Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Aš, be abejo, buvau matęs Delakortę, kai jis mesdavo svorį prieš varžybas, – kai atrodydavo išbadėjęs, – bet dabar jis jau tikrai badavo. (Pakanka pasakyti, kad žinojau, kam reikalingas į skeletišką, paukščių narvelį primenančią Delakortės krūtinės ląstą įkištas Hikmano kateteris.) Pakeliui į palatą ponia Delakortė man dar pasakojo, kad Karltonas kurį laiką buvo prijungtas prie kvėpavimo aparato, bet dabar jau nebe. Be to, jie čia eksperimentavę su poliežuviniu morfinu ir morfino eliksyru; šiaip ar taip, buvo aišku, kad Delakortei reikia morfino.

– Šiame tarpsnyje labai svarbu siurbti – kad nesikauptų gleivės, – šnekėjo ponia Delakortė.

– Šiame tarpsnyje, taip, – kvailai pakartojau. Jaučiausi visas nutirpęs; man stingo kojos, tarsi būčiau tebestovėjęs kaip stabo ištiktas sniegui sningant Septintajame aveniu.

– Čia tas vaikinas, kuris turėjo vaidinti Lyro juokdarį, – mėgino motinai pasakyti Delakortė.

– Taip, taip – žinau, mielasis, žinau, – tarė jam mažoji moterytė.

– Ar atnešei daugiau puodukų? – paklausė jos Delakortė.

Mačiau, kad jis rankose laiko du popierinius puodukus, visiškai tuščius, kaip man vėliau pasakė jo motina. Ji nuolat nešė jam puodukus, bet dabar nebereikėjo nei gurkšnoti vandens, nei spjaudyti; tiesą sakant, kai buvo mėginama skausmą malšinti po liežuviu laikomomis morfino tabletėmis, apskritai nebuvo galima nei gurkšnoti, nei spjaudyti, – bent jau taip manė ponia Delakortė. Karltonas tiesiog norėjo laikyti puodukus rankose, dėl kažkokios kvailos priežasties, – sakė ji.

Delakortė sirgo ir kriptokokiniu meningitu; jo smegenys buvo paveiktos – skaudėdavo galvą, sakė man jo mama; be to, jis dažnai kliedėdavo.

– Šitas vaikinas „Audroje“ vaidino Arijelį, – pasakojo motinai Delakortė ir kai jo palatoje buvau tą pirmą kartą, ir per visus vėlesnius mano apsilankymus. – Jis buvo Sebastijanas „Dvyliktojoje naktyje“, – vis kartojo. – Dėl žodžio „šešėlis“ negalėjo vaidinti Lyro juokdario, tik todėl aš ir gavau tą vaidmenį.

Vėliau, kai jį lankiau drauge su Elena, Delakortė apie mano sceninę patirtį pasakojo ir jai.

– Jis neatėjo pažiūrėti, kaip aš mirštu, kai buvau Lyro juokdarys… žinoma, suprantu, – jausmingai pasakė Elenai Delakortė. – Jaučiuosi dėkingas, kad atėjo pažiūrėti, kaip mirštu, dabar… jūs abu dabar atėjot, ir aš tikrai jaučiuosi dėkingas!

Delakortė į mane nė karto nesikreipė vardu; neprisimenu, ar apskritai kada buvo taip kreipęsis, ar bent kartą pavadino mane Bilu arba Biliu, kai mokėmės Feivarit Riverio mokykloje. Bet argi tai svarbu?! Aš net nežinojau jo vardo! Kadangi nemačiau Delakortės vaidinančio Lyro juokdarį, aiškiausiai jį įsivaizduoju tokį, koks buvo „Dvyliktojoje naktyje“; jis ten vaidino poną Endrų Egiučiką, serui Tobiui Belčui (dėdei Bobui) sakantį: „O, kad aš būčiau meną garbinęs!“16

Delakortė mirė kelias paskutines dienas beveik neprataręs nė žodžio, drebančiose rankose laikydamas du švarius popierinius puodukus. Tądien ten buvo Elena, ponia Delakortė, aš ir – atsitiktinai – dar Laris. Jis mane ir Eleną pamatė eidamas pro atdaras Delakortės palatos duris ir įkišo galvą į vidų.

– Ne tas, kurio ieškojot? Ar tas? – paklausė Laris.

Mudu su Elena papurtėm galvas. Pervargusi ponia Delakortė snaudė, kai jos sūnus geso. Nebuvo prasmės supažindinti Delakortę su Lariu; Delakortė, šitoks tylintis, atrodė jau išėjęs ar beišeinąs. Nežadinom ir ponios Delakortės, kad susipažintų. (Mažoji moteriškė buvo jau nežinia kiek parų nė bluosto nesudėjusi.)

Savaime suprantama, toje palatoje ne kas kitas, o Laris buvo AIDS žinovas.

– Jūsų draugas ilgai netemps, – pašnibždėjo jis mudviem su Elena; paskui išėjo. Elena nuvedė ponią Delakortę į tualetą, nes vargšė motina buvo tokia išsekusi, jog atrodė, kad parvirs arba pasiklys, jeigu eis viena.

Aš tik trumpam likau vienas su Delakorte. Buvau taip pripratęs prie jo tylėjimo, kad iš pradžių net pamaniau, jog čia kalba kažkas kitas.

– Ar matei jį? – pasigirdo tylus šnibždesys. – Nieko keista – jis niekad nebuvo iš tų, kurie jaučiasi patenkinti tiesiog prisitaikę ! – dusdamas sušuko Delakortė.

– Kas? – sušnibždėjau mirštančiajam į ausį, bet ir pats žinojau kas. Apie ką dar galėjo galvoti kvaištelėjęs Delakortė jau beveik savo mirties akimirką? Jis mirė po kelių minučių, motinai mažomis rankutėmis beglostant sunykusį jo veidą. Ponia Delakortė mudviejų su Elena paprašė, kad bent akimirką paliktume ją vieną prie mirusio sūnaus; mes, žinoma, neprieštaravom.

Gal tai ir nesąmonė, bet Laris vėliau mums pasakė, kad neturėjom ponios Delakortės palikti palatoje vienos su sūnaus lavonu.

– Vieniša motina, ar ne? Ir vienintelis vaikas, kaip suprantu, – šnekėjo Laris. – Ir kai yra Hikmano kateteris, Bilai, nereikėtų jokio mylėjusio ir mylėto žmogaus palikti vieno su lavonu.

– Aš nežinojau , Lari, – niekada nieko tokio nebuvau girdėjęs ! – teisinausi.

– Žinoma, kad tu nieko tokio nebuvai girdėjęs, Bilai, – tu gi su tuo nesusijęs ! Iš kur galėjai tai žinoti ? Tu tokia pat kaip jis, Elena, – pasakė jai Laris. – Jūs abu laikotės taip atokiai nuo šitos ligos – esat gal tik stebėtojai !

– Nekomanduok čia mums, Lari, – tarė Elena.

– Laris visada komanduoja, vienaip ar kitaip, – pasakiau.

– Žinai, tu ne tik biseksualus, Bilai. Tu bi- visoks ! – surėkė man Laris.

– Ką tai turėtų reikšti? – paklausiau.

– Tu – vienintelis lakūnas, ar ne, Bilai? – pasakė man Laris. – Skraidai vienas – joks antrasis pilotas nedarys tau įtakos.

(Iki šiol nesuprantu, ką Laris turėjo omeny.)

– Prašyčiau mums nekomanduoti, pone Sumauta Florens Naitingeil, – metė Lariui Elena.

Mudu su Elena stovėjom koridoriuje prie Delakortės palatos, kai viena iš slaugytojų, ėjusi pro šalį, stabtelėjo su mumis pasišnekėti.

– Ar Karltonas… – buvo beklausianti ta slaugytoja.

– Taip, mirė… Jo motina dabar su juo, – tarė Elena.

– Vajė! – sudejavo slaugytoja, puldama į Delakortės palatą; bet ji ten atsidūrė per vėlai. Ponia Delakortė jau buvo padariusi, ką norėjo padaryti, ką tikriausiai planavo nuo tada, kai sužinojo, kad jos sūnus mirs. Švirkštą su adata, matyt, turėjo rankinėje. Įbedė adatą į Hikmano kateterio galą; ištraukė šiek tiek kraujo, bet tą pirmą porciją iššvirkštė į šiukšliadėžę. Pirmame švirkšte buvo, galima sakyti, vien heparinas. Ponia Delakortė viską darė gerai pasirengusi; ji žinojo, kad antrame švirkšte jau bus beveik grynas Karltono kraujas, kuriame knibždėte knibždės virusų. Tada ji susišvirkštė – giliai į didįjį sėdmens raumenį – maždaug penkis mililitrus sūnaus kraujo. (Ponia Delakortė nuo AIDS mirė 1989-aisiais, slaugoma savo bute, Niujorke.)

Kadangi Elena primygtinai reikalavo, mirtiną mylimo sūnaus kraujo dozę susišvirkštusią ponią Delakortę į namus parvežiau taksi. Ponia Delakortė gyveno dešimtame aukšte, viename iš tų pernelyg į akis nekrintančių nuostabių namų su durininkais ir stogeliais virš durų, kažkur prie Parko aveniu ir Rytų Septyniasdešimt ar Aštuoniasdešimt kažkelintosios sankryžos.

– Nežinau, kaip tu, bet aš tai ko nors išgersiu, – pasakė man ponia Delakortė. – Prašau užeiti, – pakvietė. Ir aš užėjau.

Buvo sunku suvokti, kodėl Delakortė mirė Šv. Vincento ligoninėje, kai ponia Delakortė neabejotinai galėjo sumokėti už daug komfortiškesnę slaugą nuosavame bute Parko aveniu.