Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

Tarpduryje jau stoviniavo kiti, atėję į tą mažytį kambarėlį, todėl mudu su Elena pasitraukėm nuo vargšo Tomo lovos. Sju Atkins man kažkaip blausiai šyptelėjo.

– Malonu, kad pagaliau susipažinom, – pasakė ta mirštanti moteris. – Palaikykim ryšį. – Kaip ir Tomo tėvas prieš dvidešimt metų, rankos ji man nepaspaudė.

Berniukas, Piteris, į mane nė nežvilgtelėjo; pribėgo prie tėvo ir apkabino susitraukusį jo kūną. Mergaitė, Emilė, pažiūrėjo (bet tik akimirką) į Eleną; paskui pažvelgė į Čarlzą ir ėmė klykti. Senasis šuo tiesiog atsitūpė, taip pat, kaip – nieko nesitikėdamas – tupėjo virtuvėje.

Kol ėjom ilgu koridoriumi, paskui per vestibiulį (kur tik dabar pastebėjau nepapuoštą Kalėdų eglę) ir galiausiai į lauką iš to liūdesio apimto namo, Elena vis murmėjo kažką, ko gerai neišgirdau. Kieme laukė mus iš geležinkelio stoties atvežusio taksi vairuotojas, kurį mudu buvom paprašę palaukti. (Didžiausiai mano nuostabai, Atkinsų namuose išbuvom tik keturiasdešimt penkias minutes, o gal valandą, bet mudviem su Elena atrodė, kad ten praleidom pusę savo gyvenimo.)

– Negirdžiu, ką sakai, – tariau Elenai, kai jau sėdėjom taksi.

– Kas nutiko ančiai, Bili? – dar sykį pakartojo Elena – jau gana garsiai, kad išgirsčiau.

Vadinasi, dar vienas epilogas, – galvojau.

„Mes patys / Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį / Apsiaučia sapnas“, – sako Prosperas ketvirto veiksmo pirmoje scenoje. Kadaise iš tikrųjų maniau, kad šiais žodžiais „Audra“ galėtų ir netgi turėtų pasibaigti.

Kaip Prosperas pradeda epilogą? Stengiausi prisiminti. Ričardas Abotas, be abejo, būtų žinojęs, bet netgi kai mudu su Elena grįžom į Niujorką, nenorėjau skambinti Ričardui. (Dar nebuvau pasirengęs poniai Hadli pasakoti apie Atkinsą.)

– Pirma „Audros“ epilogo eilutė… – kaip galėdamas atsainiau tariau Elenai tame gedulingame taksi. – Na, žinai, ta pabaiga, kur kalba Prosperas. Kaip ji prasideda?

– „Atsižadėjau savo burtų“, – padeklamavo Elena. – Ar šitą turi omeny, Bili?

– Taip, šitą, – pasakiau mieliausiai savo bičiulei. Nes taip ir jaučiausi – visko atsižadėjęs , bejėgis.

– Gerai, gerai, – tarė Elena, mane apkabindama. – Dabar gali paverkti, Bili… abu galim. Gerai, gerai.

Stengiausi negalvoti apie tuos „Ponios Bovari“ žodžius, kurių taip nekentė Atkinsas. Prisimenate akimirką, kai Ema atsidavė to nevertam Rodolfui, kai ji jaučia, kaip daužosi širdis ir „kraujas plūsta jos kūne kaip pieno upė“? Kaip tuo įvaizdžiu bjaurėjosi Tomas Atkinsas!

Bet, kad ir kaip man buvo sunku tai įsivaizduoti, – ypač kai pamačiau sulysusį Atkinsą mirties patale ir mirčiai pasmerktą jo žmoną, kurios kraujas ligotame kūne tikrai nebuvo „kaip pieno upė“, – Tomas ir Sju Atkinsai vis dėlto turėjo taip jaustis, bent jau vieną ar du kartus.

– Juk nenori pasakyti, kad Tomas Atkinsas tau sakė, kad Kitridžas gėjus … juk ne tai turėjai omeny, ar ne? – kaip ir tikėjausi, traukinyje paklausė Elena.

– Ne, ne tai . Tiesą sakant, išgirdęs žodį „gėjus“, Tomas kartu ir linksėjo, ir purtė galvą. Šnekėjo kažkaip neaiškiai. Iš tikrųjų nepasakė, kas Kitridžas yra ar buvo, tik kad jį matė ir kad Kitridžas „gražus“. Ir dar: Tomas sakė, kad Kitridžas anaiptol ne tas, kuo mes jį laikėm, Elena… Daugiau nieko nežinau.

– Gerai. Paklausk Lario, ar nieko negirdėjo apie Kitridžą. Aš pažiūrėsiu keliose kitose slaugos ligoninėse, o tu – Šv. Vincento, Bili.

– Tomas tikrai nesakė, kad Kitridžas serga , Elena.

– Jei Tomas jį matė, tai Kitridžas, ko gero, serga, Bili. Kas dabar žino, kur Tomas lankėsi? Matyt, ten lankėsi ir Kitridžas.

– Gerai, gerai – paklausiu Lario, pažiūrėsiu Šv. Vincento ligoninėje, – pažadėjau. Paskui luktelėjau, kol už traukinio langų praslinko Naujasis Džersis. – Tu kažką nuo manęs slepi, Elena, – po kurio laiko pasakiau. – Kodėl manai, kad Kitridžas gali būti užsikrėtęs? Ko aš nežinau apie ponią Kitridž?

– Kitridžas buvo eksperimentuotojas, ar ne, Bili? – tarė Elena. – Tik tuo aš ir remiuosi – jis visada buvo eksperimentuotojas. Mielai išdulkintų bet ką , vien iš smalsumo.

Bet aš taip gerai pažinojau Eleną; iškart pajusdavau, kai ji mėgindavo pameluoti, – gal tik kai ką nutylėdama, ne kitaip, – taigi ir dabar supratau, kad turėsiu būti toks kantrus, kokia ji kadaise (daugybę metų) buvo su manimi. Tokia jau Elena buvo pasakotoja.

– Nežinau, kas ar koks yra Kitridžas, Bili, – pasakė Elena. (Tai nuskambėjo kaip tiesa.)

– Aš irgi nežinau, – tarstelėjau.

Taigi: Tomas Atkinsas buvo ką tik miręs, tačiau mudu su Elena netgi tada galvojom apie Kitridžą.

13 William Shakespeare. „Venecijos pirklys“. Vertė Vytautas Bložė.

14 Apie 63 kg. ( Vert. past .)

15 Truputį daugiau negu 40 kg. ( Vert. past .)

13 skyrius

NENATŪRALIOS PRIEŽASTYS

Vis dar suglumstu prisiminęs, kokių neįmanomų dalykų Tomas Atkinsas prieš daugybę vasarų tikėjosi iš to mudviejų jaunatviško romano. Ir mirdamas, apimtas nevilties, vargšas Tomas taip pat klydo, savo svajones laikydamas tikrove. Tomas vylėsi, kad būsiu tinkamas tėvo pakaitalas jo sūnui, Piteriui, – tikrai nereali mintis, netgi tas mielas penkiolikmetis berniukas suprato, kad taip nebus.

Su Čarlzu, Atkinsų šeimos slaugytoju, ryšį palaikiau tik penkerius ar šešerius metus – ne ilgiau. Kaip tik Čarlzas man ir pasakė, kad Piteris Atkinsas priimtas į Lorensvilio mokyklą, kuri iki 1987-ųjų buvo vien berniukų, – Piteris ją baigė gal pora metų anksčiau. Palyginti su daugeliu kitų Naujosios Anglijos parengiamųjų mokyklų, – tarp jų ir su Feivarit Riveriu, – Lorensvilis mišria mokykla tapo gana vėlai.

Kaip aš tikėjausi, kad Piteris Atkinsas nebus – vargšo Tomo žodžiais tariant – „toks kaip mes“!

Paskui Piteris įstojo į Prinstoną, esantį už kokių penkių mylių į šiaurės rytus nuo Lorensvilio. Kai nesėkmingas mudviejų su Elena mėginimas gyventi kartu San Fransiske baigėsi, abu grįžom į Niujorką. Elena dėstė Prinstone 1987–1988-aisiais mokslo metais, kai Piteris Atkinsas ten studijavo. 1988-ųjų pavasarį jis pasirodė jos kūrybinio rašymo grupėje; tada tas penkiolikmetis berniukas, su kuriuo kadaise susipažinom, jau buvo peržengęs dvidešimt. Elenos manymu, Piteris studijavo ekonomiką, bet Elenai iš tiesų niekada nerūpėjo, kokią specialybę jos kūrybinio rašymo grupės studentai pasirinkę.

– Jis buvo ne kažin koks rašytojas, – sakė man Elena, – bet dėl to ir nepuoselėjo iliuzijų.

Piteris nerašė apie nieką daugiau, tik apie savižudybę – jaunesnės sesers, Emilės, kai jai buvo septyniolika ar aštuoniolika.

Apie tą savižudybę sužinojau iš Čarlzo – tada, kai tai nutiko. Emilė visada buvo „labai nerimastinga“ mergaitė, – rašė man Čarlzas. O Tomo žmona, Sju, mirė praėjus net aštuoniolikai mėnesių po Atkinso mirties; bet, kai Tomo nebebuvo, ji vietoj Čarlzo iš karto pasisamdė kitą slaugytoją.

– Suprantu, kodėl Sju nenorėjo, kad ją slaugytų gėjus, – apie tai tepasakė Čarlzas.

Elenos paklausiau, ar Piteris Atkinsas, jos manymu, gėjus.

– Ne, – atsakė ji. – Tikrai ne.

Iš tiesų: dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, – praėjus porai metų po paties AIDS epidemijos baisumo, – Niujorke pristačiau vieną iš savo romanų, ir prie manęs, kai po skaitymo pasirašinėjau knygas, prisiartino rausvaveidis vyrukas morkiniais plaukais (su patrauklia jauna moterimi). Tada Piteris Atkinsas turėjo būti jau trisdešimt kelerių, bet aš nesunkiai jį pažinau. Jis tebebuvo labai panašus į Tomą.