Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Koks tavo T limfocitų kiekis? – paklausiau. – Kada ketinai man pasakyti? Neišsisukinėk, Lari!

– Prašau tavęs – grįžk namo, Bilai. Ir tu, ir Elena. Prašau… abu grįžkit namo, – tepasakė Laris. (Tik tiek, nedaug, ir visai pritrūko oro.)

Laris gyveno – ir mirė – gražioje medžiais apsodintoje Vakarų Dešimtosios atkarpoje, tik per vieną kvartalą į šiaurę nuo Kristoferio gatvės, netoli Hadsono gatvės ir Šeridano aikštės. Namas buvo siauras, trijų aukštų – toks, kokie mieste paprastai būna per brangūs poetams ir daugumai kitų rašytojų, įskaitant ir Eleną, ir mane. Tačiau kažkokia turtinga ir ryžtinga paveldėtoja, tikra dama, viena iš Lario poezijos mėgėjų ir mecenatų, – patronesė, kaip aš ją mintyse vadinau, – paliko tą namą Lariui, o Laris vėliau jį užrašė mudviem su Elena. (Tik kad mudu negalėjom to žavingo namo išlaikyti – galiausiai buvom priversti jį parduoti.)

Kai mudu su Elena į tą namą įsikraustėm, – kad padėtume ten jau apgyvendintam slaugytojui prižiūrėti Larį, – tai jau nebuvo tas pats gyvenimas „kartu“; aną eksperimentą baigėm. Lario name buvo penki miegamieji; abu su Elena turėjom ir atskirus miegamuosius, ir atskirus vonios kambarius. Naktimis paeiliui budėjom prie Lario, taigi darbo vietoje nakvojantis slaugytojas galėdavo iš tikrųjų pamiegoti; tas slaugytojas, vardu Edis, ramus vaikinas, Lariu rūpinosi visą dieną, – teoriškai tam, kad ir aš, ir Elena galėtume rašyti. Bet visus tuos mėnesius, kol Laris geso, mudu nerašėm nei labai daug, nei gerai.

Laris pasirodė esąs geras ligonis, turbūt todėl, kad prieš susirgdamas buvo puikus daugybės ligonių slaugytojas. Mano mentorius, senas bičiulis ir buvęs meilužis vėl tapo (jau merdėdamas) tokiu žmogumi, kokiu žavėjausi vos susipažinęs – Vienoje, prieš daugiau negu dvidešimt metų. Laris nepatyrė baisiausios stemplės kandidozės eigos, apsiėjo be Hikmano kateterio. Apie plaučių ventiliacijos įrenginį nenorėjo nė girdėti. Larį kamavo stuburo smegenų liga, vakuolinė mielopatija; jis vis silpo, nebegalėjo nei vaikščioti, nei stovėti, nebelaikė išmatų ir šlapimo, – dėl to jautėsi labai nesmagiai, bet tik iš pradžių. (Iš tikrųjų neilgai.)

– Vėl tas mano penis , Bilai, – netrukus jau sakydavo šypsodamasis, kai nejučia apsišlapindavo.

– Paprašyk Bilio, kad pasakytų daugiskaitą, Lari, – įsiterpdavo Elena.

– Oi, žinau… Ar esi kada girdėjusi ką nors panašaus?! – sušukdavo Laris. – Būk geras, Bilai, pasakyk mums daugiskaitą !

Lariui aš galėjau tai padaryti – na, Elenai irgi. Jiems taip patikdavo klausytis, kaip aš tą sumautą žodį ištariu.

– Pė-ė-ėnjai, – sakydavau – iš pradžių tyliai.

– Ką? Negirdžiu, – tardavo Laris.

– Garsiau, Bili, – prašydavo Elena.

– Pė-ė-ėnjai! – surėkdavau, tada prisidėdavo ir Laris su Elena, ir jau visi šaukdavom, kaip galėdami garsiau: – Pė-ė-ėnjai!

Vieną naktį šitaip berėkaudami pažadinom vargšą Edį, mėginantį bent kiek pamiegoti.

– Kas atsitiko? – paklausė jaunasis slaugytojas. (Atėjo pas mus pižamuotas.)

– Mes čia sakom „peniai“ kita kalba, – paaiškino jam Laris. – Bilas mus moko. Bet iš tikrųjų tai Laris mokė mane.

Kartą apie tai kalbėjau su Elena:

– Aš tau pasakysiu, kas buvo mano mokytojai, – tie, kurie man svarbiausi. Laris, žinoma, ir dar Ričardas Abotas, ir – gal pati svarbiausia arba mokiusi mane svarbiausiu laiku – tavo motina.

Lorencas Aptonas mirė aštuoniasdešimt šeštųjų gruodžio mėnesį; jam buvo šešiasdešimt aštuoneri. (Sunku patikėti, kad Lariui tada buvo beveik tiek pat metų, kiek man dabar !) Jis ištisus metus buvo slaugomas tame name Vakarų Dešimtojoje gatvėje. Tą naktį, kai mirė, prie jo budėjo Elena, bet ji atėjo ir mane pažadino; taip buvom susitarę, nes abu norėjom būti su Lariu jo mirties akimirką. Vis prisimenu, ką Laris sakė apie Raselą tą naktį, kai Raselas mirė jo glėbyje: „Jis nieko nebesvėrė.“

Tą mirties naktį abu su Elena gulėjom prie Lario ir atsargiai laikėm jį apkabinę. Morfinas Larį veikė keistokai; nežinia, ar sąmoningai (ar ne) Laris šnekėjo, kai mudviem su Elena tarė:

– Vėl tas mano penis . Vėl, vėl ir vėl – amžinai tas penis, ar ne?

Elena Lariui ėmė dainuoti dainą, ir jis mirė jai bedainuojant.

– Graži daina. – pasakiau. – Kas ją parašė? Kaip ji vadinasi?

– Parašė Feliksas Mendelsonas, – atsakė Elena. – Nesvarbu, kaip vadinasi. Jei kada mirsi ant mano rankų, Bili, vėl ją išgirsi. Tada pasakysiu ir pavadinimą.

Porą metų mudu su Elena klaidžiojom po tą Lario mums paliktą pernelyg didelį miesto namą. Elena turėjo nuobodų, sunkiai apibūdinamą meilužį, kurio nemėgau vien todėl, kad jis, palyginti su Elena, buvo labai jau nepasiturintis. Tas vyrukas, vardu Reimondas, kone kiekvieną rytą, sudegindamas skrudinamos duonos riekę, žvigdydavo sumautą dūmų detektorių.

Aš beveik visą tą laiką buvau Elenos blogiukų sąraše, nes susitikinėjau su transseksuale, kuri Elenai primygtinai siūlė vilkėti „seksualesniais“ drabužiais; Elena nenorėjo atrodyti „seksualiau“.

– Elvudo papai didesni negu mano – visų didesni, – skundėsi man Elena. Ji tą mano transseksualę tyčia vadino Elvudu arba Vudžiu. Pati mano draugė sakėsi esanti tiesiog El. Netrukus visi ėmė vartoti žodį „translytis“; bičiuliai patarė ir man visada taip sakyti, – ką jau kalbėti apie tuos baisiausiai korektiškus jaunuolius, kurie žiūrėjo į mane padilbomis, nes aš ir toliau vietoj „translytis“ vis pasakydavau „transseksualus“.

Kaip man patinka, kai žmonės jaučiasi galį rašytojams nurodyti, kokius žodžius jie turėtų vartoti! Kai paskui girdžiu tuos pačius žmones sakant „įtakoja“, tai jau norisi išsivemti!

Tikriausiai pakanka pasakyti, kad devintojo dešimtmečio pabaiga mudviem su Elena buvo savotiškas pereinamasis laikotarpis, nors kai kurie žmonės, matyt, daugiau neturėjo ką veikti, todėl ir kūrė visokius su lytiškumu susijusius naujadarus. Tie dveji metai buvo sunkūs ir man, ir Elenai; beviltiškos pastangos išlaikyti namą Vakarų Dešimtojoje – ir dar sumokėti žvėriškus mokesčius – nuolat kėlė įtampą ir gadino mūsų santykius.

Vieną vakarą Elena man papasakojo keistą istoriją. Sakė neabejojanti, kad kažkurioje Šv. Vincento ligoninės palatoje matė Čarlzą, vargšo Tomo slaugytoją. (Aš jau kurį laiką iš Čarlzo nebuvau gavęs jokios žinios.) Elena atseit įkišo galvą pro duris – ieškojo kažko kito – ir ten gulėjo tas buvęs kultūristas, visas susitraukęs; susiraukšlėjusios ir persikreipusios tatuiruotės atrodė visai nebeįskaitomos ant nukarusios kadaise buvusių tokių tvirtų rankų odos.

– Čarlzai? – stovėdama tarpduryje, tarė Elena, bet tas vyriškis užriaumojo ant jos kaip koks žvėris; išsigandusi Elena nedrįso įeiti į jo palatą.

Aš maniausi žinąs, kas ten toks, – ne Čarlzas, – bet vis tiek nuėjau į Šv. Vincento ligoninę, kad pamatyčiau savo akimis. Buvo aštuoniasdešimt aštuntųjų žiema; toje mirtininkų ligoninėje lankiausi pirmą kartą nuo tada, kai mirė Delakortė ir motina įsišvirkštė jo kraujo. Ėjau ten tik norėdamas įsitikinti, kad tas Elenos matytas riaumojantis žvėris – ne Čarlzas.

Ten, žinoma, buvo tas siaubingas „Šachtos“ smogikas, kurį visi vadino Mefistofeliu. Jis užriaumojo ir ant manęs. Daugiau niekad nebekėliau kojos į Šv. Vincento ligoninę. (Labas, Čarlzai, jei tu dar čia. O jei ne, tai man labai gaila.)