Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Kokia prasmė turėti gyvenimo meilę, jeigu jis nenori visada būti su tavimi? – paklausė tėtis manęs.

Nežinojau, ką sakyti; buvau netekęs žado.

– Elkis gražiai, Frane, – paprašė senjoras Bovari.

– Štai ką daro moterys, Viljamai, – bent jau mažų miestelių merginos, – tarė man tėvas. – Jos tavyje įžiūri ką nors, kas jas žavi, – nors kartais tik tas vienas bruožas ir vilioja. Pavyzdžiui, tavo motinai patiko mane visaip puošti… Man tai irgi patiko.

– Gal vėliau, Frane… Gal galėsi tai Viljamui pasakyti, kai jau būsit susipažinę, – pasiūlė Bovari.

– Mudviem su Viljamu jau per vėlu susipažinti. O anksčiau nebuvo leista. Dabar jau esam tokie, kokie esam, ar ne, Viljamai? – paklausė tėtis. Aš vėl nežinojau, ką sakyti.

– Prašau tavęs – pasistenk elgtis gražiau, Frane, – tarė Bovari.

– Taigi, kaip sakiau, štai ką daro moterys, – toliau šnekėjo mano tėvas. – Viską, kas jų nežavi, kas joms nepatinka… na, atspėk, ką moterys daro? Jos manosi galinčios tai pakeisti . Štai ką moterys daro! Manosi galinčios tave pakeisti.

– Tu pažinojai tik vieną merginą, Frane, una mujer difícil … – buvo besakąs ponas Bovari.

– Tai kas dabar elgiasi negražiai? – nutraukė jį tėtis.

– Pažinojau kelis vyrus, kurie mėgino mane pakeisti, – pasakiau savo tėvui.

– Negaliu varžytis su visais, kuriuos tu pažinojai, Viljamai, – nedrįsčiau tvirtinti, kad esu tiek visko patyręs, kiek patyrei tu, – atšovė man tėtis. Nustebau, kad jis toks doruolis.

– Seniau vis galvojau, iš kur toks atsiradau, – tariau jam. – Vis galvojau apie viską, ko savyje nesuvokiau, – ypač apie tai, kas man atrodė abejotina. Turbūt supranti, ką turiu omeny. Ką paveldėjau iš motinos? Iš jos paveldėjau nedaug ką, bent jau pats taip maniau. O iš tavęs? Kadaise gana dažnai apie tai galvodavau.

– Girdėjom, kad sumušei kažkokį berniuką, – papriekaištavo man tėvas.

– Pasakysi tai vėliau, Frane, – ėmė maldauti ponas Bovari.

– Mokykloje sumušei kažkokį vaiką… visai neseniai, ar ne? – paklausė tėtis. – Bobas man sakė. Raketinis dėl to tavimi, regis, didžiavosi, bet mane tai nuliūdino. Polinkį į smurtą – tokį karingumą – paveldėjai tikrai ne iš manęs. Kažin ar toks pyktis ne iš tų Vintropų moterų…

– Ten buvo didelis berniukas, – pasakiau. – Devyniolikos metų futbolininkas. Sušiktas priekabiautojas.

Bet vis tiek atrodė, kad ir tėvui, ir senjorui Bovari dėl manęs gėda. Jau buvau jiedviem bepasakojąs apie Dži, – kaip jai, kai ji buvo dar tik keturiolikos metų berniukas, bevirstantis mergaite, devyniolikmetis mušeika trenkė į veidą, sukruvino nosį, – bet staiga pagalvojau, kad neprivalau tiems susiraukusiems seniems agrastėliams nieko aiškinti. Ir man iš tikrųjų buvo nusispjaut į tą futbolininką.

– Jis mane pavadino pederastu, – pasakiau. Maniau, kad jie, tai išgirdę, pasipūs.

– Oi, ar girdėjai? – paklausė tėtis savo gyvenimo meilės. – Pederastu! O tu, pavadintas pederastu, argi nesumaltum tokio įžūlėlio į miltus?

– Gražiau – pasistenk elgtis gražiau, Frane, – paprašė Bovari, bet mačiau, kad jis šypsosi. Juodu buvo žavi pora, tik abu labai jau manieringi – sukurti vienas kitam, kaip sakoma.

Mano tėtis atsistojo ir užkišo nykščius už ankšto korseto juosmens.

– Gal judu, džentelmenai, malonėtumėte man suteikti šiek tiek privatumo… – tarė. – Šitas absurdiškas drabužėlis mane tiesiog žudo.

Mudu su Bovari grįžom prie baro, bet neturėjom nė menkiausios vilties, kad ten galėsim toliau kalbėtis; perkarusių jaunų gėjų klube dabar buvo dar daugiau, iš dalies todėl, kad padaugėjo vienišų pagyvenusių vyrų. Blyksinčioje rausvoje šviesoje grojo kažkokia vien vaikinų grupė, vyrai šoko su vaikinais; kai kurios transseksualės irgi šoko, arba su vaikinais, arba viena su kita.

Netrukus prie mūsų prisidėjęs tėtis buvo tikras vyriškos elegancijos pavyzdys; jis irgi avėjo sportiškai atrodančiais sandalais (kaip ir Bovari), be to, vilkėjo gelsvai rusvu sportinio sukirpimo švarku, iš kurio viršutinės kišenėlės kyšojo tamsiai ruda nosinaitė. Mums išeinant iš klubo, per minią nubangavo murmesys: „Franė!“

Ėjom Hortaleza gatve, kaip tik pro Čuekos aikštę, kai kažkokia vaikinų šutvė atpažino mano tėvą; Franė tame kvartale, matyt, buvo garsus, netgi kaip vyras .

– Vómito! – džiaugsmingai šūktelėjo jam vienas iš tų vaikinų.

– Vómito! – linksmai atsakė jam tėtis; mačiau, jog jam malonu, kad jie jį pažįsta, netgi ne kaip moterį.

Apstulbau pamatęs, kad ir gerokai po vidurnakčio Čuekos gatvėse šitiek šurmuliuojančių žmonių. Bet Bovari man paaiškino, jog naktimis Čueka dar triukšmingesnė pasidarė, ko gero, todėl, kad daug kur uždrausta rūkyti.

– Taigi vyrai stovi lauke – prie klubų ir barų, šitose siaurose gatvelėse – visi rūko ir geria, ir rėkia visa gerkle, kad vienas kitą girdėtų, – pasakė senjoras Bovari.

– Tik įsivaizduok visus tuos meškinus! – suraukė nosį mano tėvas.

– Viljamas nėra nusiteikęs prieš meškinus, Frane, – švelniai tarė Bovari. Mačiau, kad jie susikibę rankomis, tie padorumo sergėtojai.

Juodu mane parlydėjo į „Santo Mauro“ viešbutį Zurbano gatvelėje.

– Manau, turėtum sūnui prisipažinti, Frane, kad šiek tiek juo didžiuojiesi dėl to, kad jis sumušė tą priekabiautoją, – „Santo Mauro“ kiemelyje pasakė mano tėvui Bovari.

– Tikrai malonu žinoti, kad turiu sūnų, kuris gali sumalti kokį tipą į miltus, – tarė tėtis.

– Aš jo nesumaliau į miltus. Tai buvo tik vienas veiksmas. Jis tiesiog kerėpliškai krito, ant kieto paviršiaus, – mėginau paaiškinti.

– Raketinis sakė ne taip, – paprieštaravo tėtis. – Bobas mane įtikino, kad iš to šikniaus tik šlãpia teliko.

– Jau tas Bobas! – tariau.

Pasisiūliau pakviesti jiems taksi; nežinojau, kad jie gyvena tame kvartale.

– Visai netoli „Santo Mauro“, – pasakė senjoras Bovari. Šį kartą, kai jis atkišo man ranką, delnu žemyn, aš ją pabučiavau.

– Ačiū, kad visa tai surengėt, – padėkojau. Tėtis staiga žingtelėjo artyn ir mane apkabino; ir dar greitai pabučiavo į abu skruostus – jis buvo jau toks europietis.

– Gal, kai dar kartą atskrisiu į Ispaniją – pristatyti kito romano vertimo… Gal galėsiu vėl atvažiuoti čia su jumis pasimatyti, arba jūs atvažiuosit į Barseloną, – pasakiau tėvui. Bet jis, tai išgirdęs, tarytum sutriko.

– Gal, – tepratarė.

– Tikriausiai bus geriau apie tai kalbėtis, kai jau priartės tas laikas, – pasiūlė ponas Bovari.

– Mano vadybininkas, – nusišypsojo man tėtis, rodydamas į Bovari.

– Ir tavo gyvenimo meilė! – linksmai sušuko Bovari. – Nepamiršk, Frane!

– Kaip galėčiau pamiršti? – tarė tėtis mums abiem. – Juk vis pasakoju tą istoriją.

Jaučiau, jog tai jau atsisveikinimas; labai abejojau, ar juos kada nors dar pamatysiu. (Kaip sakė tėtis: „Dabar jau esam tokie, kokie esam, ar ne?“)

Bet žodis „sudie“ būtų nuskambėjęs kaip koks baigiamasis akordas; negalėjau jo ištarti.

– Adiós, jaunasis Viljamai, – pasakė senjoras Bovari.

– Adiós, – tariau jam. Juodu jau ėjo tolyn, – susikibę rankomis, žinoma, – kai savo tėvui dar šūktelėjau: – Adiós , tėti!

– Ar jis mane pavadino tėčiu? Taip ir pasakė? – paklausė tėtis pono Bovari.

– Taip ir pasakė – labai aiškiai, – patikino jį Bovari.