Dorothy Koomson: Mano geriausios draugės dukra

Niekada to neužmiršk, gerai? Mamytė tave myliu. Esu tikta, kad šiandien nuostabiai praleisi laiką.

Pašok man. Tikiuosi, būni gerą Kemrinai.

Myliu tave.

Mamytė.

Jos lūpose nušvito šypsena, ji į mane pasisuko.

— Mano mamytė mane myli, — pranešė man. — Ji taip parašė mano gimtadienio atviruke.

— Žinau.

Ji dar plačiau nusišypsojo.

— Juk tai tu esi Kemrina, mamyte Rina?

— Taip.

— Ar aš tau būnu gera?

— Ne tik gera — nepaprastai gera.

— Tai mano mamytei patinka.

Ji ir vėl parodė tokį proto guvumą, kokio iš šešiametės nesitikėčiau. Pasilenkiau ir apkabinau ją. Tomis dienomis man dažnai užeidavo noras apglėbti Tiganą. Ji būdavo užsiėmusi savais reikalais, žiūrėdavo televizorių, piešdavo arba skaitydavo, bet staiga apsižiūrėdavo esanti mano glėbyje. Netikėtai. Nieko sau negalėjau padaryti, tiesiog norėdavau įsitikinti, kad ji yra, kad pasiekiama. Per pastarąsias kelias savaites mes apsikeitėme vaidmenimis. Kai mirė Adelė, Tigana norėdavo, kad visuomet būčiau šalia, taigi aš vis turėdavau ją paliesti arba bent į ją pažiūrėti. Dabar man reikėjo žinoti, kad ji čia yra ir ketina visada būti. Turėdavau įsitikinti, kad ji tikra ir kad nepadarys taip, kaip padarė Adelė, — kad manęs nepaliks. Praeis kiek laiko, ir ji vaduosis iš manojo glėbio, paūgėjusi vengs su manimi glėbesčiuotis. Tačiau dabar mano apkabinimus dar priima neklausinėdama ir nesipriešindama.

— Gerai, mažyte, — pasakiau ją paleidusi, — mums dar reikia daug ką nuveikti iki tavojo gimtadienio. Nusiprauskime, o tada galėsi papusryčiauti, kol ponas Neitas, tai yra Neitas, atvyks tepti sumuštinių. Sutinki?

Ji vėl linktelėjo, tebelaikydama atviruką rankoje paėmė Mėgę. Vėliau paaiškėjo, kad atviruką Tigana ketino prasinešioti ištisą dieną. Tik gerokai vėliau jį pamiršo.

keturiasdešimt ketvirtas skyrius

Tigana gėrėjosi savo princesės tortu.

Ji prasišypsojo didžiąją dienos dalį ir neatrodė, kad ketintų liautis. Gaudavo dovanėlę — šypsodavosi, išgirsdavo mielą žodelį — šypsodavosi, žaisdavo — šypsodavosi. Bet didžiausią pobūvio šypseną ji pasiliko tortui. Kai priešais ją pastačiau didžiulį kvadratinį rausvai papuoštą šokoladinį tortą su išpiešta princese, mėlynose akyse suspindo žvakutės. Visi susispietė aplinkui ir jai sudainavo „Su gimimo diena“. Prieš užpūsdama žvakutes vienu ilgu iškvėpimu ji sugalvojo norą. O paskui ėmė apžiūrinėti dovanų kalną. Mano tėvai jai buvo atvežę skaitmeninį fotoaparatą, sesers vaikai atsiuntė visą Roaldo Dalio knygų komplektą. Du mano jaunėlio brolio vaikai atsiuntė Disnėjaus filmukų kompaktinių plokštelių, o vyresnėlio atžalos padovanojo karatė kostiumą. Po dviejų savaičių mūsų laukė šeimos šventė Londone, tada iš Japonijos jau bus atskridęs mano vyresnysis brolis, taigi į šį vakarėlį neatvyko nė vienas Tiganos pusbrolis ar pusseserė. Kiti vaikai pridovanojo įvairių dovanų: kompaktinės plokštelės, knygos, lėlės, dėlionės.

Pasivaišinę tortu būrys vaikų grįžo į pripučiamą pilį ir prie sūpynių. Tigana irgi išbėgo su jais, o aš nusinešiau tortą į salės virtuvėlę ketindama jį supjaustyti ir sudėlioti į lauktuvių krepšius. Šventė vyko sklandžiai — per pastarąsias dvi valandas verkė tik pora mažylių, krūvos vaišių kūpsojo nepaliestos popierinėse lėkštėse, o ne ant parketo grindų ar dailiai nupjautos žolytės. Ir niekas nesusižeidė. Mano supratimu, šventė buvo puiki. Du pasilikę tėvai išsivedė vaikus į lauką, virtuvėlėje likau viena. Neitas, ketvirtas suaugęs žmogus, sėdėjo salėje ir šnekučiavosi su mažyliu, kuris nenorėjo eiti su kitais.

Neitas buvo nepakeičiamas. Kai atvykome, jis pasirūpino pilies pripūtimu, paskui prižiūrėjo, kad vaikai ant jos neliptų su batais. Kai tame poste jį pakeitė viena mama, jis pradėjo rankioti šiukšles ir mesti jas į juodą konteinerį. Keletą sykių sulakstė į butą paimti daiktų, kuriuos buvau pamiršusi — fotoaparato ir kai kurių Tiganos gimtadienio dovanėlių. Visai neseniai buvo nuskubėjęs paimti torto žvakučių. Matydamas, koks jis paslaugus, niekas nebūtų įtaręs, kad jis nemėgsta būti su vaikais, jų nesupranta ir nežino, kaip su jais elgtis.

Virtuvėlėje nustojau pjaustyti tortą ir pro angą stebėjau Neitą. Jis buvo apsirengęs marškinėliais su V raidės formos iškirpte ir tamsiai pilkomis kelnėmis, ką tik nusikirpęs ir atrodė šauniai. Sveikas, stiprus, patrauklus. Ne inamorato, žiūrėdama į jį negalvojau apie meilę, bet... Nuvijau šalin tą mintį, kol ji dar nebuvo išsikristalizavusi. Nuo tokių minčių niekam nebus geriau.

Liesutis berniukas įdėmiai klausėsi, ką jam aiškina Neitas. Pastarasis smarkiai gestikuliavo, daug juokėsi, ir drovus mažylis, klausydamasis Neito pasakojimo, atsipalaidavo. Susidomėjau, ką ten jis šneka. Gal pasakoja kokią nors nuotykingą istoriją, kurią vaikinukas prisimins ir suaugęs. Kas žino, galbūt tai, ką jis dabar kalba, pakeis berniuko gyvenimą. Kad ir...

Neitas staiga pakėlė akis, mūsų žvilgsniai susidūrė ir jis mane kiaurai pervėrė. Nebuvau tokia vikri, kad galėčiau nudelbti akis ir apsimesti, jog jo nestebėjau. Spoksojau toliau. Neito lūpose atsirado šypsena, akys suspindo — mano kūnu perbėgo susijaudinimo virpulys. Nusišypsojau jam stengdamasi to nepaisyti.

— Ponia Brenon, — išgirdau mergaitišką balsą netoliese.

Kai pamačiau, kas kalba, teko įveikti pagundą nusukti akis.

— Regina, aš tau jau sakiau — aš ne ponia Brenon. Gali mane vadinti Rina arba Tiganos mama, o ne ponia Brenon.

Šitas vaikas, šita Regina Mateson su trumpais, iškarpytais rudais plaukais ir strazdanomis nubarstyta kiauliška nosimi, buvo tokia, kokią aš ją ir įsivaizdavau: valdinga, įsakmi ir pasipūtusi. Nesistebėjau, kad tėvai, ją palikę, patys išdūmė, apsidžiaugę, kad galės be jos pabūti bent jau tris valandas. Suvirškinusi, ką pasakiau, Regina suraukė strazdanotą noselę. Gūžtelėjo pečiais.

— Šiame pobūvyje daugybė menkaverčio maisto, — konstatavo ji.

Aš dramatiškai susiraukiau.

— Tu teisi, Regina. Nepagalvojau.

Ji patenkinta savimi atsiduso.

— Mano mama sako, kad valgyti daug menkaverčio maisto yra nesveika.

— Tikrai? Na ką gi, manau, vienas kartas nepakenks.

— Aš irgi taip manau, — pareiškė ji, vėl patenkinta savimi.

Sakomi Tiganos tokie žodžiai būtų nuskambėję sąmojingai, bet tariami Reginos lūpų... Nenorėjau leisti sau baigti tos minties.

— Čia yra ir vaisių, Regina. Braškių ir vaisių salotų. Kodėl gi tau nepasivaišinus braškėmis?

— Pagalvosiu.

— Eik linksmintis, Regina, neabejoju, kad daugybė žmogučių nori su tavimi pasikalbėti.

— Gerai, ponia Brenon, — suburbėjo ji ir išlingavo trikdyti kitų.

Vėl ėmiausi pjaustyti tortą lauktuvių krepšeliams. Jau buvau bebaigianti, kai į virtuvėlę įžengė Neitas. Priėjo prie manęs ir atsistojo taip arti, kad dar neatsisukusi pajutau jo kūno šilumą.

— Gal galiu kuo nors padėti? — pasiteiravo jis.

Pakėliau akis ir pamačiau, kad mes stovime kone veidas į veidą, jis buvo pasilenkęs ties mano galva. Mėlynos akys žvelgė tiesiai man į akis, nuo to žvilgsnio gniaužė gerklę.

— Matai tuos krepšelius? — paklausiau.

Jis linktelėjo net nepažiūrėjęs į brangius raudonos folijos šventinius krepšelius, kurie gulėjo ant didžiojo stalo priešais mus. Jau buvau įdėjusi į juos po triukšmą keliantį pučiamą žaisliuką (už tai mane prakeiks visi tėvai), po saldainių maišelį, po padėkos raštelį (kuriuos padėjau Tiganai parašyti) ir po raitytą kokteilių šiaudelį. Liko tik tortas.