Dorothy Koomson - Mano geriausios draugės dukra

Pažiūrėjusi išties pamačiau braškę, sveiką sveikutėlę, neprakąstą. Taigi ji neužspringo, vadinasi, ji braškėms alergiška. Reikia antihistamininių vaistų ir adrenalino, kad plaktų širdis. Šitą puikiai žinojau. Aš turiu palaikyti jos širdies plakimą ir priversti kvėpuoti.

Papūčiau jai į burną, tada atsargiai paspaudžiau krūtinę, kad nesulaužyčiau šonkaulių. Penkis kartus, penketas švelnių paspaudimų. Vėl prisispaudusi papūčiau į burną. Neitas atsiklaupė šalia manęs, ketino spaudyti jai krūtinę, bet aš papurčiau galvą. Turėjau tai daryti pati. Turėjau ją išjudinti. Turėjau ją atgaivinti. Vėl palinkau prie krūtinės. Suskaičiavau iki penkių. Vėl prie burnos. Ji nekrutėjo ir nekvėpavo. Į burną, papučiu. Krūtinė. Spustelėjusi paskutinį kartą, pridėjau galvą. Tukseno.

Vėl paspaudžiau, pamažu, iš lėto. Širdelė tebeplakė. Į burną, paspausti krūtinę.

Kažkur klykė vaikai, klausinėjo, kas vyksta. Paskui išgirdau, kad jų balsai tolsta, kažkas juos nusiveda. Vėl papūčiau Tiganai į burną, neleidau sau galvoti, kad jos lūpos šaltos. Kad ji kas akimirksnį vis labiau melsta. Mano darbas buvo nesiliauti. Toliau stengtis ją atgaivinti. Girdėjau Neito balsą, jis kalbėjo.

Vis papūčiau jai į burną, paskui mano liemenį apsivijo stiprios Neito rankos ir mane nuo jos atplėšė. Aš nepasidaviau, kone klykiau, kad neketinu liautis, bet mano vietą užėmė du žaliai apsirengę paramedikai. Vienas iš jų, stiprus maždaug penkiasdešimtmetis vyras, Tiganai ant veido uždėjo deguonies kaukę, uždengė jos dailų veidelį bjauriu plastiku. Apkūni trisdešimties su viršum moteris į švirkštą traukė skaidrų skystį.

— Tik nesužeiskite jos! — šaukiau aš. — Ji tokia maža, nesužeiskite!

Neito rankos tramdė mane, laikė, kad netrukdyčiau. Jis prisispaudęs kažką šnibždėjo į ausį. Žinojau, kad ramina, guodžia, bet manęs niekas neveikė. Buvau sutelkusi visą dėmesį į adatą, krūptelėjau, kai moteris suleido švirkšto turinį Tiganai į šlaunį. Nieko nepadėjo. Ji neatsisėdo, nepuolė gaudyti oro. Nesukrutėjo, nedavė jokio ženklo, kad dar gyva. Net nevirptelėjo, kai paramedikė jai įdūrė. Gulėjo nejudėdama ant pievelės. Išsigandęs dėl Tiganos nejautros, Neitas beveik nebespaudė manęs glėbyje, jo pasitikėjimas menko. Man pakirto pakinklius ir aš išsitiesiau ant žolės.

„Viskas, — suvokiau, kai paramedikai persimetė susirūpinusiais žvilgsniais. — Ji negyva.“

keturiasdešimt penktas skyrius

Klaidžiojau ligoninės koridoriais nieko nesuvokdama, nieko nejausdama. Buvau apdujusi. Pastėrusi, apkvaišusi. Kai sustojusi atsirėmiau į sieną, kad atsipeikėčiau, mane apglėbė ir prisitraukė artyn džinsiniu švarku vilkinčio Neito rankos. Leidausi jo apkabinama, panardinama jo glėbyje, priglaudžiama prie krūtinės ir guodžiama. Net nesupratau, kad klaidžiodama ligoninės koridoriais buvau bežliumbianti.

— Mažyte, — sušnabždėjo Neitas man į ausį.

— Aš... aš... aš jau maniau, kad ji... — trūkčiojo mano balsas.

Apsivijau Neitą rankomis ir laikiausi. Jis buvo tvirtas, patikimas — uola, kuri man buvo reikalinga tokią akimirką.

— Ššššš, — tildė jis, — viskas gerai. Ji jaučiasi gerai. Viskas susitvarkys.

— Betgi vos per plauką... — šnopavau aš.

Ji vos nenumirė. Tigana, mano vaikelis, vos nemirė. Dar kelios minutės, ir jie jau nebebūtų atgaivinę jos plaučių, nebebūtų privertę tuksenti jos širdies. Mano kūnas pašiurpdavo, o protas aptemdavo kiekvienąkart, kai tik pagalvodavau, kad po akimirkos jos galėjau netekti. Kad ji buvo atsidūrusi ant mirties slenksčio. Dabar Tigana miegojo ir kvėpavo savo pačios plaučiais. Bet mažytis lovoje gulintis gležnas kūnelis, prijungtas prie širdies dažnio monitoriaus, man vis tiek priminė Adelės paskutines dienas, kai ji gulėjo ligoninėje tarp aparatų.

Neitas švelniai mane atplėšė nuo savęs ir pažiūrėjo į veidą.

— Viskas gerai, — pakartojo jis.

— Ačiū Dievui, kad tu čia buvai, — teištariau. — Viena būčiau neištvėrusi.

— Būtum ištvėrusi, — paguodė jis. — Sakyčiau, tau trūksta pasitikėjimo. Ji miela mergaitė, tai vis tavo nuopelnai. Žinai, net aš tai pripažįstu, nors vaikų ir nemėgstu.

— Meilikautojas, — pasakiau pasišaipydama.

Jis šyptelėjo, nubraukė plaukų sruogą man nuo veido.

— Nemalonu sakyti, bet jeigu tik būtų galimybė praryti kokį nors niekalą... Juk neteko girdėti, kad kam nors mėsainiai sukeltų alergiją, tiesa? — Kai Neitas šitai pasakė, aš dar labiau nusijuokiau. Šypsnį jo veide pakeitė švelnumas ir rūpestis. — O ką, jeigu aš rytoj pasirašyčiau tuos popierius? Tu galėtum iš tikrųjų pradėti įvaikinimą. Žinau, kad jau daug savaičių, kai manęs šito prašai, bet aš vis atidėliojau. Pasirašysiu rytoj. O gal net šįvakar, kai parvešiu tave iš ligoninės.

— Tikrai?

— Taip. Nesuvokiu, ko taip ilgai delsiau. Matyt, dėl to, kad negalėjau imti ir ją atiduoti, bet juk ji ne tiek mano, kiek tavo vaikas. Juk tu nuo jos gimimo dienos atstojai jai tėvą.

— Vaje, nori pasakyti, kad aš esu boba su pautais?

Jis nubraukė vėl man ant kaktos užkritusią plaukų sruogą.

— Jokiais būdais, gražuole. Aš tik noriu pasakyti, kad tu gausi Tiganą, kaip ir norėjai.

— Ačiū, — tepasakiau ir iš dėkingumo pakštelėjau jam į lūpas.

Padėkoti buvo ir geresnių būdų — aš tai žinojau, bet nekreipiau dėmesio. Mane buvo užplūdusios įvairiausios emocijos — palengvėjimas, baimė, meilė, aistra, pyktis. Joms sumišus, ir buvau pastūmėta padaryti tokią beprotybę — pabučiuoti Neitą. Tą akimirką man niekas nerūpėjo. Tiesiog panūdau jį pabučiuoti, nes jis man padėjo ištverti vieną sudėtingiausių mano gyvenimo vingių. Rengėsi duoti man tai, ko troškau — pasirašyti tuos popierius. O vieno žmogaus, kuris turėjo būti šalia, nebuvo.

Kai mūsų lūpos susilietė, visus kitus jausmus nustelbė gėda. Juk Lukas nekaltas, kad jo nėra čia. Jis turėjo būti darbe ir nežinojo, kas vyksta. Jeigu tik būtų žinojęs, būtų tikrai atvažiavęs. Aišku, kad nežinojo. Atsitraukiau nuo Neito gailėdamasi, kad taip padariau.

Neitas kurį laiką žiūrėjo į mane sumišęs, nesuprasdamas, kodėl jį pabučiavau, o paskui staiga atstūmiau. Iš lėto pakėlė ranką ir brūkštelėjo pirštu man per skruostą. Nuo to prisilietimo visas mano nusiteikimas prieš jį išgaravo ir, kai Neitas prisiglaudė lūpomis, atsidaviau jo bučiniams. Leidau liežuviu praverti mano lūpas ir įsiskverbti į burną. Leidausi, kad jis glamonėtų man nugarą, o kitą ranką panardintų į plaukus. Bučiuotis su juo — taip pažįstama. Lengva. Paprasta. Tai priminė man tuos laikus, kai buvau laiminga. Kai buvau kitokia moteris. Kadaise tą vyrą mylėjau. Ir dabar myliu. Bet ne taip, kaip Luką. Lukas. Šmėkštelėjus galvoje minčiai apie Luką, stumtelėjau Neitą. Tikrai negalėjau su Luku taip elgtis.

— Aš negaliu, aš gi su Luku.

Užuot atsakęs, Neitas nykščiu palietė man burną, paglamonėjo, tarsi būtų bučiavęs lūpomis, — šitą erotišką veiksmą jis atliko, kai mudu mylėjomės pirmą kartą. Aš atlošiau galvą, o tada vėl suskydau ir jį pabučiavau.

— Aš su Luku, — pakartojau.

— Tikrai? — sumurmėjo jis, palenkdamas galvą taip, kad tarp mūsų lūpų liko tik milimetras. — Tai kodėl bučiuojiesi su manimi, Kemrina ?

Mano vardą jis ištarė taip, lyg nebegalėtų tverti iš aistros, ir tai padarė lauktą poveikį — man kažkas sukilo papilvėje. Mane apėmė noras vėl bučiuotis su juo, vėl patirti tuos pojūčius ir prisiminimus.