Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Vadinasi, San Fransiske pamėginsit gyventi kartu, – pasakė Laris mudviem su Elena, tarsi kokiems pabėgusiems vaikams. – Vaje, jau šiek tiek gal per vėlu susiburkuoti , ar ne? – paklausė. (Tą akimirką jau maniau, kad Elena jam užvoš.) – Ir malonėkit pasakyti, kodėl pasirinkot San Fransiską. Gal kas nors jums pasakojo, kad ten nėra mirštančių gėjų? Gal mums visiems reikėtų persikelti į San Fransiską?

– Atsiknisk, Lari, – tarė Elena.

– Mielasis Bilai, – kreipėsi į mane Laris, nepaisydamas Elenos, – nuo bėdos nepabėgsi, jeigu tai tavo bėda. Ir nesakyk, kad AIDS neatitinka tavo skonio, nes viskas pernelyg dramatiška! Pažiūrėk, kaip pats rašai , Bilai, – tu gi visur perdedi !

– Daug ko išmokau iš tavęs, – tegalėjau atsakyti. – Aš nesilioviau tavęs mylėjęs, Lari, nors ir nebesu tavo meilužis. Aš tave tebemyliu.

– Vėl perdedi, Bilai, – tarstelėjo Laris; jis negalėjo (arba nenorėjo) net pažvelgti į Eleną, o aš juk žinojau, kaip jam patinka ir ji pati, ir jos knygos.

– Mano santykiai niekad su niekuo nebuvo tokie artimi, kaip tada su ta baisia moterim, – kadaise prisipažino man Elena. – Niekada su niekuo taip nebesuartėsiu.

– Kuria prasme artimi? – tada paklausiau, bet ji neatsakė.

– Ne jis, o jo motina mane paženklino ! – šaukė Elena, turėdama omeny minėtąją baisią moterį . – Jos aš niekada nepamiršiu!

– Kaip tave paženklino? – klausiau, bet ji pravirko, ir mes pradėjom savo adagio ; tiesiog apsikabinom, nieko daugiau nesakydami, – lėtai, švelniai, atsargiai , kaip buvom įpratę. Šitaip ir gyvenom kartu San Fransiske beveik visus 1985-uosius.

Kritiškiausiais AIDS epidemijos metais nemažai žmonių išvyko iš ten, kur gyveno; daugelis persikėlė kitur, tikėdamiesi, kad bus geriau, – bet nebuvo. Nieko bloga, kad mėgino; bent jau mudu su Elena, gyvendami kartu, nepatyrėm jokios skriaudos, – mums tiesiog nesisekė gyventi kaip meilužiams.

– Jeigu tai apskritai galėjo pasisekti, – pasakė mudviem Marta Hadli, bet tik kai liovėmės eksperimentavę, – manau, ugnis būtų įsižiebusi, kai buvot vaikai, o ne dabar, kai abiem jau per keturiasdešimt.

Ponia Hadli turbūt žinojo, ką sako, – kaip visada, – bet mudviejų su Elena kartu praleisti metai nebuvo visai nemalonūs. Kitridžo ir Delakortės, vilkinčių suknelėmis ir pasidažiusių lūpas, nuotrauką kaip žymeklį laikiau visose skaitomose knygose ir tas knygas palikdavau įprastose vietose – ant naktinio stalelio savo lovos pusėje; virtuvėje ant spintelės, šalia kavavirės; ankštame, visko prigrūstame vonios kambaryje, kad pasipainiotų Elenai po ranka. Na, Elenos rega buvo tikrai nekokia.

Gal tik po metų Elena pagaliau pamatė tą nuotrauką; išėjo iš vonios kambario, nuoga, nuotrauką laikydama vienoje rankoje, o mano tada skaitytą knygą – kitoje. Buvo su akiniais ir staiga metė knygą į mane!

– Kodėl man neparodei , Bili? Delakortę atpažinau prieš kelis mėnesius, – pasakė. – O kitas vaikas… na, tiesiog maniau, kad mergaitė !

– Quid pro quo , – tarstelėjau savo geriausiai draugei. – Tu irgi turėtum man kai ką papasakoti, ar ne?

Po laiko lengva kalbėti, kad San Fransiske mudviem gal būtų sekęsi geriau, jei būtume vienas kitam iškart papasakoję, ką sužinojom apie Kitridžą, bet juk visada elgiesi, kaip tuo laiku atrodo geriausia, – sunku viską deramai įvertinti, kai tai, kas vyksta, dar tebevyksta.

Nuotraukoje, kur buvo kaip mergaitė , Kitridžas neatrodė „ligotas“, kaip atseit sakė Elenai apie jį pasakojusi jo motina; labai abejotina buvo ir tai, kad jis (arba ta nuotraukoje matoma daili mergaitė) „visiškai nepasitikėjo savimi“, kaip tvirtino, anot Elenos, ta baisi moteris. Žakas Kitridžas iš pažiūros anaiptol nebuvo vaikas, kurį „kiti vaikai, ypač berniukai“ būtų galėję „visaip skriausti“.

– Ponia Kitridž tau tikrai taip sakė? – paklausiau Elenos.

– Ne visai, – sumurmėjo Elena.

Dar sunkiau man buvo patikėti, kad Kitridžas „kadaise bijojo mergaičių“, ką jau kalbėti apie tai, kad ponia Kitridž atseit sugundė savo sūnų, norėdama, kad jis įgytų bent kiek pasitikėjimo savimi, – bet aš iš tikrųjų niekad ir nemaniau, kad tai tiesa; taip Elenai ir pasakiau.

– Taip buvo, Bili, – tyliai tarė Elena. – Man tik nepatiko priežastis… taigi pakeičiau priežastį , kodėl taip nutiko.

Papasakojau Elenai, kad Kitridžas vogė ponios Delakortės drabužius; pasakiau, ką dusdamas dar šūktelėjo Delakortė, jau beveik mirties akimirką. Delakortė neabejotinai turėjo omeny Kitridžą – „jis niekad nebuvo iš tų, kurie jaučiasi patenkinti tiesiog prisitaikę!“

– Nenorėjau, kad jį pamėgtum arba jam atleistum, Bili, – prisipažino Elena. – Nekenčiau jo už tai, kad jis šitaip tiesiog perdavė mane savo motinai; nenorėjau, kad jo gailėtumeisi ar užjaustum. Norėjau, kad ir tu jo nekęstum.

– Aš jo nekenčiu , Elena, – patikinau ją.

– Taip, tačiau tai dar ne viskas, ką jam jauti, – aš žinau, – pasakė Elena.

Ponia Kitridž tikrai sugundė savo sūnų, bet ne tikras ar tariamas jaunojo Kitridžo nepasitikėjimas savimi buvo tokio jos poelgio priežastis. Kitridžas visada labai pasikliovė savimi, – netgi (tiesą sakant, gal labiausiai) norėdamas būti mergaite . Tuščiagarbė, ne itin protinga motina jį sugundė remdamasi įprastais, bet vis tiek stulbinančiais įsitikinimais, kurių pasekmes patiria daugelis gėjų ir biseksualių vaikinų, – tik dažniausiai to imasi ne jų pačių motinos. Ponia Kitridž manė, kad jos sūneliui tiesiog reikia geros lytinės patirties su moterimi – ir tada jis jau tikrai ateis į protą!

Kiek mūsų – gėjų ir biseksualių vyrų – jau yra girdėję šitas nesąmones? Kai kas iš tikrųjų mano, kad mums tereikia pasidulkinti, – na, „tinkamai“, – ir mes niekada nė neįsivaizduosim sekso su kitu vyru!

– Turėjai man pasakyti, – papriekaištavau Elenai.

– O tu turėjai man parodyti tą nuotrauką, Bili.

– Taip, turėjau – mes abu „turėjom“.

Tomas Atkinsas ir Karltonas Delakortė matė Kitridžą, bet kada jie jį matė – ir kur? Mudviem su Elena buvo aišku tik tai, kad ir Atkinsas, ir Delakortė Kitridžą matė kaip moterį .

– Be to, labai dailią , galiu lažintis, – pasakė man Elena. O Atkinsas, kalbėdamas apie Kitridžą, pavartojo žodį „gražus“.

Mudviem su Elena ir šiaip jau buvo nelengva gyventi kartu. O kai ėmėm nuolat galvoti apie Kitridžą, – ir dar kaip moterį , – abiem likti San Fransiske jau atrodė nelogiška.

– Tik neskambink Lariui… kol kas dar ne, – paprašė Elena.

Tačiau aš Lariui vis dėlto paskambinau; pirmiausia todėl, kad norėjau išgirsti jo balsą. Be to, Laris viską žinojo ir buvo su visais pažįstamas; pamaniau, jei Niujorke bus išnuomojamas koks tinkamas butas, Laris žinos, kur jis yra ir kas jo savininkas.

– Rasiu, kur galėtum įsikurti Niujorke, – pasakiau Elenai. – O jei Niujorke nerasiu dviejų butų, pamėginsiu gyventi Vermonte… Na, supranti, tik pamėginsiu .

– Tavo name nėra baldų, Bili, – priminė man Elena.

– Na…

Tada ir paskambinau Lariui.

– Tik peršalau… nieko baisaus, Bilai, – pasakė Laris, bet aš girdėjau, kaip jis kosėja ir kaip stengiasi kosulį užgniaužti. Tas sausas PCP kosulys neskausmingas; ne toks, koks būna, kai sergi pleuritu; be to, nėra skreplių. Kai žmogus serga pneumocistine pneumonija, didžiausią susirūpinimą kelia dusulys ir karščiavimas.