Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Ne kaip šokių salė… Ar tai turi omeny, Bili?

Ir kaip aš vėl tai leptelėjau? – pagalvojau.

– Ne kaip šokių salė, gerąja prasme ! – sušukau.

Elenos toliaregystė jau buvo praeitis; dabar – lazeriu operuotomis akimis – ji daug ką išvydo tarytum pirmą kartą. Prieš operaciją mylėdavosi nusiėmusi akinius, taigi nė karto gerai neįsižiūrėjo į partnerio penį. O dabar ji penius jau matė ir kai kurių išvaizda jai nepatiko. „Daugumos“, – buvo sakiusi man. Ir tada dar pridūrė, kad, kai kitą kartą būsim drauge, norės atidžiai apžiūrėti mano penį. Pamaniau, jog labai liūdna, kad Elena pakankamai gerai nepažįsta jokio kito vyro, į kurio penį galėtų nesivaržydama paspoksoti. Bet juk tam ir reikalingi draugai, ar ne?

– Vadinasi, mano makštis „ne kaip šokių salė“ gerąja prasme ? – dabar telefonu dar paklausė Elena. – Na, tai skamba neblogai. Nekantrauju, kada galėsiu gerai apžiūrėti tavo penį, Bili. Žinau, kad mano spoksojimą suvoksi gerąja prasme .

– Aš irgi nekantrauju, – pasakiau.

– Tik nepamiršk, kieno makštis tau kaip tik tinkamo dydžio, Bili.

– Aš tave myliu, Elena.

– Aš irgi tave myliu, Bili.

Taigi dabar tą savo faux pas – tą „ne kaip šokių salę“ – jau galėjau pamiršti. Toji šmėkla dingo. Šitaip nuo manęs nutolo ir nemaloniausias atsiminimas apie Esmeraldą (tą siaubingąjį angelą).

Trečią 2010-ųjų lapkričio savaitę nutiko tai, ko jau kaip gyvas nepamiršiu. Turėjau marias darbo: režisavau „Romeo ir Džuljetą“. Mano pasirinkti vaikai vaidino puikiai, o Džuljeta (kaip jau žinote) buvo tokia ryžtinga, apie kokią, kaip režisierius, ir svajojau, – iš tikrųjų su kiaušiais.

Dėl scenos pelių nerimavo gal tik tos kelios moterys – sinjora Monteki, sinjora Kapuleti ir Džuljetos auklė. O pati Džuljeta, Dži, matydama aplinkui bėginėjančias peles, nespiegė; Dži vis mėgino tuos visiems trukdančius graužikėlius sutrypti. Dži ir tas kraujo trokštantis Tebaldas kelias scenos peles sutraiškė užmynę, o Merkucijus su Romeo puikiai spendė pelėkautus. Aš jiems vis primindavau, kad prieš vaidinimus visus savo pelėkautus atspęstų. Nenorėjau, kad spektaklį pertrauktų šiurpus tarkštelėjimas ir kartais dar priešmirtinis scenos pelės cypimas.

Romeo vaidino labai jau tradicinio grožio vaikinukas didelėmis kaip veršio akimis, bet jo buvo nuostabiai gera tarsena. Tuos itin reikšmingus pirmo veiksmo pirmos scenos žodžius jis ištardavo taip, kad žiūrovai iš tikrųjų išgirsdavo. „Daug vargo neapykanta mums teikia, / Bet meilė – dar daugiau“22, – šituos žodžius.

Dži dar buvo svarbu ir tai, kad mano parinktas Romeo, kaip ji pati man sakė, ne toks vaikinas, kokie jai patinka.

– Bet galėsiu jį bučiuoti, – pridūrė.

Laimė, ir mano Romeo nemėgino išsisukti, kai reikėjo bučiuoti Dži, – nors mūsų mokykloje visi žinojo, kad Dži turi kiaušius (ir penį). Tik labai drąsus Feivarit Riverio mokinys būtų išdrįsęs susitikinėti su Dži; taip ir nebuvo. Dži visada gyveno mergaičių bendrabutyje; ji, nors turėjo kiaušius ir penį, nė neketino lįsti prie mergaičių, ir mergaitės tai žinojo. Jos irgi nė karto nelindo prie Dži.

Mėginimas Dži apgyvendinti berniukų bendrabutyje būtų buvęs tikras bėdos ieškojimas; Dži berniukai patiko, bet kadangi ji buvo berniukas, besistengiantis tapti mergaite, kai kurie berniukai tikrai būtų prie jos kabinėjęsi.

Niekas nesitikėjo, – ir ypač aš, – kad Dži taps tokia dailia mergina. Kai kurie Feivarit Riverio vaikinai, be abejo, buvo ją kaip reikiant įsimylėję, – ir normalūs vaikinai, nes Dži atrodė kaip tikra mergina, ir gėjai, kuriuos Dži jaudino todėl, kad turėjo kiaušius ir penį.

Mudu su Ričardu Abotu paeiliui vežiojom Dži į globos namus aplankyti Martos. Devyniasdešimtmetė ponia Hadli jai buvo kaip švelni ir išmintinga močiutė; Marta patarė Dži nesusitikinėti su Feivarit Riverio berniukais.

– Galėsi eiti į pasimatymus, kai jau būsi įstojusi į universitetą, – mokė Dži ponia Hadli.

– Dabar kaip tik tai ir darau – laukiu, kada galėsiu eiti į pasimatymus, – kartą pasakė man Dži Montgomeri. – Šiaip ar taip, Feivarit Riverio vaikinai man atrodo nesubrendę.

O man vienas vaikinas atrodė netgi labai subrendęs – bent jau fiziškai. Jis, kaip ir Dži, buvo abiturientas; be to, dar imtynininkas; todėl aš jam ir daviau karingojo Kapulečių giminaičio Tebaldo, – to karštakošio, kuris ir yra kalčiausias dėl visko, kas nutinka toje dramoje, – vaidmenį. Oi, žinau, Romeo ir Džuljeta miršta dėl senų Montekių ir Kapulečių šeimų nesutarimų, bet Tebaldas veikia kaip katalizatorius. (Tikiuosi, Hermas Hoitas ir panelė Frost būtų man atleidę už tai, kad imtynininką padariau tokiu katalizatoriumi.)

Mano Tebaldas iš pažiūros buvo labiausiai subrendęs Feivarit Riverio vaikinas – jau ketvirtus metus mokyklos komandai priklausantis imtynininkas iš Vokietijos. Manfredas varžėsi pussunkio svorio kategorijoje; angliškai kalbėjo taisyklingai, labai aiškiai tardamas žodžius, bet vis tiek su šiokiu tokiu akcentu. Aš Manfredui pasakiau, kad būtų gerai, jei „Romeo ir Džuljetoje“ girdėtume jo akcentą. Koks aš negeras: norėjau, kad mano Tebaldas būtų imtynininkas, šnekantis su vokišku akcentu. Bet, tiesą sakant, šiek tiek nerimavau, kad Manfredas gali būti ne juokais įsimylėjęs Dži. (Be to, žinau, kad Dži jis patiko.) Jei Feivarit Riverio mokykloje vis dėlto buvo bent vienas užtektinai drąsus vaikinas, galintis susitikinėti su Dži Montgomeri ir netgi pakviesti ją į pasimatymą, tai nebent tas, kuris atrodė jau visai kaip vyras, – mano aistringasis Tebaldas.

Tą trečiadienį „Romeo ir Džuljetą“ vaidinom nebežvilgčiodami į scenarijų, – jau derinom intonacijas. Repeticija prasidėjo vėliau negu paprastai – aštuntą vakaro, nes Manfredas tądien dalyvavo priešsezoninėse imtynių varžybose kažkur Masačusetse.

Aš į teatrą tą trečiadienį nuėjau įprastu mūsų repeticijų laiku – apie septintą ar be ketvirčio septynios. Tada, kaip tikėjausi, pasirodė ir dauguma kitų aktorių. Prieš aštuntą jau visi laukėm Manfredo – mano karingojo Tebaldo.

Aš su Benvolijum, vienu iš mūsų gėjų, šnekėjausi apie politiką. Tas vaikinas buvo labai veiklus mokyklos miestelio LGBTQ grupės narys, taigi aptarėm rinkimus ir naujojo Vermonto gubernatoriaus, demokrato, pergalę, – „gėjų teisių gubernatoriaus…“ – buvo besakąs mano Benvolijus, bet staiga nutilo ir po akimirkos tarė:

– Pamiršau jums pasakyti, pone A. Jūsų ieško kažkoks vaikinas. Buvo valgykloj. Klausinėjo, kur jūs.

Na, ir aš tą vakarą, šiek tiek anksčiau, buvau valgykloje, ten greitai užkandau, ir man kitas žmogus jau tada sakė, kad kažkoks vaikinas klausinėja, kur galėtų mane rasti. Tas kitas žmogus buvo jauna Anglų kalbos katedros mokytoja, – panaši į Amandą, bet ne ji. (Amanda perėjo dirbti kitur, ir man dėl to labai palengvėjo.)

– Kokio amžiaus vaikinas? – paklausiau tos mokytojos. – Kaip atrodo?

– Mano amžiaus, arba truputį vyresnis… gražus, – atsakė ji.

Mano supratimu, tai jaunai anglų kalbos mokytojai galėjo būti trisdešimt vieneri ar dveji – na, gal trisdešimt penkeri.

– Kiek tam vyriškiui metų, kaip manai? – paklausiau ir jaunojo Benvolijaus. – Kaip jis atrodo?

– Gal beveik keturiasdešimt, – atsakė mano Benvolijus. – Labai gražus – karštas, jeigu jau klausiat manęs, – nusišypsojo jaunasis gėjus. (Jis tikrai puikus mano didžiaakio Romeo draugas Benvolijus, – pagalvojau.)

Mano aktoriai rinkosi mokomajame teatre – kai kurie atėjo po vieną, kiti po du ar po tris. Jei Manfredas būtų šiek tiek anksčiau numatyto laiko grįžęs iš varžybų, būtume pradėję repeticiją; daugumai vaikų tą vakarą dar reikėjo paruošti namų darbus – buvo aišku, kad jie mokysis iki vėlumos.