Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Tikrai skamba kaip vokiškas.

Jei Kitridžas pamažu užgeso Ciuriche, – net jeigu jis Šveicarijoje mirė „dėl natūralių priežasčių“, – jo žmona galėjo būti šveicarė, bet Irmgard vis tiek skamba vokiškai. Viešpatie, tai bent krikščioniškas vardas! Toks senamadis; iškart jauti, kad tokiu sunkiu vardu pavadinta moteris turėtų būti nepalenkiama. Tas vardas man atrodė tinkamas pagyvenusiai mokyklos direktorei, griežtai neklaužadų tramdytojai.

Spėjau, kad vienintelis Kitridžo vaikas, Žaku pavadintas sūnus, turėtų būti gimęs aštuntojo dešimtmečio pradžioje; kaip tik laiku tokiam jaunam karjeristui, koks, mano įsivaizdavimu, buvo Kitridžas, – kai Jeilio universitete jau buvo įgytas menų magistro laipsnis ir žengti pirmieji neabejotinai sėkmingi žingsniai dramos pasaulyje. Tik tuo – tinkamu – laiku Kitridžas galėjo stabtelėti ir susirasti žmoną. O kas paskui? Kaip viskas klostėsi po to?

– Tas šiknius… velniai jį griebtų! – sušuko Elena, kai jai pranešiau apie Kitridžo mirtį. Kaip reikiant įsiuto – tarsi Kitridžas būtų kažkaip pasprukęs . Negalėjo net kalbėti apie tas absurdiškas „natūralias priežastis“, juo labiau apie žmoną. – Jis taip neišsisuks! – rėkė.

– Elena – jis mirė . Tikrai neišsisuko, – raminau, bet ji vis šūkavo.

Deja, tai buvo viena iš kelių naktų, kai Amandai nereikėjo budėti bendrabutyje; ji nakvojo pas mane, Upės gatvėje, taigi turėjau jai papasakoti apie Kitridžą, apie Eleną ir visa kita.

Toje istorijoje, be abejo, buvo daugiau visko apie biseksualus, – ir gėjus, ir „translyčius“ (kaip Amanda sakydavo), – negu ji seniau turėjo įsivaizduoti, nors nuolat šnekėjo, kaip jai patinka mano knygos, kuriose, žinoma, rado visokių seksualinių „skirtumų“ (kaip sakydavo Ričardas).

Dabar jaučiuosi kaltas, kad Amandai nė neužsiminiau apie sumautus to Upės gatvės namo vaiduoklius; bet kad tik kiti žmonės juos matydavo – man tie vaiduokliai nesirodė! Tačiau tąkart Amanda atsikėlė, nes jai prireikė į tualetą, – buvo pats vidurnaktis, – ir mane pažadino jos klyksmas. Vonios kambaryje stovėjo naujutėlė vonia – ne ta pati, kurioje senelis Haris paspaudė gaiduką, tik vonios kambarys buvo tas pats, – bet Amanda, kaip galiausiai šiek tiek apsiraminusi man papasakojo, sėdėdama ant klozeto toje naujutėlėje vonioje neabejotinai matė Harį.

– Gulėjo vonioje susirietęs kaip mažas berniukas – šypsojosi man, kai sisiojau! – tebekūkčiodama pasakojo Amanda.

– Man labai gaila, – tarstelėjau.

– Bet jis buvo ne mažas berniukas! – virkavo Amanda.

– Ne. Ten buvo mano senelis. – Mėginau tai pasakyti kuo ramiau. Jau tas Haris! Jam tikrai patiko pasirodyti naujai žiūrovei, nors pasirodė tik kaip vaiduoklis! (Ir kaip vyras !)

– Iš pradžių šautuvo nemačiau, – bet jis norėjo , kad pamatyčiau, Bili. Parodė man šautuvą, o paskui šovė sau į galvą – ištaškė ją po visą vonios kambarį! – raudojo Amanda.

Savaime suprantama, reikėjo kai ką paaiškinti; turėjau Amandai viską papasakoti apie senelį Harį. Tąnakt taip ir neužmigom. Iš ryto Amanda pasakė viena nieku gyvu neisianti į tą vonią, – bijojo viena likti ir kitame vonios kambaryje, kurį pasiūliau. Aš ją supratau; buvau labai supratingas. Pats niekada nemačiau jokio vaiduoklio, bet neabejoju, kad jie baisūs.

Kaip vėliau paaiškinau poniai Hadli ir Ričardui, paskutinis lašas, perpildęs Amandos kantrybės taurę, tikriausiai buvo išgąstis tą rytą, – šiaip ar taip, nerimastingoji mergina tąnakt juk neišsimiegojo, – atsikėlusi ji atidarė mano miegamojo sieninės spintos duris, manydama, jog tai durys į antro aukšto koridorių. O spintoje buvo senelio Hario .30-30 kalibro mosbergas; aš tą seną karabiną ten laikau, tiesiog atremtą į sieną.

Amanda spiegė ir spiegė – Viešpatie, ji nesiliovė spiegusi.

– Tu pasilikai tą šautuvą – laikai jį savo miegamojo spintoj! Koks žmogus gali pasilikti šautuvą, kuriuo jo senelis ištaškė sau galvą po visą vonios kambarį, Bili? – rėkė man Amanda.

– Dėl to šautuvo Amanda iš dalies teisi, Bilai, – tarė Ričardas, kai jam pasakiau, kad mudu su Amanda nebesusitikinėjam.

– Visiems nepatinka, kad tu turi tą šautuvą, Bili, – pareiškė Marta Hadli.

– Jei atsikratytum to šautuvo, gal išnyktų vaiduokliai, Bili, – mąstė Elena.

Tačiau tie vaiduokliai man nė karto nepasirodė; manau, turi būti itin juslus, kad matytum vaiduoklius, o aš šia prasme turbūt nesu juslus. Turiu savų vaiduoklių – savų „siaubingųjų angelų“, kaip mintyse juos (dažnokai) vadinu; bet mano vaiduokliai gyvena ne tame name Vermonto valstijos Ferst Sisterio miestelio Upės gatvėje.

Tą 1995-ųjų purvo sezoną praleidau Meksikoje, vienas. Plaja del Karmene išsinuomojau namą, apie kurį man buvo pasakojusi Elena. Gėriau daug alaus, ten vadinamo cerveza , ir pakabinau gražų iš pažiūros padūkusį vaikiną siauručiais ūsiukais ir tamsiomis žandenomis; tiesą sakant, jis atrodė kaip vienas iš Zoro vaidinusių aktorių – kažkuriame sename nespalvotame filme. Mudu kaip reikiant pasilinksminom, vis gerdami cerveza , o kai grįžau į Vermontą, jau beveik pavasarėjo.

Ištisus penkiolika metų mano gyvenime beveik nieko nenutiko, tik kad tapau mokytoju. Privačiose mokyklose, – jas reikėtų vadinti „nevalstybinėmis“, bet man vis išsprūsta „privačios“, – nelabai paisoma pensinio amžiaus. Ričardas Abotas Feivarit Riverio mokykloje mokytojavo, kol jam sukako septyniasdešimt dveji ar treji, ir netgi išėjęs į pensiją žiūrėdavo visus mokyklos Dramos klubo spektaklius.

Ričardui ne itin patiko keli jį pakeitę mokytojai – na, ta blankoka klounų kompanija gal nesidžiaugė niekas. Anglų kalbos katedroje nebuvo nė vieno mokytojo, kuris būtų mėgęs Šekspyrą taip, kaip mėgo Ričardas, ir niekas nieko neišmanė apie teatrą. Ir Marta Hadli, ir Ričardas mane vis įkalbinėjo įsitraukti į mokyklos gyvenimą.

– Vaikai skaito tavo romanus, Bilai, – sakė man Ričardas.

– Ypač – supranti – tie vaikai, kurie lytiškai kitokie , Bili, – šnekėjo ponia Hadli; net ir būdama aštuoniasdešimt kelerių, ji tebedirbo – ypatingais „atvejais“ (kaip pati sakė).

Kad universitetų miesteliuose yra lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių studentų grupių, pirmą kartą išgirdau iš Elenos. Paskui Ričardas Abotas, bebaigiantis aštuntą dešimtį, man pasakė, kad tokia vaikų grupė yra net Feivarit Riverio mokykloje. Biseksualiam mano kartos žmogui buvo sunku įsivaizduoti tokias organizuotai veikiančias ir pripažįstamas grupes. (Tos grupės darėsi tokios įprastos, kad jas kartais jau vadindavo vien inicialais. Kai pirmą kartą tai išgirdau, negalėjau patikėti.)

Elena, kai dėstė Niujorko universitete, pasikvietė mane, kad universiteto miestelio LGBT grupei paskaityčiau ištraukų iš naujausio romano. (Man visa tai buvo taip nauja, kad turėjau kelias dienas kartoti tuos inicialus, kol išmokau pasakyti atmintinai, nesupainiodamas raidžių tvarkos.)

Feivarit Riverio mokykloje, regis, buvo prasidėjęs 2007-ųjų rudens semestras, kai ponia Hadli man pasakė, kad juodu su Ričardu norėtų mane supažindinti su ypatingu žmogumi. Iškart pamaniau, kad mokykloje, Anglų kalbos katedroje, atsirado naujas mokytojas ar mokytoja – daili moteris arba žavus vaikinas, – arba tas „ypatingas žmogus“ pasamdytas tik tam, kad suteiktų atgimimo viltį žlungančiam, jau beveik išsikvėpusiam Feivarit Riverio mokyklos Dramos klubui.

Prisiminiau Amandą – pamaniau, kad Marta Hadli (su Ričardu) vėl piršliauja. Bet ne – kai aš jau tokio amžiaus. 2007-ųjų rudenį man buvo šešiasdešimt penkeri. Ponia Hadli su Ričardu nebemėgino sutvarkyti mano gyvenimo. Marta Hadli buvo guvi aštuoniasdešimt septynerių metų moteris, bet visi supratom, kad, jei kada, neduokdie, slystelėtų ant ledo ar sniego, – nelemtai kristų, susilaužytų klubą, – tai iškart atsidurtų globos namuose. (Ponia Hadli, šiaip ar taip, netrukus ten ir atsidūrė.) O Ričardas Abotas nebeatrodė kaip pagrindinių vaidmenų atlikėjas; būdamas septyniasdešimt septynerių, Ričardas iš dalies grįžo į darbą – mokykloje dėstė Šekspyrą, bet nebeturėjo tiek jėgų ir ištvermės, kad statytų spektaklius. Tiesiog skaitydavo Šekspyro dramas su pirmus metus Feivarit Riverio mokykloje besimokančiais vaikais. Jie visi buvo naujokai. (2011-ųjų laidos mokiniai! Nebegalėjau įsivaizduoti, kaip jaučiausi, būdamas toks jaunas!)