Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Švelniai tariant.

Jis vis žiūrėjo į laikrodį. Kai vėl išėjom į Hortaleza, buvo jau beveik vienuolika; dar niekada nebuvau gatvėje matęs tiek žmonių. Bovari įvestas į klubą, supratau, kad tikrai pro jį praėjau, – bent jau du kartus, – tačiau nepastebėjau. Tas klubas buvo visai mažytis, bet prie jo laukė daug žmonių – Hortaleza gatvėje, tarp Calle de las Infantas ir San Marcos. Tik dabar pamačiau to klubo pavadinimą: SEÑOR BOVARY.

– O! – nustebau; Bovari, apeidamas žmonių eilę, jau vedėsi mane prie užpakalinių durų.

– Pažiūrėsim Franės spektakliuką, o tada su juo susipažinsi, – šnekėjo Bovari. – Jeigu man pasiseks, jis tave su manimi pamatys tik baigęs savo numerį – arba beveik baigęs.

Tokie pat vaikinai, kokius ką tik buvau matęs „A Noite“ klube, perkarę gėjai, spietėsi apie barą ir čia, bet pasitraukė, kad mudu su senjoru Bovari galėtume prieiti. Scenoje šoko labai įtikimai atrodanti transseksualė – žiūrėdamas į ją, nemačiau nieko „retro“.

– Tiesiog begėdiškai stengiasi įtikti heteroseksualams, – pašnibždėjo man į ausį Bovari. – Oi, ir dar tikriausiai tokiems kaip tu. Ar ji tau patinka?

– Taip, labai, – atsakiau. (Gelsvai žalsvi šviesos blyksniai, ritmiškai nušviečiantys šokėją, mano manymu, atrodė ne itin skoningai.)

Negalėjai sakyti, jog tai striptizas; šokėjos papai, be abejo, buvo dirbtiniai, ir ji jais labai didžiavosi, bet siaurikių nenusimovė. Nulipusi nuo scenos, ėjo pro garsiai plojančius žiūrovus, netgi pro barą, vis dar su siaurikėmis, bet visus kitus drabužius nešdamasi rankose. Bovari jai kažką pasakė ispaniškai, ir ji nusišypsojo.

– Pasakiau, kad tu itin svarbus svečias ir ji tau labai patinka, – šelmiškai paaiškino man Bovari. Kai jau norėjau kažką atsakyti, jis pridėjo smilių prie lūpų ir pašnibždom tarė: – Aš tau pavertėjausiu.

Iš pradžių pamaniau, kad juokauja, – kad siūlosi pavertėjauti, jei vėliau bendrausiu su ta transseksualia šokėja, – bet Bovari turėjo omenyje, kad man išvers, ką šnekės mano tėvas.

– Franė! Franė! Franė! – pasigirdo balsai iš minios.

Vos tik Franė Din pasirodė scenoje, visi ėmė aikčioti iš susižavėjimo; matydamas tą blizgančią suknelę su stulbinamai gilia iškirpte ir išdidžią tėvo laikyseną, supratau, kodėl senelis Haris mėgo Viljamą Fransį Diną. Tėčio perukas buvo juodas kaip naktis, su sidabriniais blizgučiais, derantis prie suknelės. Dirbtinės krūtys mažytės, – kaip ir jis visas, – perlų vėrinys irgi nepretenzingas, bet gražiai atspindintis pilkšvai melsvą scenos šviesą. Toje šviesoje viskas, kas scenoje ir žiūrovų minioje buvo balta, pasidarė melsvai pilka – netgi prie baro sėdinčio senjoro Bovari marškiniai.

– Noriu jums papasakoti vieną tokią istoriją, – ispaniškai kreipėsi į minią mano tėvas. – Ilgai neužtruksiu, – nusišypsojo, laibais seno žmogaus pirštais čiupinėdamas savo perlus. – Gal jau esat ją girdėję? – dar paklausė – kaip man į ausį pašnibždom išvertė Bovari.

– Sí! – choru sušuko minia.

– Na, atleiskit, – tarė mano tėvas, – bet tai vienintelė istorija, kurią galiu papasakoti. Mano gyvenimo ir vienintelės meilės istorija.

Aš ją jau buvau girdėjęs. Beveik tą patį jis man pasakojo, kai sveikau, persirgęs skarlatina, – tačiau tada, būdamas mažas, negalėjau įsiminti visų smulkmenų.

– Įsivaizduokit, kaip viskas atrodo, kai savo gyvenimo meilę pirmą kartą pamatai ant klozeto! – sušuko Franė Din. – Buvom išvietėj, kur teliūskavosi jūros vanduo; laive, paplūdusiame vėmalais!

– Vómito! – vienu balsu pakartojo minia.

Stebėjausi matydamas, kiek daug klausytojų tą istoriją girdi ne pirmą kartą; jie ją jau mokėjo atmintinai. Minioje buvo nemažai pagyvenusių žmonių, ir vyrų, ir moterų; buvo ir jaunų – daugiausia vaikinų.

– Nėra jokio kito garso, kad būtų bent kiek panašus į tą, kurį girdi, kai žmogaus derrière slysta per klozetų sėdynes, – į tą plekšėjimą, kai tavo gyvenimo meilė vis artėja prie tavęs, – pasakė tėtis; tada kiek patylėjo, giliai įkvėpė, o klausytojų minioje daugelis vaikinų nusismaukė kelnes iki kulkšnių (kartu ir apatines kelnaites) ir ėmė pliaukšėti vienas kitam per nuogą užpakalį.

Mano tėvas scenoje nepritariamai atsiduso ir tarė:

– Ne, ne taip – tas plekšėjimas buvo kitoks, daug subtilesnis. – Čia tėtis – blizgančia juoda suknele itin gilia iškirpte – vėl nutilo, subarti vaikinai užsitraukė kelnes ir visa minia lyg ir aprimo.

– Įsivaizduokite žmogų, skaitantį per audrą jūroje. Kaip turi mėgti skaityti, kad šitaip elgtumeisi! – sušuko mano tėvas. – Aš ir pats visą gyvenimą mėgau skaityti. Žinojau, kad jei kada nors sutiksiu savo gyvenimo meilę, jis irgi bus skaitytojas. Bet, na… kad pirmą kartą su juo susieisiu šitaip!.. Skruostas prie skruosto, kaip sakoma, – tarė tėtis, atkišdamas vieną liesą šlaunį ir pliaukštelėdamas sau per sėdmenį.

– Skruostas prie skruosto! – rėkė minia – ar kaip ten sakoma ispaniškai. (Nebeprisimenu.) Mano tėvas su Bovari susipažino sėdėdamas ant klozeto, užpakalis prie užpakalio. Nuostabu, ar ne?

Tuo spektakliukas beveik ir baigėsi. Pastebėjau, kad, kai tėtis baigė pasakoti tą istoriją apie savo gyvenimo meilę, daugelis vyresnių žmonių tyliai išsmuko iš salės; taip pat dingo beveik visos moterys. Tik vėliau – išeidamas – supratau, jog tos, kurios pasiliko, buvo transseksualės ir transvestitai. (Vaikinai neišėjo; priešingai, jų rinkosi vis daugiau, kaip ir vienišų pagyvenusių vyrų, neabejotinai ieškančių grobio.)

Senjoras Bovari mane vedėsi į užkulisius, kad susipažinčiau su tėvu.

– Pasistenk nenusivilti, – vis šnibždėjo į ausį, tarsi būtume vis dar sėdėję prie baro ir jis tebebūtų vertėjavęs.

Mano tėvas, kai jį pamačiau, persirengimo kambaryje stovėjo jau nusirengęs iki juosmens – ir be peruko. Viljamo Fransio Dino plaukai buvo sniego baltumo, apkirpti ežiuku, kūnas liesas, raumeningas kaip nuolat badaujančio lengvasvorio imtynininko ar žokėjaus. Mažytės dirbtinės krūtys ir liemenėlė, ne didesnė negu Elenos, – ta, kurią užsisegęs miegodavau, – gulėjo ant tualetinio staliuko, vienoje krūvelėje su perlų vėriniu. Per nugarą einantis suknelės užtrauktukas buvo atitrauktas tik iki liauno tėčio liemens, viršutinė suknelės dalis nusmaukta nuo pečių.

– Gal atsegti visą, Frane? – paklausė artisto senjoras Bovari. Tėtis atsuko nugarą, kad meilužis jam iki galo atitrauktų užtrauktuką. Franė Din iš nuslydusios ant grindų suknelės išlipo tik su tampriu juodu korsetu; juodos kojinės jau buvo atsegtos – nuvyniotos žemyn iki plonų kulkšnių. Atsisėdęs prie tualetinio staliuko, tėtis nusitraukė tas susuktas kojines nuo mažyčių pėdų ir metė į senjorą Bovari. (O paskui pradėjo valytis makiažą, pirmiausia akių kontūrus; dirbtines blakstienas jau buvo nusiklijavęs.)

– Gerai, kad tave, prie baro kažką šnabždantį Viljamui, pamačiau tik jau beveik baigęs pasakoti, kas nutiko Bostone, – irzliai papriekaištavo senjorui Bovari mano tėtis.

– Gerai, kad atsirado žmogus, kuris pakvietė Viljamą atskristi pas tave, kol dar nenumirei, Frane, – atšovė senjoras Bovari.

– Ponas Bovari perdeda, Viljamai, – tarė tėtis, jau man. – Kaip pats matai, aš dar nemirštu.

– Paliksiu judu vienus, – lyg įsižeidęs pasakė ponas Bovari.

– Nedrįsk, – tarė tėtis savo gyvenimo meilei.

– Nedrįstu, – atseit nuolankiai atsakė Bovari. Ir pažvelgė į mane kankinio žvilgsniu, kad suprasčiau, su kuo jis turi taikstytis.