Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Užtat mano naujoji globotinė, Dži, dar turėjo ką pasakyti prie stalo tebesėdintiems sportininkams.

– Aš tapsiu mergaite, – drąsiai tarė. – Kada nors būsiu Džordžija. Bet kol kas esu tiesiog Dži ir mane dar galėsite pamatyti kaip Kalibaną Šekspyro „Audroje“.

– Tą spektaklį tikriausiai parodysim tik prasidėjus žiemos trimestrui, – įspėjau futbolininkus, bet ne todėl, kad būčiau tikėjęsis, jog kuris nors iš jų ateis pažiūrėti. Tiesiog maniau, kad greičiau tų vaikų, ko gero, neparengsiu; visi Ričardo dėstomą Šekspyro kursą pasirinkę mokiniai buvo naujokai. Į aktorių atranką nusprendžiau kviesti berniukus ir mergaites iš visos mokyklos, tačiau baiminausi, kad vis dėlto labiausiai spektaklis rūpės naujokams (tokiems kaip Dži).

– Ir dar štai ką noriu pasakyti, – vėl kreipėsi į futbolininkus mano globotinė. Kraujas jai iš nosies jau žliaugte žliaugė, bet mačiau, kad Dži tuo patenkinta. – Ponas A. – ne senas gėjus. Jis – senas biseksualas . Supratot?

Buvau sužavėtas, kai visi futbolininkai linktelėjo. Na, gerai, gal išskyrus tą dičkį ant valgyklos grindų; jis tiesiog tysojo – nė nekrustelėdamas. Man gaila tik kad panelė Frost su treneriu Hoitu nematė, kaip panėriau. Aš pats manau, jog tai buvo visai neblogas panėrimas – mano vienintelis veiksmas.

16 William Shakespeare. „Dvyliktoji naktis“. Vertė Aleksys Churginas.

17 10 cm.

18 Apie 10 kg.

14 skyrius

MOKYTOJAS

Visa tai nutiko prieš trejus metus, kai Dži buvo dar naujokė. Gaila, kad nematėt Dži paskutinių mokslo metų pradžioje, 2010-ųjų rudenį, – ta septyniolikmetė atrodė pribloškiamai. Abitūros metais Dži suėjo aštuoniolika; mokyklą ji baigė laiku, su 2011-ųjų laida. Na, aš tik noriu pasakyti, jog labai gaila, kad nematėt Dži, kai ji buvo abiturientė. Ponia Hadli su Ričardu neklydo: Dži tikrai pasirodė esanti ypatinga.

Tą 2010-ųjų rudens trimestrą repetavom, pasak Ričardo, „rudeninį Šekspyrą“. „Romeo ir Džuljetą“ ketinom vaidinti nervingiausiu laiku – per trumpą mokslo atkarpėlę tarp Padėkos dienos ir Kalėdų atostogų.

Kaip mokytojas, galiu pasakyti, kad tas laikas būna siaubingas: vaikai visiškai išsiblaškę, jiems reikia rengtis egzaminams, rašyti rašto darbus ir, negana to, nuo visokio rudens sporto pereiti prie žiemos. Daug naujienų, bet nemažai ir įprastų darbų; visi kosėja ir susierzina dėl kiekvienos smulkmenos.

„Romeo ir Džuljetą“ Feivarit Riverio mokyklos Dramos klubas paskutinį kartą buvo statęs aštuoniasdešimt penktųjų žiemą – prieš dvidešimt penkerius metus. Aš dar prisiminiau, ką Laris sakė Ričardui apie tai, kad Džuljetą galėtų vaidinti berniukas. (Laris manė, kad Šekspyrui ta mintis būtų labai patikusi!) Bet Ričardas tada paklausė: „Kur aš rasiu berniuką, kuris ryžtųsi vaidinti Džuljetą?“ Net Lorencas Aptonas neturėjo ką atsakyti į tą klausimą.

Dabar aš žinojau, kuris berniukas ryšis vaidinti Džuljetą. Aš turėjau Dži, kuri – kaip mergaitė – buvo beveik tobula. Septyniolikos metų Dži ir tiesiogine prasme tebebuvo su kiaušiais. Ją jau išsamiai tyrė psichologai; psichoterapija ir šiaip visokios konsultacijos būtinos, kai jaunas žmogus iš tikrųjų nusiteikęs keisti lytį. Vargu ar jai tada jau buvo elektrolizės aparatu pašalinti barzdaplaukiai; Dži gal dar buvo per jauna elektroepiliacijai, bet tiksliai to negaliu pasakyti. Žinau tik kad Dži – jos tėvams ir gydytojui pritarus – buvo leidžiami moteriški hormonai ir paaiškinta, kad tuos hormonus, jei nepersigalvos dėl lyties keitimo, ji turės vartoti visą gyvenimą. (Aš buvau įsitikinęs, kad Dži, kuri jau tuoj turėjo tapti Džordžija Montgomeri, nepersigalvos.)

Ką Elena pasakė, kai kadaise galvojom, ar Džuljetos nebūtų galėjęs vaidinti Kitridžas? Tada abu nusprendėm, jog iš to nebūtų buvę nieko gero. „Džuljeta nieko neverta, jeigu nėra nuoširdi“, – pasakė Elena.

Ar galėjau turėti nuoširdesnę Džuljetą?! Dži visada buvo su kiaušiais, o dabar jai dar išdygo krūtys, – mažytės, bet labai dailios, – ir visai kitaip sužvilgo plaukai. Dievulėliau, kaip pailgėjo blakstienos! Oda pasidarė švelnesnė, pradingo visi inkštirai; klubai paplatėjo, nors nuo tada, kai pradėjo mokytis Ferst Sisteryje, Dži numetė nemažai svorio, – jos klubai dabar jau buvo moteriški, nors dar nelabai apvalūs.

Dar svarbiau tai, kad jau visa Feivarit Riverio mokyklos bendruomenė žinojo, kas (ir kokia) yra Dži Montgomeri. Be abejo, buvo keli raumenų kalnai, ne visai apsipratę su seksualiniais skirtumais mūsų mokykloje. Visur būna vienas kitas urvinis.

Vis galvojau, kad Laris manimi tikrai didžiuotųsi. Jis, ko gero, būtų stebėjęsis, matydamas, kaip aš susijęs. Iš prigimties nebuvau politiškai aktyvus, tačiau dabar ėmiausi bent šiokios tokios politinės veiklos. Nuvykau į kelis mūsų valstijos universitetų miestelius. Kalbėjausi su Midlberio koledžo ir Vermonto universiteto LGBT grupėmis. Padėjau rengti įstatymo projektą dėl tos pačios lyties asmenų santuokų; Vermonto valstijos senatas tą įstatymą jau patvirtino, – nepaisydamas mūsų gubernatoriumi išrinkto respublikono – tikro urvinio – veto.

Laris būtų juokęsis, matydamas, kad pritariu gėjų santuokoms, nes žinojo, ką apskritai manau apie santuoką. „Oi, pone Monogamini!“ – būtų erzinęs mane Laris. Bet gėjų santuokos yra tai, ko jauni gėjai ir biseksualai nori, o aš stengiuosi tuos jaunuolius palaikyti.

„Tavyje matau būsimą didvyrį!“ – kadaise sakė man senelis Haris. Na, taip toli gal nenueisiu, bet tikiuosi, kad panelei Frost būtų patikę tai, ką darau. Aš irgi kai ką savotiškai saugojau – gyniau Dži. Buvau šio to vertas asmuo Dži gyvenime. Gal dėl to panelė Frost būtų mane mėgusi.

Šitaip gyvenau būdamas šešiasdešimt aštuonerių. Savo senojoje Feivarit Riverio mokykloje kaip valandininkas mokiau vaikus anglų kalbos ir literatūros; be to, režisuodavau Dramos klubo spektaklius. Buvau rašytojas ir kartais dar užsiimdavau politine agitacija – rėmiau LGBT grupes, visur. Oi, atsiprašau, žinau, kad kalba nuolat keičiasi.

Vienas labai jaunas Feivarit Riverio mokytojas man pasakojo, kad LGBT jau nebetinkamas (ar nepakankamai informatyvus) pavadinimas, – atseit dabar reikia sakyti LGBTQ19.

– Ką reiškia ta sumauta Q? – paklausiau to mokytojo. – Gal „kivirčininkai“?

– Ne, Bilai. Abejojantieji.

– A!

– Prisimenu tą tavo tarpsnį, Bili, – pasakė man Marta Hadli. Na, taip… ir aš pats prisimenu. Neprieštarauju, tegu būna LGBTQ; tik, būdamas jau tokio amžiaus, vis pamirštu tą nelemtą Q!

Ponia Hadli dabar gyvena globos namuose. Jai devyniasdešimt; Ričardas ją kasdien aplanko. Aš pas Martą nueinu dukart per savaitę, kartu užsuku ir pas dėdę Bobą. Raketinis, jau devyniasdešimt trejų, laikosi stebėtinai gerai – na, turiu omeny kūną. Bobo atmintis silpsta, bet taip jau būna geriems žmonėms. Kartais Bobas pamiršta netgi tai, kad Džerė su ta savo drauge iš Kalifornijos, – ta, kuri mano metų, – šįmet Vermonte susituokė.

Vestuves šventėm 2010-ųjų birželio mėnesį, mano namuose Upės gatvėje. Buvo ir ponia Hadli, ir dėdė Bobas. Marta sėdėjo invalidų vežimėlyje, kurį visur stūmė Raketinis.

– Tikrai nenorite, kad aš pastumčiau, Bobai? – vis siūlėsi ir Ričardas, ir aš, ir Elena.

– Kodėl manot, kad aš šitą vežimėlį stumiu? – paklausė mūsų Raketinis. – Aš į jį tik atsiremiu!

Na, kad ir kaip ten buvo, kiekvieną kartą, kai dėdė Bobas pasidomi, kada bus Džerės vestuvės, aš jam primenu, kad ji jau susituokusi.