Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

(Tai beveik neabejotinai būtų labai patikę Lariui . Laris žmonių – ir Šekspyro personažų – neskirstė pagal lytis.)

– Labai įdomi mintis, Lari, – pasakė Ričardas Abotas. – Bet čia „Romeo ir Džuljeta“.

(Spėjau, jog tai Ričardo kaip tik režisuojama Šekspyro pjesė; iki tol beveik nekreipiau dėmesio į pokalbyje minimą mokyklos teatro repertuarą.)

– Toje tragedijoje yra tik keturi moterų vaidmenys ir tik du iš tikrųjų svarbūs, – pridūrė Ričardas.

– Taip, taip… žinau, – tarstelėjo Laris; jis norėjo pasipuikuoti. – Sinjora Monteki ir sinjora Kapuleti – jos, pasak jūsų, visiškai nesvarbios. Iš tiesų reikia tik Džuljetos ir auklės – ir dvidešimties ar dar daugiau vyrų !

– Sumanymas berniukams duoti moterų vaidmenis – ir atvirkščiai – skamba viliojamai, – pripažino Ričardas, – bet jie tik paaugliai, Lari. Kur aš rasiu berniuką, kuris ryžtųsi vaidinti Džuljetą?

– A… – buvo besakąs Laris, bet nutilo. (Netgi Laris į tokį klausimą neturėjo ką atsakyti.) Prisimenu, kad man dingtelėjo, jog tai nėra ir niekada nebus mano reikalas. Tegu apie tai mąsto Ričardas, – nusprendžiau; aš pats galvojau apie kitką.

Senelis Haris savo namą Upės gatvėje paliko man. Ką galėjau daryti su namu Vermonte, kuriame buvo penki miegamieji ir šeši vonios kambariai?

Ričardas man patarė dar palaukti.

– Už jį gausi daugiau, jei parduosi ne dabar, o po kurio laiko, – sakė. (Senelis Haris man paliko ir šiek tiek pinigų; taigi tų, kuriuos galėjau gauti pardavęs namą Upės gatvėje, man – bent jau kol kas – nereikėjo.)

Marta Hadli pasižadėjo surengti aukcioną – atsikratyti nereikalingų baldų. Haris truputį pinigų paliko ir dėdei Bobui, ir Ričardui Abotui, bet daugiausia tai Džerei – užuot užrašęs jai dalį namo.

Tame name aš gimiau; jame ir augau, kol mama ištekėjo už Ričardo. Senelis Haris Ričardui buvo sakęs: „Šitas namas turėtų atitekti Bilui. Rašytojui gal bus visai neblogai gyventi su šmėklomis – Bilui jos gali netgi praversti, ar ne?“

Nežinojau, kokios ten šmėklos, ar jos man būtų naudingos. Tą Padėkos dieną nelabai įsivaizdavau, kokiomis aplinkybėmis kada nors galėčiau panorėti gyventi Ferst Sisteryje, Vermonte. Bet pagalvojęs priėjau prie išvados, kad nebūtina dėl namo apsispręsti tuoj pat, kol kas dar palauksiu.

Eleną šmėklos iš jos miegamojo atsiuntė į manąjį – pačią pirmą mūsų apsilankymo tame name naktį. Aš miegojau savo vaikystės miegamajame, kai Elena, įpuolusi pro duris, įsiropštė pas mane į lovą.

– Nesuprantu, kas tos moterys manosi esančios, – tarė Elena, – bet žinau, kad jos negyvos ir tuo labai nepatenkintos.

– Gerai, – sumurmėjau. Man patiko miegoti su Elena, bet antrą naktį persikėlėm į vieną iš kitų miegamųjų, kur buvo didesnė lova. Aš per tą Padėkos dienos savaitgalį šmėklų nemačiau; tiesą sakant, tame name apskritai nesu matęs jokių šmėklų.

Larį apnakvindinau didžiausiame miegamajame; jame miegodavo senelis Haris – sieninė spinta ten tebebuvo pilna močiutės Viktorijos drabužių. (Ponia Hadli man pažadėjo, kad ir jų atsikratys per aukcioną, kai drauge su Ričardu išparduos nereikalingus baldus.) Bet šmėklų Laris nematė; skundėsi tik dėl šalia to miegamojo esančios vonios.

– Klausyk, Bilai… ar čia ta pati vonia, kurioje tavo senelis…

– Taip, ta pati, – nė nemirktelėjęs atsakiau. – O ką?

Laris ieškojo kraujo dėmių, bet ir pati vonia, ir visas vonios kambarys buvo švarutėliai. (Elmira ten viską, matyt, šveitė iki devinto prakaito!) Vis dėlto Laris kai ką aptiko ir būtinai norėjo parodyti man. Vienoje vietoje, vonios dugne, buvo išdužęs emalis.

– Ar čia visada taip buvo? – paklausė Laris.

– Taip, visada, – šitos vonios emalis čia buvo išdaužtas dar mano kūdikystėje, – pamelavau.

– Tu tik taip sakai, Bilai… tik taip sakai, – įtariai tarstelėjo Laris.

Mes abu supratom, kaip tas emalis išdužo. Vonioje ant šono susirietusio senelio Hario galvą .30-30 kalibro kulka, matyt, perskrodė kiaurai. Ir išdaužė dugno emalį.

– Kai pardavinėsite senus baldus, – konfidencialiai pasakiau Ričardui su Marta, – labai prašau – atsikratykite ir tos vonios.

Nė nereikėjo patikslinti, kurios vonios.

– Tu niekada negyvensi šitam baisiam miesteliūkšty, Bili. Turbūt kvanktelėjai, jei manai, kad galėtum, – pasakė Elena. Tai buvo naktis po Padėkos dienos pietų; mudu gulėjom lovoj nesumerkdami akių, niekaip negalėjom užmigti – gal todėl, kad persivalgėm, o gal klausėmės, ar neišgirsim šmėklų.

– Kai gyvenom čia, šitam baisiam miesteliūkšty… ir vaidinom Šekspyro pjesėse… ar kada nors, tais Feivarit Riverio mokyklos laikais, čia buvo bent vienas vaikinas, kuris būtų ryžęsis vaidinti Džuljetą? – paklausiau Elenos. Jaučiau, kad Elena, kaip ir aš, tamsoje įsivaizduoja jį. Čia tai bent klausymasis, ar neišgirsim šmėklų!

– Buvo tik vienas vaikinas, kuris būtų ryžęsis, Bili, – atsakė Elena, – bet jis tam vaidmeniui nebūtų tikęs.

– Kodėl ne? – nustebau. Žinojau, kad ji kalba apie Kitridžą; jis buvo ganėtinai dailus – ir drąsus, tikrai.

– Džuljeta nieko neverta, jeigu nėra nuoširdi , – tarė Elena. – Kitridžas, žinoma, būtų atrodęs kaip reikia, bet vaidindamas būtų kaip nors persistengęs… Kitridžas nemokėjo būti nuoširdus , Bili.

Ne, nemokėjo, – galvojau. Kitridžas galėjo būti bet kuo – atrodyti taip, kaip reikėjo, kad ir ką vaidintų. Tačiau Kitridžas niekad nebūdavo nuoširdus; amžinai pasislėpęs – jis visada tik vaidino.

Per tuos Padėkos dienos pietus buvo ir nesmagumų, ir juoko. Visus prajuokino tai, kad tiedvi korėjietės kažkaip sugebėjo japonui pakišti mintį, jog mes valgom povą. (Nežinau, kaip mergaitės vienišąjį japoną įtikino, kad čia povas, ir kodėl Fumį – tą berniuką – taip pergąsdino mintis, kad mes povą valgom .)

– Ne, ne – čia kalakutas , – pasakė Fumiui ponia Hadli, tarsi Fumį būtų kamavęs tarties sutrikimas.

Kadangi aš tame Upės gatvės name užaugau, tuoj pat suradau enciklopediją ir Fumiui parodžiau, kaip atrodo kalakutas.

– Ne povas, – pasakiau. Korėjietės, Su Min ir Dong Hi, korėjietiškai šnabždėjosi ir kikeno.

Vėliau, kai išgėrėm nemažai vyno, plepioji dviejų vaikų motina, – o dabar jau Džerės širdies draugė, – pasiūlė tostą: mūsų šeimai ir artimiesiems dėkojo už tai, kad buvo taip svetingai priimta per tokią „intymią“ šventę. Neabejotinai paveikta vyno ir gal dar žodžio „intymią“, Helena ekspromtu išrėžė kalbą apie savo makštį, – o gal tais žodžiais norėjo pašlovinti visas makštis.

– Noriu jums padėkoti, kad mane priėmėt, – pasakė Helena. Paskui nukrypo į šalį. – Seniau savo makšties nekenčiau , bet dabar ji man labai patinka, – prisipažino. Ir beveik iš karto turbūt susigriebė negerai pasakiusi, nes greitai pridūrė: – Žinoma, man patinka Džerės makštis – tai savaime suprantama! Bet tik Džerės dėka man patinka ir mano pačios makštis, o seniau jos tiesiog nekenčiau. – Ji stovėjo kiek svyruodama, pakėlusi taurę. – Ačiū, kad mane priėmėt, – pakartojo ir atsisėdo.

Manau, kad dėdė Bobas tostų buvo girdėjęs daugiau negu visi kiti, sėdėję prie to pietų stalo, – jis, kaip Buvusių auklėtinių skyriaus darbuotojas, juk džiaugsmingai visus sveikindavo ir vis ką nors liaupsindavo, pietaudamas su apgirtusiais Feivarit Riverio auklėtiniais, – bet netgi dėdė Bobas neteko žado, kai Helena pasiūlė išgerti mažiausiai dviejų makščių garbei.