Джон Ирвинг - Viename asmenyje [calibre]

– Kad galėtume čia ateiti, nusisamdėm auklę… Tai darom labai retai, – šypsodamasi pasakė man jo žmona.

– Kaip laikaisi, Piteri? – paklausiau.

– Perskaičiau visas jūsų knygas, – nuoširdžiai tarė jaunasis vyriškis. – Jūsų romanai man buvo tarsi in loco parentis . – Lotyniškus žodžius ištarė lėtai. – Na, lyg ir „vietoj tėvo“, – dar pridūrė.

Mudu tik nusišypsojom vienas kitam; daugiau nebuvo apie ką kalbėti. Kaip puikiai jis tai pasakė, – galvojau. Jo tėvas būtų buvęs laimingas, matydamas, koks užaugo jo sūnus, – na, toks laimingas, koks vargšas Tomas apskritai galėjo būti. Mudu su Tomu Atkinsu – anais laikais – brendom nekęsdami savęs dėl savo seksualinio kitoniškumo, nes mums buvo įkalta į galvas, kad tas kitoniškumas yra blogis. Kai žvelgiu į praeitį, man gėda, jog išreiškiau viltį, kad Piteris Atkinsas nebus toks kaip Tomas – arba kaip aš. Galbūt man derėjo atsižvelgti į tai, kad Piteris – kitos kartos žmogus, ir tikėtis, kad jis bus „toks kaip mes“, tačiau galės tuo didžiuotis. Vis dėlto, turėdamas omenyje, kas nutiko Piterio tėvui ir motinai… na, manau, jog pakanka pasakyti, kad, mano supratimu, Piteris Atkinsas ir taip jau tempė sunkią naštą.

Turėčiau parašyti trumpą nekrologą „Ferst Sisterio artistams“ – savo gimtojo miestelio užkietėjusių mėgėjų teatro draugijai. Kai mirė Nilsas Borkmanas ir taip pat tragiškai į aną pasaulį iškeliavo to nedidelio teatriuko suflerė (mano motina, Merė Maršal Abot), – ką jau kalbėti apie velionę tetą, Mjurielę Maršal Fremont, kuri stulbino mūsų miestelį įvairiausiais rėksmingų didžiakrūčių vaidmenimis, – „Ferst Sisterio artistai“ tiesiog išnyko. Devintajame dešimtmetyje, netgi mažuose miesteliuose, seni teatrai virto kino teatrais; žmonėms norėjosi žiūrėti filmus.

– Be to, atsiranda vis daugiau mėgstančių tiesiog tupėti namie, prie televizoriaus, – šnekėjo senelis Haris. Haris Maršalas ir pats „tupėjo namie“; tie laikai, kai scenoje vaidino moteris , buvo seniai pasibaigę.

Kai Elmira rado senelio Hario lavoną, man paskambino Ričardas.

– Nebus jau daugiau cheminio valymo, Elmira, – pasakė senelis Haris kiek anksčiau, pamatęs slaugytoją, į jo sieninę spintą kabinančią išvalytus močiutės Viktorijos drabužius.

– Aš turbūt ne taip išgirdau, – vėliau paaiškino Elmira Ričardui. – Maniau, kad jis sako: „Bus ir daugiau cheminio valymo, Elmira“, – na, lyg norėdamas paerzint, suprantat? Bet dabar nė kiek neabejoju, kad jis pasakė: „ Nebus jau daugiau cheminio valymo, Elmira.“ Gal jau tada buvo apsisprendęs, ką darys.

Lyg darydamas paslaugą savo slaugytojai, senelis Haris apsirengė kaip senas medkirtys, – džinsais, flaneliniais marškiniais, „nieko neįprasto“, kaip sakė Elmira, – o paskui, įlipęs į vonią ir susirietęs ant šono, kaip guli beužmingantys vaikai, Haris kažkaip sugebėjo .30-30 kalibro mosbergu šauti sau į smilkinį; taigi beveik visas kraujas subėgo į vonią, o šiek tiek aptaškytas vonios kambario sienų bei grindų plyteles Elmirai nebuvo pernelyg sunku nuvalyti.

Tos dienos išvakarėse į mano atsakiklį senelis Haris įrašė kaip visada dalykišką žinutę: „Nebūtina man atskambinti, Bilai, – ketinu anksčiau atsigulti. Norėjau tik įsitikinti, kad tau viskas gerai.“

Tą patį vakarą, – 1984-ųjų lapkričio mėnesį, kai jau artėjo Padėkos diena, – ir į Ričardo Aboto atsakiklį senelis Haris įrašė žinutę, labai panašią, bent jau tuo, kad ir jam pranešė ketinąs „anksčiau atsigulti“. (Ričardas tą vakarą nusivedė Martą Hadli į kiną mieste, buvusiame „Ferst Sisterio artistų“ teatre.) Bet Ričardui įrašytos žinutės pabaiga buvo šiek tiek kitokia negu paliktos man. „Ilgiuosi savo mergaičių, Ričardai“, – pasakė senelis Haris. (Paskui susirietė vonioje ir paspaudė gaiduką.) Haroldui Maršalui buvo devyniasdešimt, tuoj turėjo sueiti devyniasdešimt vieneri – jau nedaug buvo likę laukti.

Ričardas Abotas su dėde Bobu nusprendė tą Padėkos dieną paversti savotiškais senelio Hario atminais, bet visi Hario bendraamžiai – dar nemirę – gyveno globos namuose. (Jie negalėjo prie mūsų prisidėti per Padėkos dienos pietus senelio Hario namuose Upės gatvėje.)

Mudu su Elena iš Niujorko važiavom kartu; pasikvietėm ir Larį. Lariui buvo šešiasdešimt šešeri; jis tuo laiku neturėjo širdies draugo, ir mudu su Elena dėl jo nerimavom. Laris nesirgo. Nebuvo užsikrėtęs, bet atrodė visiškai išsekęs; kalbėjausi apie tai su Elena. Ji netgi pasakė, kad AIDS virusas žudo ir Larį – „kitaip“.

Man patiko, kad Laris važiuoja su mumis. Prie jo Elena negalėjo kurti istorijų apie tuometinį mano draugą ar draugę. Taigi niekas nebuvo melagingai apkaltintas šikimu į lovą.

Ričardas Padėkos dienos pietų pakvietė kelis Feivarit Riverio mokykloje besimokančius užsieniečius; jiems buvo per toli keliauti į namus per tokias trumpas mokinių atostogas, – taigi drauge su mumis pietavo dvi korėjietės ir iš pažiūros vienišas japonas. Visi kiti vienas kitą pažinojo, – išskyrus, žinoma, Larį, kuris pirmą kartą lankėsi Vermonte.

Nors senelio Hario namas buvo, galima sakyti, miestelio centre, – ir visai netoli, netgi einant pėsčiomis, nuo Feivarit Riverio mokyklos, – Ferst Sisteris Lariui pasirodė esąs „visiška dykynė“. Vienas Dievas težino, ką Laris manė apie aplinkinius miškus ir pievas; jau buvo prasidėjęs įprastinis elnių medžioklės sezonas, taigi visur aidėjo šūviai. („ Barbarų dykynė“ – štai kaip Laris pavadino Vermontą.)

Visus virtuvės rūpesčius prisiėmė ponia Hadli su Ričardu, padedami Džerės ir Helenos; Helena buvo naujoji Džerės širdies draugė – gyva, plepi moteris, ką tik metusi sutuoktinį ir nebeslepianti homoseksualumo, nors jau nebejauna, Džerės amžiaus (keturiasdešimt penkerių) ir turinti du suaugusius vaikus. Helenos „vaikučiai“, neseniai peržengę dvidešimt, atostogas leido su buvusiu jos vyru.

Laris tiesiog stulbinamai susidraugavo su dėde Bobu – gal todėl, kad Laris buvo kaip tik tokio amžiaus, kokio būtų buvusi teta Mjurielė, jei nebūtų kaktomuša susidūrusi su tuo automobiliu, kuris pražudė ir mano mamą. Be to, Lariui labai patiko šnekėtis su Ričardu Abotu – apie Šekspyrą. Man buvo malonu jųdviejų klausytis; tam tikra prasme tai atrodė tarsi atsitiktinai nugirstos mano paauglystės laikų šnekos Feivarit Riverio mokyklos Dramos klube – tarsi pro šalį praslenkančio vaikystės tarpsnio stebėjimas.

Kadangi dabar Feivarit Riverio mokykloje mokosi ir mergaitės, – pasakojo Lariui Ričardas Abotas, – aktoriai Dramos klubo spektakliams parenkami jau visai kitaip negu vien berniukų mokyklos laikais. Jis baisiai nemėgdavęs moterų vaidmenų patikėti tiems berniūkščiams; senelis Haris – „anaiptol ne berniukas“ ir tikrai puikus moterų vaidmenų atlikėjas – buvo išimtis (kaip ir Elena, ir saujelė kitų mokytojų dukterų). Tačiau dabar, savo žinioje turėdamas ir berniukų, ir mergaičių, Ričardas dejavo dėl to, apie ką man dažnai šneka daugelio mokyklų – ir netgi koledžų – teatrų režisieriai. Teatrą labiau mėgsta mergaitės; visada būna daugiau mergaičių. O berniukų neateina tiek, kad pakaktų visiems vyrų vaidmenims; reikia ieškoti pjesių, kur būtų daugiau moterų vaidmenų, nes jų mergaitėms beveik visada pritrūksta.

– Šekspyras kuo ramiausiai sukeisdavo lytis, Ričardai, – provokuojamai pareiškė Laris. – Gal galėtumėt savo teatro aktoriams pasakyti, kad tuose spektakliuose, kur pernelyg daug vyrų vaidmenų, visur vyrus vaidins mergaitės , o moteris – berniukai ? Manau, Šekspyrui tai būtų labai patikę!