Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Pažvelgiau į Larį, kuris, žinoma, netvėrė noru ką nors pasakyti; visiškai kitaip negu Tomo Atkinso, – kuris dažniausiai pernelyg jautriai reaguodavo į žodį „makštis“ ar net į šmėstelėjusią mintį apie makštį, – Lario reakcija buvo galima pasikliauti.

– Nereikia, – tyliai tariau jam, sėdinčiam kitapus pietų stalo, nes visada pastebėdavau, kai Laris stengdavosi susilaikyti; jo akys būdavo plačiai atmerktos, šnervės išpūstos.

Tačiau dabar jau korėjietės nesuprato, apie ką kalbama.

– Kas? – paklausė Dong Hi.

– Ji nekenčia, o dabar jai patinka jos kas ? – klausė ir Su Min.

Dabar jau buvo Fumio eilė prunkščioti; nesusipratimą dėl povo ir kalakuto japoniukas atrodė nusprendęs pamiršti – tas iš pažiūros vienišas vaikinas neabejotinai žinojo, kas yra makštis.

– Na, suprantate, makštis, – tyliai tarė Elena korėjietėms, bet Su Min ir Dong Hi pirmą kartą girdėjo tą žodį – ir niekas iš pietaujančiųjų nežinojo, kaip tai vadinama korėjietiškai.

– Dievuliau! Tai ta vieta, iš kurios išlenda kūdikiai , – mėgino paaiškinti ponia Hadli, bet staiga tarytum sustingo (gal prisiminė Elenos abortus).

– Ta vieta, kur viskas vyksta… na, ten, apačioj, – pasakė korėjietėms Elena, bet sakydama „apačioj“, ji nieko nedarė : nei ranka, nei apskritai jokiu gestu neparodė, kur ta vieta yra.

– Na, ne viskas vyksta toje vietoje… leiskite su jumis nesutikti, – šypsodamasis paprieštaravo Laris; supratau, kad jis čia tik pradeda.

– Oi, labai atsiprašau – per daug išgėriau ir visai pamiršau, kad čia yra ir jaunimo! – išpyškino Helena.

– Nesijaudink, mieloji, – tarė dėdė Bobas naujajai Džerės širdies draugei; mačiau, kad Helena, nė kiek nepanaši į daugybę ankstesnių Džerės draugių, Bobui patinka. – Šitie vaikai iš kitos šalies, kitos kultūros ; tai, apie ką mes kalbam šioje šalyje, gal ne taip jau visus domina Korėjoje , – mėgino paaiškinti Raketinis.

– Velniai griebtų! – sušuko Džerė. – Gal pamėginkim kokį kitą žodį ? – Ji pasisuko į Su Min ir Dong Hi, kurios vis dar nenutuokė, ką galėtų reikšti „makštis“. – Tai skylė, plyšys, bebriukas, kiurė, mova, saldžioji vietelė… na, putė , dėl Dievo meilės! – rėkte išrėkė – paskutinį pavadinimą taip garsiai, kad Elena (ir netgi Laris) pastebimai krūptelėjo.

– Jos jau suprato, Džere… prašau… – tarė dėdė Bobas.

Iš tikrųjų: abiejų korėjiečių veidai jau buvo švaraus neliniuoto popieriaus lapo spalvos; japoniukas, regis, irgi suprato viską, tik „mova“ ir „saldžioji vietelė“ jį nustebino.

– Gal kur nors – nebūtinai enciklopedijoj – yra tos vietos nuotrauka, Bilai? – šelmiškai pasidomėjo Laris.

– Kol nepamiršau, Bilai… – įsiterpė Ričardas Abotas – supratau, kad taktiškai mėgina nukreipti visų dėmesį nuo šnekų apie makštį, – o mosbergas?

– Kas? – išsigando Fumis; anie vulgarizmai – mova ir saldžioji vietelė – jį suglumino, o žodžio „mosbergas“ japoniukas apskritai dar nebuvo girdėjęs.

– O ką? – paklausiau Ričardo.

– Gal ir jį parduoti kartu su baldais, Bilai? Juk nenori pasilikti to seno karabino, ar ne?

– Mosbergą kol kas pasiliksiu, Ričardai, – pasakiau. – Šovinius irgi. Jei kada nors čia gyvensiu, „kenkėjų šautuvas“ pravers.

– Tu juk miestelyje, Bili, – tarė dėdė Bobas, turėdamas omeny namą Upės gatvėje. – Miestelyje šaudyti nereikėtų – netgi kenkėjų.

– Seneliui Hariui tas šautuvas labai patiko, – pasakiau.

– Jam patiko ir žmonos drabužiai, Bili, – įsikišo Elena. – Pasiliksi ir jos drabužius?

– Nemanau, kad taptum elnių medžiotoju, Bilai, – pareiškė Ričardas Abotas. – Net jeigu tikrai nuspręsi gyventi čia.

Bet man reikėjo to .30-30 kalibro mosbergo – jie visi tai suprato.

– Kam tau tas šautuvas, Bilai? – paklausė Laris.

– Žinau, kad mielai pamėgintum paslapukauti, Bili, – pasakė man Elena. Bet slapukauti tau nelabai sekasi.

Elena nuo manęs nedaug ką slėpė, bet jeigu jau turėdavo paslaptį, tai tikrai mokėdavo ją saugoti; o man niekada nepavykdavo išlaikyti paslapčių, net kai labai norėdavau.

Mačiau, kad Elena supranta, kodėl noriu pasilikti tą .30-30 kalibro mosbergą. Laris irgi suprato; jis žiūrėjo į mane tarytum įsižeidęs, lyg (be žodžių) sakydamas: „Kaip drįstum neleisti man tavimi rūpintis – kaip galėtum mirti ne mano glėbyje, jeigu jau mirtum? Kaip drįsti mintyse planuoti , kad slapta paspruksi ir nusišausi, jeigu susirgsi?“ (Štai ką įžvelgiau Lario žvilgsnyje.)

Ir Elena į mane žiūrėjo įsižeidusi – taip pat kaip Laris.

– Kaip nori, Bilai, – tarstelėjo Ričardas Abotas; Ričardas irgi atrodė įskaudintas, ir net ponia Hadli iš pažiūros buvo manimi nusivylusi.

Tik Džerei su Helena tai neberūpėjo; jiedvi po stalu čiupinėjosi. Pokalbis apie makštį atitraukė jų dėmesį nuo to, kas dar buvo likę iš mūsų Padėkos dienos pietų. Korėjietės vėl šnabždėjosi korėjietiškai; vienišasis Fumis kažką rašėsi į sąsiuvinį, nedaug didesnį už jo delną. (Gal žodį „mosbergas“, kad paskui galėtų jį pavartoti vyriškame bendrabučio gyventojų pokalbyje. Pavyzdžiui: „Kaip norėčiau įsibrauti į jos mosbergą!“)

– Nereikia, – tyliai pasakė man Laris, kaip aš pirmiau per stalą sakiau jam.

– Turėtum pasimatyti su Hermu Hoitu, kol esi čia, Bili, – šnekėjo dėdė Bobas – labai maloniai keisdamas pokalbio temą, bent jau man iš pradžių taip atrodė. – Žinau, kad treneris norėtų su tavimi pasišnekėti.

– Apie ką? – paklausiau Bobo, nevykusiai apsimesdamas, kad man nelabai rūpi, tačiau Raketinis buvo užsiėmęs: pylėsi dar vieną alaus.

Robertui Fremontui, mano dėdei Bobui, buvo šešiasdešimt septyneri. Kitais metais jis turėjo išeiti į pensiją, bet man sakė, jog ir toliau siūlys savo paslaugas Buvusių auklėtinių skyriui ir ypač mielai rašys straipsnius mokyklos auklėtinių žurnalui – „Riverio biuleteniui“. Kad ir ką kas manė apie dėdės Bobo „Pagalbos šauksmą iš Kur jūs išvykote? skyriaus“… na, ką aš galiu pasakyti? Dėl entuziazmo, kurio apimtas ieškodavo labiausiai išsisukinėjančių mokyklos auklėtinių, dėdė Bobas Buvusių auklėtinių skyriuje buvo itin mėgstamas.

– Apie ką treneris Hoitas norėtų su manimi pasišnekėti? – vėl pamėginau išpešti iš dėdės Bobo.

– Geriau pats jo paklausk, Bili, – kaip visada nuoširdžiai atsakė Raketinis. – Juk pažįsti Hermą: jis kartais elgiasi globėjiškai, kai kalbama apie jo imtynininkus.

– A.

Gal ir nelabai maloniai pakeista pokalbio tema, – pagalvojau.

Kitame miestelyje – vėlesniais laikais – ta „globos ir kitų paslaugų“ įstaiga tikriausiai būtų buvusi pavadinta Pušynu arba (Vermonte) Klevynu. Tačiau prisiminkite, jog tą įstaigą sumanė ir pastatė Haris Maršalas su Nilsu Borkmanu; labai ironiška, kad jie abu mirė ne ten.

Bet kažkas ten vis dėlto buvo ką tik miręs – tą Padėkos dienos savaitgalį, kai nuvykau aplankyti Hermo Hoito. Į paklodę įvyniotas lavonas gulėjo pririštas ant neštuvų su ratukais, kuriuos senyva, iš pažiūros griežta slaugytoja dabar saugojo automobilių stovėjimo aikštelėje.

– Jūs nei tas žmogus, nei ta transporto priemonė, kurios laukiu, – tarė ji man.

– Man labai gaila, – atsakiau.

– Be to, tuoj snigs, – toliau šnekėjo senoji slaugytoja. – Tada turėsiu jį vėl įvežti į vidų.