.. Kaip ji ten? – sušuko slaugytoja.
– Turite omeny skaistyklą ? – paklausiau.
– Taip. Kas tai per vieta, beje? Jūs gi rašytojas.
– Bet aš netikiu nei skaistykla, nei šiaip ten viskuo… – buvau besakąs.
– Neprašau, kad tikėtumėt, – pertraukė mane slaugytoja. – Klausiu, kas tai yra !
– Tarpinė būsena, po mirties… – pradėjau aiškinti, bet ji neleido man pabaigti.
– Tai Viešpats Dievas dabar sprendžia, ar nutrenkti šitą žmogelį į požemio karalystę, ar siųsti į viršų… Juk toj vietoj tai ir daroma, ar ne? – paklausė slaugytoja.
– Maždaug, – atsakiau. Nelabai bežinojau, kam reikalinga skaistykla; jei gerai prisiminiau, tai kažkokiam atperkamajam apsivalymui. Siela, po mirties patirianti minėtąją tarpinę būseną, turi atpirkti kažkokias kaltes, – na, aš taip maniau, bet nesakiau. – Kas jis toks? – paklausiau senosios slaugytojos, ranka, kaip ir ji pirmiau, per saugų atstumą mostelėdamas virš ant neštuvų gulinčio negyvėlio. Slaugytoja pažiūrėjo į mane prisimerkusi, gal nuo dūmų.
– Daktaras Harlou… juk prisimenat jį, ar ne? Manau, dėl jo Viešpats Dievas apsispręs gana greit! – atsakė slaugytoja.
Aš tik šyptelėjau ir palikau ją automobilių stovėjimo aikštelėje toliau laukti katafalko. Nemaniau, kad daktaras Harlou galėtų atpirkti visas kaltes; buvau įsitikinęs, kad jis jau požemio karalystėje, kur ir turėtų būti. Tikėjausi, kad „viršuje“ nėra vietos daktarui Harlou – tam tipui, kuris taip griežtai vertino mano negalavimą .
Hermas Hoitas man papasakojo, kad daktaras Harlou, išėjęs į pensiją, persikėlė į Floridą. Bet po kurio laiko, kai susirgo prostatos vėžiu, – ir, kaip būdinga tam vėžiui, atsirado metastazių kauluose, – pasiprašė atgal į Ferst Sisterį. Norėjo paskutines dienas praleisti globos namuose.
– Niekaip nesuprantu kodėl , Bili, – šnekėjo treneris Hoitas. – Juk čia jo niekas niekada nemėgo.
(Daktaras Harlou mirė būdamas septyniasdešimt devynerių; aš to pliko pelėdkrušio nebuvau matęs nuo tada, kai jam buvo penkiasdešimt keleri.)
Bet Hermas Hoitas pasimatyti su manimi pageidavo ne todėl, kad būtų norėjęs man papasakoti apie daktarą Harlou.
– Tikriausiai gavot kokią žinią iš panelės Frost, – tariau senajam imtynininkų treneriui. – Ar jai viskas gerai?
– Keista… Kaip tik tai ji norėjo žinoti apie tave , Bili, – atsakė Hermas.
– Galite jai pasakyti, kad man viskas gerai.
– Niekada jos neklausinėjau apie jokias lytinio gyvenimo smulkmenas. Tiesą sakant, apskritai nenorėčiau nieko apie tai žinoti, Bili, – toliau šnekėjo treneris. – Bet ji sakė, jog tu kai ką turėtum žinoti, kad dėl jos nesijaudintum.
– Galite panelei Frost pasakyti, kad aš aktyvusis, – tariau, – ir nuo šešiasdešimt aštuntųjų myliuosi tik su prezervatyvais. Gal ji dėl manęs pernelyg nesijaudins, jeigu tai žinos, – pridūriau.
– Dievuliau! Aš per senas, nereikia daugiau tų smulkmenų, Bili. Tik leisk man pabaigti, ką pradėjau sakyt! – tarė Hermas. Jis buvo devyniasdešimt vienerių, vos keliais mėnesiais vyresnis už senelį Harį, bet Hermas sirgo Parkinsono liga, ir dėdė Bobas man buvo sakęs, kad treneris turi sunkumų dėl gydymo kažkuriais ten vaistais, lyg ir padedančiais širdžiai, bent jau taip manė dėdė Bobas. (Kaip tik dėl Parkinsono ligos treneris Hoitas ir persikėlė į globos namus.)
– Net neapsimesiu, kad tai suprantu, Bili, bet štai ką Alas prašė tau pasakyti… atsiprašau – ką ji prašė tau pasakyti. Ji iš tikrųjų nesimyli. Su niekuo , Bili… tiesiog niekada to nedaro. Šitiek iškentėjo, kad taptų moterimi, bet niekada lytiškai nesantykiauja – nei su vyrais, nei su moterimis, sakau tau, niekada . Ji daro lyg ir tai, ką darė graikai … Sakė, kad tu viską apie tai žinai, Bili.
– Intrafemoralinė, – pasakiau senajam treneriui.
– Aha – ji taip ir pavadino! – sušuko Hermas. – Nieko daugiau, tik trini savo daiktą tarp to kito bičo šlaunų… tik trini , ar ne? – paklausė imtynininkų treneris.
– Aš visiškai įsitikinęs, kad šitaip AIDS neužsikrėsi, – pasakiau.
– Bet ji visada tik taip ir darė, Bili, – štai ką nori, kad tu žinotum, – tarė Hermas. – Tapo moterimi, bet taip ir nesiryžo eiti iki galo.
– Eiti iki galo, – pakartojau. Ištisus dvidešimt trejus metus maniau, kad panelė Frost saugojo mane; man nė karto nedingtelėjo, kad, – nesvarbu, dėl kokių priežasčių, gal netgi nenoromis ar nesąmoningai, – ji ir pati saugojosi.
– Jokio įsiskverbimo, niekas neįkiša – tik trina , – šnekėjo treneris Hoitas. – Alas sakė… atsiprašau, Bili… ji sakė: „Tik tai ir galiu daryti, Hermai. Daugiau nieko, niekada nieko daugiau nedarysiu. Man tiesiog patinka šitaip atrodyti, Hermai, bet niekada negalėsiu eiti iki galo.“ Štai ką ji liepė tau pasakyti, Bili.
– Vadinasi, ji saugi , – tariau. – Ji iš tikrųjų yra ir bus sveika.
– Jai šešiasdešimt septyneri, Bili. Ką turi omeny, sakydamas, kad ji „saugi“… kad „yra ir bus sveika“? Niekas nebūna visada sveikas, Bili! Senti nesaugu ! – šūktelėjo treneris Hoitas. – Sakau tik kad ji neserga AIDS. Ji nenori, kad tu nerimautum, ar tik nebus užsikrėtusi AIDS, Bili.
– A.
– Alas Frostas… atsiprašau, tau jis panelė Frost… niekada nesielgė saugiai , Bili. Velniai griebtų, – nusikeikė senasis treneris, – ji gal ir atrodo kaip moteris, – žinau, kad jos viskas kaip reikiant, – bet mąsto , jeigu galima taip sakyti, vis tiek kaip sumautas imtynininkas. Nesaugu atrodyti ir elgtis kaip moteriai, kai tebemanai, kad galėtum imtis , Bili. Tai visai nesaugu.
Читать дальше