Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Nelemti imtynininkai! – galvojau. Jie visi kaip Hermas: kai jau manai, kad pagaliau prašneko apie kitus dalykus, jie vėl grįžta prie tų savo imtynių ; jie visi tokie! Tikrai nepradėjau ilgėtis „Niujorko sporto klubo“, patikėkit. Bet panelė Frost nebuvo tokia kaip kiti imtynininkai; su imtynėmis ji jau buvo atsisveikinusi, – bent jau man taip atrodė.

– Ką turite omeny, Hermai? – paklausiau. – Panelė Frost pakabins kokį vyruką ir mėgins su juo imtis ? Pradės grumtynes?

– Kai kuriems vien trynimo nepakaks, ar ne? – tarė Hermas. – Ji grumtynių nepradės – ji niekada nepradeda, Bili, bet aš ją pažįstu. Tikrai nenusileis, grumtynių nevengs, jei koks mulkis, norintis daugiau, ne tik trynimo, mėgins su ja grumtis.

Nenorėjau apie tai galvoti. Vis dar mėginau apsiprasti su naujiena apie intrafemoralinę sueitį; man tikrai palengvėjo, kai sužinojau, kad panelė Frost neužsikrėtusi – iš tiesų net negalėjo užsikrėsti – AIDS. Tada man su kaupu pakako minčių apie tai.

Taip, norėjosi žinoti, ar panelė Frost laiminga. Ar nusivylė savimi dėl to, kad taip ir nesiryžo eiti iki galo? „Man tiesiog patinka šitaip atrodyti“, – sakė panelė Frost senajam savo treneriui. Ar tai nenuskambėjo teatrališkai? Gal ji tik norėjo Hermą nuraminti? O gal tai reiškė, kad ji patenkinta intrafemoraliniu seksu? Man su kaupu pakako minčių ir apie tai.

– Kaip tas tavo panėrimas, Bili? – pasidomėjo treneris Hoitas.

– O, vis treniruojuosi, – atsakiau. Čia jau nekaltas melas, ar ne? Hermas Hoitas atrodė nusilpęs; visas drebėjo. Gal dėl Parkinsono ligos, o gal nuo geriamų vaistų – tų, kurie turėjo padėti širdžiai, jei dėdė Bobas neklydo.

Atsisveikindami apsikabinom; tada Hermą Hoitą mačiau paskutinį kartą. Jis mirė globos namuose, ištiktas širdies priepuolio; man tą žinią pranešė dėdė Bobas. „Trenerio nebėra, Bili, – dabar jau pats tobulink tuos savo panėrimus.“ (Tai nutiko po kelerių metų; Hermui Hoitui buvo devyniasdešimt penkeri, jei gerai prisimenu.)

Kai išėjau iš globos namų, senoji slaugytoja tebestovėjo lauke, teberūkė, ir daktaro Harlou lavonas tebegulėjo ten, įvyniotas į paklodę ir pririštas prie neštuvų su ratukais.

– Tebelaukia, – pamačiusi mane, tarė slaugytoja. Sniegas dabar jau kaupėsi ant lavono. – Nusprendžiau nevežti jo atgal į vidų, – pasakė slaugytoja. – Jis juk nejaučia ant jo krintančio sniego.

– Štai ką jums apie jį pasakysiu, – tariau senajai slaugytojai. – Jis dabar toks pat, koks buvo visada: visiškai nejautrus.

Slaugytoja neskubėdama užsitraukė cigaretės ir išpūtė dūmus virš daktaro Harlou lavono.

– Dėl žodžių su jumis nesiginčysiu, – pasakė. – Jūs gi rašytojas.

Vieną snieguotą gruodžio vakarą po tų metų Padėkos dienos stovėjau Septintajame aveniu, Vest Vilidže, pasisukęs į miesto pakraštį. Buvau prie tos paskutinės mirtininkų prieglaudos, prie Šv. Vincento ligoninės, ir mėginau kaip nors prisiversti įeiti į vidų. Ten, kur Septintasis aveniu įsibeda į Centrinį parką, kaip tik prie tos tolimos sankirtos, stūksojo kostiumuotų vyrų tvirtovė – „Niujorko sporto klubas“, bet per toli į šiaurę nuo tos vietos, kur stovėjau, kad galėčiau jį įžiūrėti.

Mano kojos atrodė kaip įkastos. Nebūčiau galėjęs nušliaužti nei iki Vakarų Dvyliktosios, nei iki Vienuoliktosios; jei pro šalį lekiantis taksi šalia esančioje Greničo ir Septintojo aveniu sankryžoje būtų susidūręs su kitu taksi, nebūčiau pajėgęs išsigelbėti nuo į visas puses skriejančių nuolaužų.

Žiūrėdamas į krintantį sniegą ilgėjausi Vermonto, bet jaučiausi visiškai paralyžiuotas minties apie grįžimą namo, kaip sakoma; be to, Elena buvo ką tik pasiūliusi pamėginti gyventi drauge, bet ne Niujorke. Mintis, kad mudu su Elena galėtume mėginti kur nors gyventi drauge, mane dar labiau paralyžiavo; kartu ir norėjau, ir bijojau mėginti. (Deja, įtariau, kad Elena su manimi gyventi nori klaidingai manydama, jog šitaip gal „išgelbėtų“ mane nuo sekso su vyrais, taigi būčiau „apsaugotas“ nuo AIDS, bet aš žinojau, kad joks vienas žmogus manęs negali apsaugoti nuo noro mylėtis ir su vyrais, ir su moterimis.)

Tarsi minėtųjų minčių būtų buvę negana, kaip medis įaugęs į Septintojo aveniu šaligatvį jaučiausi dar ir todėl, kad stingau iš gėdos. Vėl ketinau vaikščioti gedulingais Šv. Vincento ligoninės koridoriais ne todėl, kad būčiau atėjęs aplankyti ir paguosti mirštančio draugo ar buvusio meilužio, o dėl to, kad – absurdiškai – ieškojau Kitridžo.

Artinosi 1984-ųjų Kalėdos, o mudu su Elena tebenaršėm ir tą pašventintą ligoninę, ir visokius slaugos namus, ieškodami žiauraus vaikino, skriaudusio mus, kai visi buvom, ak, kokie jauni.

Mudu su Elena Kitridžo ieškojom jau trejus metus.

– Tiek to, pamirškit, – mums abiem sakė Laris. – Jeigu rasit, jis vėl jus nuvils – arba vėl įskaudins. Abu jau pradėjot penktą dešimtį. Ar nesijaučiat truputį per seni, kad imtumėtės nelaimingų paauglystės laikų piktosios dvasios išvarymo?

(Žodį „paauglystė“ Lorencas Aptonas visada ištardavo kažkaip nemaloniai.)

Visa tai mane, matyt, ir sustingdė ant Septintojo aveniu šaligatvio Vest Vilidže tą snieguotą gruodžio vakarą, o pravirkau neabejotinai todėl, kad mudu su Elena iš tikrųjų elgėmės kaip paaugliai – na, dėl Kitridžo. (Paauglystėje aš nuolat verkdavau.) Taigi stovėjau priešais Šv. Vincento ligoninę apsiašarojęs, kai prie manęs priėjo kailiniuota pagyvenusi dama. Brangiai apsirengusi, smulkutė, jau šešiasdešimt kelerių metų, bet itin graži. Gal būčiau pažinęs, jei ir dabar būtų buvusi su berankove suknele ir šiaudine skrybėle – kaip tą dieną, kai pirmą kartą ją mačiau ir ji nenorėjo paspausti man rankos. Per Feivarit Riverio mokyklos atestatų įteikimo iškilmes supažindindamas mane su savo mama, Delakortė pasakė: „Čia tas vaikinas, kuris turėjo vaidinti Lyro juokdarį.“

Delakortė motinai, be abejo, buvo papasakojęs istoriją apie mano mylėjimąsi su translyte miestelio bibliotekininke, todėl ponia Delakortė ir tada, kai susipažinom, kaip ir tą žiemišką vakarą Septintajame aveniu, tarė: „Užjaučiu tave dėl visų tavo bėdų .“

Netekau žado. Žinojau, kad ją pažįstu, bet buvo praėję dvidešimt treji metai; niekaip neprisiminiau, kaip , kada ir kur susipažinom. Tačiau dabar jai nebebuvo bjauru mane liesti; sugriebusi už abiejų rankų, pasakė:

– Žinau, kaip sunku ten įeiti, bet žmogui, kurį lankai, tai tiek daug reiškia. Eisiu su tavimi, padėsiu tai ištverti, jeigu tu padėsi man. Tai sunku netgi man, supranti. Mano sūnus miršta, ir aš norėčiau būti vietoj jo. Norėčiau, kad jis gyventų. Nenoriu toliau gyventi be jo! – sušuko.

– Ponia Delakortė ? – spėjau – tik todėl, kad kančios iškreiptame jos veide pamačiau kažką, kas man priminė ant imtynių kilimo tarytum jau merdėjančio Delakortės veido išraišką.

– O, čia tu ! – šūktelėjo ji. – Tu dabar tas rašytojas – Karltonas vis šneka apie tave. Tu – Karltono mokyklos draugas. Atėjai aplankyti Karltono , ar ne? Oi, jis taip apsidžiaugs, tave pamatęs… būtinai turi užeiti!

Taigi buvau nutemptas prie Delakortės mirties patalo toje ligoninėje, kurios lovose merdėjo tiek daug ligos išsekintų jaunų vyrų.

– Oi, Karltonai , tik pažiūrėk, kas čia, kas atėjo tavęs aplankyti! – pranešė ponia Delakortė viename iš daugybės viltį atimančių Šv. Vincento ligoninės tarpdurių. Iki tol net nežinojau Delakortės vardo; Feivarit Riverio mokykloje jo niekas nevadino Karltonu . Ten jis buvo tiesiog Delakortė. (Kartą Kitridžas jį pavadino Du Puodukai, nes jis visur nešiojosi du popierinius puodukus – dėl to beprotiško svorio metimo ir Delakortę trumpam išgarsinusio nuolatinio vandens gurkšnojimo bei spjaudymo.)