Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Nusisukau šalin, nenorėdama, kad Neitas mane suviliotų. Sutelkiau dėmesį į koridorių, ieškodama ko nors, kas galėtų mane prablaškyti, sugrąžinti į tikrovę. Ko nors banalaus ir kasdieniško, kas nuramintų mano mintis. Mečiau žvilgsnį į kavos aparatą. Į plastikines kėdes. Į tuščią ligoninės vežimėlį. Į Luką.

Lukas stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo į mane. Į mus. Į tai, ką darome.

Jo veide nebuvo jokios išraiškos, lyg visos emocijos būtų išgaravusios nuo sukrėtimo, kurį jis patyrė pamatęs, kaip aš bučiuojuosi su savo buvusiu mylimuoju. Kaip darau tai, ko jis labiausiai bijojo.

— O, velnias, — susikeikė Neitas, ir aš pagaliau susiprotėjau išsprūsti iš jo glėbio.

Žengtelėjau link savo mylimojo, buvau bepratarianti „Lukai“, bet jis mane pertraukė:

— Ar ji sveika?

— Lukai, tai ne...

— Ar ji sveika? — nutraukė jis mano pasiaiškinimus pakeldamas balsą.

Aš linktelėjau.

— Ji užmigo. Suveikė antihistamininiai vaistai ir adrenalinas. Ji pasveiks.

Lukas nieko nesakė — svarstė šią informaciją. Priėjo Neitas.

— Klausyk...

Lukas Neitui metė tokį nuožmų žvilgsnį, lyg būtų sviedęs iš pabūklo — žvilgsnį, kuris sakė, kad jeigu jis neužsičiaups, bus pralietas kraujas.

— Ar galiu ją pamatyti? — paklausė manęs Lukas.

Aš linktelėjau.

— Jai davė atskirą palatą, štai šičia.

Koridoriumi ėjome ir už kampo pasukome tylėdami, mūsų žingsniai nederėjo tarpusavyje, Lukas žirgliojo atsilikęs nuo manęs per porą žingsnių. Jis nesistengė manęs pasivyti, jei aš sulėtindavau žingsnį, jis irgi sulėtindavo. Aiškiau nepasakysi net žodžiais „Aš nenoriu eiti su tavimi.“

Tiga gulėjo ant šono lovoje su turėklais. Ant baltos pagalvės išsidraikę šviesūs plaukai, veidas įgavęs pelenų spalvą. Lukas klestelėjo ant kėdės kairėje lovos pusėje. Pažvelgė į ją kančios kupinu veidu. Aš žinojau, kad dabar jis kenčia ne dėl to, ką pamatė koridoriuje, bet dėl to, kad Tiganai skauda. Jai skaudėjo, ir jo nebuvo greta, kad ją apsaugotų. Lukas pakreipė galvą, sučiaupė lūpas — atrodė, bando susitvardyti, kad žiūrėdamas į Tiganą nepravirktų.

— Kas tau pranešė? — paklausiau prislopintu balsu, stovėdama prie durų.

— Aš... taigi... atšaukiau susitikimą, — pašnibždėjo jis neatitraukdamas akių nuo Tigos. — Nuvažiavau, apsisukau ir grįžau namo. Negalėjau pakelti minties, kad praleisiu Ti gimtadienį, tai grįžau atgal. Įėjau į salę, ir ponia Kaja man pranešė, kas atsitiko... Ką sako gydytojai? Ar ji pasveiks? Ar nebus šalutinio poveikio?

— Ji taisosi, — pakuždėjau jam. — Liko nakčiai, nes esama komplikacijų pavojaus, bet ji turi pasveikti. Pasikamuos dar porą dienų, kol nustos veikti antihistamininiai vaistai, bet šalutinio poveikio neturėtų būti.

Lukas paėmė jos mažytę ranką, pasilenkė ir lūpomis palietė išblyškusį delną.

— Iki rytojaus, gražuole, — sumurmėjo. — Ilsėkis.

Neatitraukdamas nuo jos akių atsistojo, pasisuko ir dar akimirką pastovėjo, tarsi užmiršęs, kad aš čia. Susiėmęs iškiūtino iš kambario, tarsi manęs nė būti nebuvo. Žvilgtelėjusi, ar Tiga vis dar miega, aš pasileidau jį vytis.

Koridoriumi jis skuodė pasiutusiu greičiu.

— Lukai, — šaukiau, bijodama per daug kelti balsą, kad netrikdyčiau kitų ligonių.

Nepasakytum, kad jis būtų nekreipęs į mane dėmesio, — jis neatsiliepė, bet išgirdęs, kad šaukiu jį vardu, ėmė dar greičiau skuosti. Aš irgi paspartinau žingsnį, kad jį pasivyčiau, mūsų kojos šliuksėjo per linoleumu išklotas grindis.

Išbėgau paskui jį iš ligoninės į automobilių aikštelę. Lauke jau galėjau šaukti garsiau, ir užriaumojau „Lukai!“ taip garsiai, kad net pati išsigandau.

Jis sustojo, tada atsisuko ir atsitrenkė į mane, nes aš jau buvau daug arčiau, nei jis tikėjosi. Sugriebė mane rankomis ir taip stumtelėjo šalin, tarsi būčiau jį nudeginusi. Aš atsitraukiau ir jis sustojo į mane dėbčiodamas. Tos riešuto spalvos akys, kurios prieš penkias minutes taip švelniai žvelgė į Tigą, dabar liepsnojo neapykanta.

— Ko tu nori? — paklausė prislopintu, bet gąsdinamai agresyviu balsu.

— Leisk man paaiškinti, — išlemenau, nedrįsdama prie jo artintis.

Jis papurtė galvą.

— Ne.

— Bet...

— Bet kas? Man nereikia paaiškinimų. Visiškai aišku, kas čia vyksta. Nuo pirmos dienos laikei mane kvaileliu. Aš buvau pavaduotojas, padėjau žaisti laimingą šeimą, kol jis grįš.

— Juk žinai, kad tai netiesa, — atkirtau įsižeidusi, kad jam šauna šitokios mintys.

Lukas piktai palingavo galvą.

— Taip, — pritarė, — aš tai jau žinau, kas yra netiesa. — Žengė žingsnį artyn, ir tada pamačiau, koks jis nusikamavęs — juk beveik visą dieną vairavo. — O tu ar žinai, kas yra tiesa? Tiesa yra tai, kad aš... — jis bakstelėjo sau į krūtinę, — aš ją myliu. Aš... — dar vienas dūris, — dėl jos bet ką padaryčiau. Net numirčiau, jeigu reikėtų. AŠ NORIU BŪTI JOS TĖVU! O jis... — Lukas dūrė pirštu ligoninės pastato link, — jis to nenori. Jam ji nė velnio nerūpi. Niekuomet jos nemylėjo. — Lukas atstatė pirštą ir vėl bakstelėjo juo į ligoninę. — jis niekuomet ja nesirūpins taip, kaip aš.

Dėl šito vieno dalyko Lukas buvo teisus. Neitas niekuomet nesirūpintų Tigana taip, kaip Lukas. Gal jis ir bandė, bet pastangos taip ir liko pastangomis. Pastangomis mylėti Tiganą. Pastangomis ją suprasti. Ir jeigu tik jam pasitaikytų proga pasilengvinti tėviškas pareigas, jeigu jis pajustų, kad pakankamai ja pasirūpino, mielai perleistų visas tėvystės teises.

— Jis čia sukiojasi tik dėl tavęs. Todėl, kad tavęs geidžia. O tu, paika kvailė, jį įsimylėjai.

— Nevadink manęs kvaile, — pertraukiau jį. — Aš nieko nesu įsimylėjusi. Neitas nėra tas išrinktasis.

— Keli man graudulį, — sušnopavo jis. — Prisikabinai prie to tipo. Prie tipo, kuriam visiškai nė motais, kad jo duktė galuojasi ligoninėje. Kurgi ne, jam čia laimė, pati puikiausia proga su tavimi pasiglėbesčiuoti.

— Bet vis dėlto jis teikėsi atvykti į savo dukters gimtadienį, — atkirtau jam. — O tu kur buvai? Darbe. Neitas bent jau atidėjo darbą dėl dukters gimtadienio.

— Argi nematai, kad jam nieko daugiau nereikia, kaip tik tave paguldyti?

— Jis manimi žavisi.

Luko veide atsirado sumišimas.

— Ką?

— Jis bent jau manimi žavisi. Visuomet žavėjosi. Kai tik mane pamatė, nusprendė, kad esu patraukli moteris. Seksuali. Žavinga. Niekuomet nesakė, kad esu bjauri ar kad man reikia numesti svorio.

Luko akys apsiniaukė, jis nunarino galvą.

— Nemaniau, kad tai vis dar prisimeni. Juk pasakiau taip prieš daugybę laiko. Tuomet būta visai kitokių aplinkybių.

— Negi manai, kad tai neskaudino? Kad galiu užmiršti, kaip į mane žiūrėdavai, ko man prikalbėjai?

— Ne, kurgi jau. O jeigu būčiau pergulėjęs su tavo geriausia drauge ir įtaisęs jai vaiką, šitai galėtum užmiršti, ar ne? Taikytumeisi šokti į lovą su manimi, kai tik pasitaikytų pirma proga.

Dabar jau aš turėjau nunarinti galvą, užsidengti rankomis veidą. Blogai. Reikia pasiteisinti, paaiškinti, kad tebūta vienintelio paklydimo, kad, be Luko, daugiau nieko nebebučiuosiu.

— Rina, aš tave myliu, — pasakė jis ramiu ir santūriu balsu. Žvilgtelėjau į jį — veidas buvo sušvelnėjęs. — Visuomet žinojau, kad tu ir Tigana tarsi surištos, viena be kitos negalite. Tiesą sakant, tai buvo nuostabu. Aš tave myliu, nors pirmiausia ir pamilau Tiganą. Tik niekaip nesuprantu, kaip tu gali geisti vyriškio, kuris tavo dukters nemyli taip, kaip ją myli tu.