Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Štai atėjo mano vienuoliai – Fra Lorencas ir Fra Džiovanis – ir visiems įkyriai patarinėjantis Vaistininkas. Ir mano pleputės – dvi trečių metų mergaitės, sinjora Monteki ir sinjora Kapuleti. O štai ir Merkucijus – jis Feivarit Riveryje mokosi dar tik antrus metus, bet ilgakojis ir tikrai talentingas. Toks žavus ir beprotiškai drąsus, koks ir turi būti visiems patinkantis, bet pasmerktas Merkucijus.

Dar ne visai paskutiniai į mokomąjį teatrą pakrikai suėjo visokie tarnai, kaukininkai, deglų nešėjai, Berniukas su būgnu (smulkutis naujokas, kuris būtų galėjęs vaidinti net ir nykštuką), keli sargybiniai (su jais ir Tebaldo pažas), šiaip visokie miestiečiai, kilmingi ponai ir ponios – ir Paris, ir kunigaikštis Eskalas, ir visi kiti. Auklė įėjo paskutinė, pirma savęs įstūmusi Baldasarą ir Petručijų. Džuljetos auklė buvo augalota mergina, žolės riedulio žaidėja ir viena iš atviriausiai savo nuomonę išsakančių LGBTQ grupės lesbiečių. Mano Auklė nepritarė daugelio vyrų – tarp jų ir gėjų, ir biseksualų – elgesiui. Man ji labai patiko. Neabejojau, kad jei kada kiltų kokių neramumų, – jei kas valgykloje imtų mėtytis maistu ar koks nors kuo nors nepatenkintas mokinys ateitų su šautuvu, – tikrai galėčiau pasikliauti Džuljetos aukle. Ji, regis, kad ir nenorom, bet gerbė Dži; tačiau žinojau, kad jiedvi ne draugės.

Bet kurgi Dži? Man jau pasidarė smalsu. Džuljeta į teatrą paprastai ateidavo pirma.

– Jūsų ieško kažkoks tipas, pone A. Kažkoks savim baisiai patenkintas šiknius, – pasakė man Džuljetos auklė. – Manau, jis kabina Dži, o gal tik šiaip vaikšto su ja ir šnekasi. Šiaip ar taip, jie jau ateina čia.

Bet aš iš pradžių nepastebėjau jokio svetimo žmogaus; kai pamačiau Dži, ji buvo viena. Su savo ilgakoju Merkucijum šnekėjausi apie Merkucijaus mirties sceną. Pritariau jam, sakančiam, kad galima įžvelgti šiek tiek juodojo humoro, kai Merkucijus savo draugui Romeo pirmą kartą mėgina nupasakoti, kokio pavojingumo ta jo durtinė žaizda: „Aiškus daiktas, ji ne tokia gili kaip šulinys ir ne tokia plati kaip bažnyčios durys. Bet užteks ir jos, daugiau nė nereikia. Gali rytojui užsakyti man grabą, nes, dievaži, sugiedota šiame pasaulyje mano giesmelė.“ Vis dėlto savo Merkucijų įspėjau, kad tolesni jo žodžiai, kai jis prakeikia ir Kapulečius, ir Montekius, nieku gyvu neturi nuskambėti juokingai: „Kad jas kur maras, abi jūsų šeimynas!“

– Atleiskite, kad truputį vėluoju, pone A., – mane užlaikė, – atsiprašė Dži; atrodė iškaitusi, paraudusiais skruostais, bet lauke juk buvo šalta. Prie manęs priėjo viena.

– Girdėjau, kad prie tavęs lindo kažkoks vaikinas, – pasakiau.

– Prie manęs jis nelindo – jam rūpit jūs , – tarė mano Džuljeta.

– Atrodė, kad jis tave kabina, – pareiškė stipruolė Auklė.

– Niekas manęs nekabins, kol neįstojau į universitetą, – atšovė Dži.

– Ar tas vyriškis pasakė, ko nori? – paklausiau Dži; ji papurtė galvą.

– Manau, tai kažkoks asmeninis reikalas, pone A., – tas vaikinas dėl kažko suirzęs, – tarė.

Mes visi stovėjom ryškiai apšviestoje scenoje; mano scenos administratorius jau buvo pritemdęs šviesą žiūrovų salėje. Mokomajame teatre žiūrovus galim susodinti, kur norim; kėdes ten galima pernešti į vieną ar kitą salės pusę. Kartais žiūrovai sėdi aplink sceną, iš visų pusių, arba vieni prieš kitus, o scena būna tarp jų. „Romeo ir Džuljetai“ kėdes sustatėm puslankiu – kaip sceną apglėbiančią kiek prakėstą pasagą. Kai salėje šviesa būdavo pritemdyta, bet ne visiškai tamsu, galėdavau stebėti repeticijas iš bet kurios žiūrovo vietos ir dar įskaitydavau savo užrašus – ar netgi ką nors užsirašinėdavau.

Visi tebelaukėm, kada Manfredas (tas ramybės drumstėjas Tebaldas) grįš į mokyklos miestelį iš varžybų, kai homoseksualusis Benvolijus staiga sušnibždėjo man į ausį:

– Pone A., aš jį matau. Tą vaikiną, kuris jūsų ieško. Jis žiūrovų salėj.

Prietemoje negalėjau įžiūrėti to vyriškio veido; jis sėdėjo kėdžių puslankio vidury, ketvirtoje ar penktoje eilėje – kaip tik toje, kurios jau nepasiekia scenos žibintai.

– Gal pakviesti apsaugą, pone A.? – paklausė Dži.

– Ne, ne, pažiūrėsiu, ko jis nori, – atsakiau. – Jei matysi, kad esu įtrauktas į nepageidaujamą pokalbį, tiesiog prieik ir įsikišk – apsimesk, kad būtinai turi kažko paklausti apie spektaklį. Ką nors sugalvok, – paprašiau.

– Norite, kad jus palydėčiau? – pasisiūlė drąsioji Auklė, žolės riedulininkė.

– Ne, ne, – tariau tai bebaimei mergaitei, tiesiog trokštančiai įsivelti į muštynes. – Tu man tik pranešk, kai ateis Manfredas.

Jau buvom priėję prie to repeticijų etapo, kai noriu, kad vaikai savo žodžius sakytų iš eilės; nebenorėjau repetuoti nei dalimis, nei kaip nors pakrikai. Viskam pasirengęs Tebaldas pirmo veiksmo pirmoje scenoje visus ir sukursto. („Įeina Tebaldas, traukdamas kardą“, – parašyta remarkoje.) Be Manfredo galėjom repetuoti tik Choro eilutes, dramos prologą.

– Klausykit, choristai, – pasakiau. – Bent porąkart parepetuokit prologą. Nepamirškit, kad svarbiausia eilutė baigiasi ne kableliu, o kabliataškiu; atkreipkit dėmesį į tą kabliataškį. „Tarpusavyje mylisi aistringai / Tikri vaikai šių priešų nelemtų“; prašau – po kabliataškio darykit pauzę.

– Būsim čia pat, jeigu mūsų prireiks, pone A., – dar tarė Dži, kai jau buvau beveik priėjęs prie ketvirtos ar penktos eilės pritemdytoje žiūrovų salėje.

– Ei, Mokytojau , – išgirdau to vyriškio balsą – gal akimirka anksčiau, negu jį įžiūrėjau. Tai nuskambėjo taip, tarsi jis būtų sakęs: „Ei, Nimfa “, – toks pažįstamas man buvo jo balsas, nors paskutinį kartą jį buvau girdėjęs prieš beveik penkiasdešimt metų. Gražus veidas, imtynininko sudėjimas, vylinga savimi pasitikinčio žmogaus šypsena – visa tai man buvo pažįstama.

„Bet tu gi turėtum būti miręs !“ – galvojau. Abejotinos atrodė tik „natūralios priežastys“. Šiaip ar taip, šitas Kitridžas tikrai negalėjo būti mano Kitridžas. Šitas Kitridžas buvo kone perpus už mane jaunesnis; jeigu gimė septintojo dešimtmečio pradžioje, kada, mano manymu, ir buvo gimęs Kitridžo sūnus, tai jam jau turėjo būti beveik keturiasdešimt, – gal trisdešimt septyneri ar aštuoneri, – bent jau aš taip svarsčiau, žiūrėdamas į vienintelį Kitridžo vaiką.

– Tikrai nuostabu, kad tu toks panašus į tėvą, – pasakiau jaunajam Kitridžui, tiesdamas ranką; jis nenorėjo jos paspausti. – Na, žinoma, į tokį tėvą, koks jis buvo tavo amžiaus. Aš tiesiog įsivaizduoju , kad jis, bebaigdamas ketvirtą dešimtį, atrodė taip pat, kaip tu dabar.

– Mano tėvas atrodė tikrai ne taip, kai buvo mano amžiaus, – tarė jaunasis vyriškis. – Kai gimiau, jam jau buvo daugiau negu trisdešimt; kai paaugau tiek, kad galėčiau įsiminti jo išvaizdą, jis jau atrodė kaip moteris. Dar nebuvo operavęsis ir visiškai pasikeitęs lyties, bet jau niekas nesuprasdavo, kad jis iš tikrųjų ne moteris. Taigi aš neturėjau tėvo. Turėjau dvi motinas – viena iš jų beveik visada būdavo ištikta isterijos, o kita su pimpalu. Per operaciją, kaip suprantu, jam ten suformavo kažkokią lyg ir makštį. Jis mirė nuo AIDS. Stebiuosi, kad jūs nemirėt. Perskaičiau visus jūsų romanus, – pridūrė jaunasis Kitridžas, tarsi iš visko, ką parašiau, būtų padaręs išvadą, kad tikrai galėjau – ar netgi turėjau – mirti nuo AIDS.

– Užjaučiu, – tepratariau; Dži neklydo sakydama, kad jis suirzęs. Pats mačiau, kad pyksta. Mėginau dar šiaip jį pašnekinti. Paklausiau, kokį darbą dirbo jo tėtis ir kaip susipažino su Irmgard, savo žmona, – šito pikto vyriškio motina.