Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Toronte turėjau kelis draugus; pasiteiravau. Man papasakojo apie ten esančią puikią slaugos ligoninę, – visi pažįstami mane tikino, kad tokiomis aplinkybėmis tai pati geriausia vieta. Keisio namai – taip vadinosi ta ligoninė; visai neseniai kažkas man sakė, kad ji ten tebėra.

Keisio namų vyriausiojo slaugytojo pareigas tada ėjo puikus vyrukas; vardu Džonas, jei gerai prisimenu, o jo pavardė buvo, regis, airiška. Nuo tada, kai grįžau į Ferst Sisterį, dažnai pastebėdavau, kad nelabai įsidėmiu pavardes. Be to, kad ir kada tai nutiko, kai sužinojau, kad Dona serga, man buvo jau penkiasdešimt ar penkiasdešimt keleri. (Jau pamiršdavau ne tik pavardes!)

Džonas man pasakė, kad Dona į slaugos ligoninę paguldyta prieš kelis mėnesius. Tik Dona čia, kaip dar paaiškino Džonas, ir slaugytojams, ir visam kitam Keisio namų personalui buvo „Donas“.

– Estrogenai turi ir šalutinį poveikį – ypač smarkiai gali paveikti kepenis, – sakė Džonas. Be to, estrogenai gali sukelti savotišką hepatitą; tulžis pasidaro inertiška ir padidėja. – Su tuo susijęs niežėjimas varė Doną iš proto, – pasakojo Džonas. Pati Dona visų paprašė vadinti ją Donu; kai liovėsi vartojusi estrogenus, jai vėl ėmė želti barzda.

Man atrodė ypač neteisinga, kad Dona, kuri taip stengėsi kuo labiau sumoteriškėti, dabar ne tik miršta nuo AIDS, bet ir turi atvirsti vyru.

Dona dar buvo užsikrėtusi citomegalo virusu.

– Šiuo atveju aklumas gal jau palaima, – šnekėjo Džonas. Jis turėjo omeny, kad Dona bent jau nemato savo barzdos, tačiau ji, be abejo, tą barzdą jautė, – nors vienas iš slaugytojų jai kasdien skuto veidą. – Aš tik noriu jus parengti, – pasakė man Džonas. – Būkite atsargus. Nevadinkite jo „Dona“. Žiūrėkite, kad tas vardas netyčia neišsprūstų. – Pastebėjau, kad vyriausiasis slaugytojas, su manimi telefonu kalbėdamas apie Doną, sako „jis“ ir „jam“; nė karto neištarė „ji“ arba „jai“, arba „Dona“.

Šitaip parengtas, Toronto centre susiradau Hantlio gatvę – siaurą gyvenamųjų namų gatvelę, bent jau man taip pasirodė (tarp Bažnyčios ir Šerberno gatvių, jei pažįstate tą miestą). Pats Keisio namų pastatas iš pažiūros visai kaip didžiulis šeimos namas; visi ten itin draugiški ir svetingi, bet ligonius vis tiek kamuoja pragulos ir raumenų distrofija, – ir visur tvyro smarkaus ir skausmingo viduriavimo kvapas, kad ir kaip maskuojamas. Donos palata beveik maloniai kvepėjo levandomis. (Vonios oro gaivikliu, kvapiomis dezinfekavimo priemonėmis, bet aš tokių nesirinkčiau.) Tikriausiai sulaikiau kvėpavimą.

– Čia tu, Bili? – paklausė Dona; jos akys buvo apėjusios baltomis apnašomis, bet girdėjo ji gerai. Neabejoju, kad išgirdo, jog stengiuosi nekvėpuoti. Jai, žinoma, buvo pasakyta, kad aš atvažiuosiu; slaugytojas ją buvo ką tik nuskutęs; mane nustebino neįprastas – vyriškas – skutimosi kremo arba gelio kvapas. Bet, ją bučiuodamas, vis tiek pajutau dygius skruosto šerius, – kurių nė karto nebuvau pajutęs, kai mudu mylėdavomės, – ir mačiau švariai nuskustos barzdos kontūrus. Dona vartojo kumadiną; pastebėjau ant naktinio stalelio padėtas tabletes.

Gerą įspūdį darė Keisio namų slaugytojų darbas; jie labai profesionaliai rūpinosi, kad Dona jaustųsi kuo patogiau, ir (žinoma) malšino skausmą. Džonas man pasakojo apie morfino eliksyro, po liežuviu laikomų morfino tablečių ir fentanilio pleistrų vartojimo subtilybes, tik aš nelabai klausiausi. Be to, Džonas sakė, kad Dono kūnas tepamas specialiu niežėjimą lyg ir mažinančiu kremu, nors „šitaip jis gauna baisiai daug steroidų“.

Pakanka pasakyti, kad nuvažiavęs į Keisio namus įsitikinau, jog Dona gerose, rūpestingose rankose, – nors ir akla, ir merdėja kaip vyras . Man ten būnant, jos aplankyti užėjo dvi Toronte gyvenančios draugės – labai įtikimai atrodančios transseksualės, abi neabejotinai nusiteikusios visą gyvenimą gyventi kaip moterys . Kai Dona mus supažindino, mane apėmė jausmas, kad ji tas drauges buvo įspėjusi, jog atvažiuosiu; tiesą sakant, gal Dona savo draugių netgi paprašė užsukti, kai aš būsiu pas ją. Gal norėjo, kad pamatyčiau, jog ji rado „saviškių“ ir Toronte buvo laiminga.

Tiedvi transseksualės su manimi elgėsi labai draugiškai – viena net flirtavo, bet tik juokais.

– O, jūs tas rašytojas – mes viską apie jus žinom! – pasakė ta, kuri buvo komunikabilesnė, bet nelinkusi flirtuoti.

– Oi, taip – tas biseksualusis , ar ne? – sumurkė kita, mane lyg ir kabinanti. (Iškart supratau, kad ji juokauja. Flirtavo tik norėdama palinksminti Doną, kuriai flirtas visada patiko.)

– Su ja būk atsargus, Bili, – tarė Dona, ir visos trys nusijuokė. Po Atkinso, Delakortės ir Lario, – ką jau kalbėti apie lakūnų užmuštą panelę Frost, – na, šis ligonės lankymas nebuvo pernelyg skaudus. Kažkurią akimirką Dona savo koketiškajai draugei net pasakė: – Žinai, Lorna, Bilis niekada nesiskundė, kad mano kotas per didelis . Tau mano kotas patiko , ar ne, Bili? – paklausė Dona.

– Žinoma, kad patiko, – atsakiau, laiku prisiminęs, kad negalima sakyti: „Žinoma, kad patiko, Dona .“

– Aha, bet tu man sakei, kad Bilis aktyvusis , – priminė Donai Lorna; kita transseksualė, vardu Lili, sukikeno. – Pamėginkit pabūti pasyviuoju , tada pamatysit, ką jums padarys per didelis kotas!

– Matai, Bili? – tarė Dona. – Perspėjau, kad su Lorna turėtum būti atsargus. Ji jau įsigudrino tau pasakyti, kad yra pasyvioji ir kad jai patinka maži kotai.

Visos trys draugės vėl juokėsi – aš irgi turėjau juoktis. Tik atsisveikindamas su Dona suvokiau, kad nei draugės, nei aš nė karto nepavadinau jos vardu – nei Dona, nei Donu. Abi transseksualės palaukė, kol atsisveikinau su Džonu; nebūčiau galėjęs pakęsti tokio darbo kaip jo.

Su Lorna ir Lili paėjėjau iki Šerberno metro stotelės; jos sakėsi metro traukiniu važiuosiančios namo. Iš to, kaip ištarė „namo“ ir kaip ėjo susikibusios už rankų, supratau, kad gyvena kartu. Kai paklausiau, kur galėčiau pasigauti taksi, kad parvežtų į viešbutį, Lili tarė:

– Kaip gerai, kad pasakėt, kuriame viešbutyje apsistojot. Būtinai papasakosiu Donai, kad judu su Lorna ten patekot į didelę bėdą.

Lorna nusijuokė.

– O aš jai gal pasakysiu, kad jūs ir su Lili patekot į bėdą, – tarė man. – Donai labai patinka, kai sakau: „Dar nebuvo koto, kurio Lili nemėgtų, – nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas.“ Tai girdėdama, Dona plyšta juokais.

Lili juokėsi, aš irgi, tačiau niekas nebeflirtavo. Visa tai buvo Donai. Prie Šerberno metro stotelės atsisveikindamas pabučiavau abi Donos drauges; jų skruostai buvo lygūs ir švelnūs, be jokių barzdos pėdsakų, – prisiglaudęs prie dailių jų veidukų, nejutau visiškai nieko, nė menkiausio šerelio. Ir dabar apie jas kartais dar pasvajoju.

Jas tada bučiuodamas, galvojau apie tai, ką, anot Elenos, pasakė ponia Kitridž, kai Elena su ja keliavo po Europą. (Čia jau tie žodžiai, kuriuos Kitridžo motina iš tikrųjų pasakė, – nebe ta istorija, kurią Elena pirmiau man pasakojo.)

– Nežinau, ko jūsų sūnus nori, – prisipažino Elena Kitridžo motinai. – Žinau tik kad jis nuolat kažko nori.

– Aš tau pasakysiu, ko jis nori, – netgi labiau, negu dulkintis su tavimi, – tarė ponia Kitridž. – Jis trokšta būti viena iš mūsų, Elena. Jam nesinori būti vaikinu ar vyru, netgi neatrodo svarbu, kad taip puikiai sekasi būti vaikinu. Jis niekada nenorėjo būti nei vaikinu, nei vyru!