Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

Dorothy Koomson

LEDŲ MERGAITĖS

Iš anglų kalbos vertė

Rima Rutkūnaitė

Versta iš: Dorothy Koomson

THE ICE CREAM GIRLS

Sphere, London, 2010

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0419-4

Copyright © Dorothy Koomson, 2010

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Chaoss/ „ Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rima Rutkūnaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Jurga Morkūnienė

Mažajam angelui

Tu viskam pridedi vertės

pirma dalis

serina

ŠALTA KAIP LEDAI?

Serina Gorindž, viena iš vadinamųjų Ledų Mergaičių dueto, kaltinama dėl žinomo mokytojo Marko Halnslio žmogžudystės, šiandien teisme turėtų duoti parodymus.

Linkstama manyti, kad Gorindž, 18 metų, vyresnioji iš jųdviejų, vadovavo šios šaltakraujės poros sąmokslui suvilioti, kankinti ir užmušti savo buvusį istorijos mokytoją.

Nors Gorindž ir jos bendrininkė Popė Karlail po žmogžudystės nuėjo į policiją ir pareiškė, kad Halnslis buvo sužeistas per nelaimingą atsitikimą, nusikaltimo vietos įkalčiai perša mintį, kad jis prieš mirtį buvo kankinamas ir vėliau mirė nuo durtinės žaizdos širdyje.

Ir Gorindž – nuotraukoje dešinėje valgo ledus, dėvi juostelių bikinį, – ir Karlail neigia kankinimus ir žmogžudystę. Taip pat abi neigia, kad jos užpuolė ir galiausiai ponui Halnsliui smogė lemtingą kirtį.

Daily News Chronicle , 1989 spalis

serina

– Serina Gorindž, aš tave myliu.

O Dievuliau . Tai dabar atsitiks . Dabar iš tikrųjų jau įvyks. Jau beveik penkiolika metų laukiu to, trokštu to, viliuosi, meldžiuosi dėl to, ir dabar tai jau turėtų įvykti. Jis žada pirštis.

O gal ir ne. Gal man dabar „užplaukę“, panirusi kapanojuosi vaizduotėje ir viskas atrodo tikra.

Apsižvalgau aplink ieškodama, kaip čia pat pasitikrinti, ar ne pati viską sukūriau. Mes restorane, mažučiame šeimyniniame meksikiečių bare, sėdim lauke prie savo mėgstamo dviviečio staliuko pačiame Braitono paplūdimio pakrašty. Toks giedras, šiltas vakaras, dangus pilte nupiltas žvaigždžių. Tamsi jūra šššniokščia, į jos ritmą palengva įsipina iš restorano sklindanti garsi muzika, prieskoniais pagardinto maisto kvapsniai skaniai sumyšta su sūriu jūros dvelkimu. Kairėje – šimtų šimtais žiburėlių tvaskanti Braitono prieplauka, dešinėje prieš savo įžymų pusbrolį – gerokai kukliau, bet vis tiek gana dailiai blyksi Vortingo prieplauka. Tokia nepakartojama aplinka pasipiršti, sunku ir patikėti, turbūt sapnuoju.

Vėl pažvelgiu į Evaną. Jis klūpo ant vieno kelio, žiūri į mane labai rimtai. Ne, neprisigalvoju. Aišku, ne. Nes negalėčiau įsivaizduoti Evano prieš save taip išsipleikusio, taip neįprastai besielgiančio, – man nesutelpa galvoje, kaip jis tada atrodytų. Didingais mostais jis pamalonina retai, todėl šitas atrodo taip, lyg regėtum vienaragį nueinant Braitono pajūriu – patikėčiau tik pamačiusi savo akimis. Vadinasi, teisybė, nes matau savo akimis.

– Serina Gorindž, aš tave myliu, – kartoja jis, ir man aišku, kad čia viskas tikra.

Vis dėlto tikrasis Evanas žinotų, kad tuojau pat, kai tik jis parklups ir ims kalbėti, įsmuksiu į vieną kurį nors savo „beprotišką pasaulį“ – jis pats taip juos vadina. Tikrasis Evanas žinotų, kad man būtina pasišalinti į savo beprotišką pasaulį ir dar kartą įsitikinti, ar tikra tai, kas dedasi šitame. Ir tik tikrasis Evanas žinotų, kad, man sugrįžus į tikrovę, jam derėtų vėl pradėti iš pradžių.

– Noriu praleisti su tavim visą likusį gyvenimą.

Jis suima mano kairę ranką didžiuliais delnais ir laiko švelniai, bet tvirtai.

– Paprastai tokių dalykų nešneku. Ir jeigu jau tau sakau – padarei mano gyvenimą tokį, koks jis dar niekada nebuvo, kiek jau mes kartu, niekad nenorėjau, kad tai baigtųsi, – juk žinai, aš nejuokauju. Tai ar suteiksi man garbę ir tekėsi už manęs?

– Kad mes jau vedę, – atsakau.

Rimtą mano vyro veidą sušvelnina plati maloni šypsena.

– Vėl, – sako jis. – Ar vėl tekėsi už manęs?

Nepastebimai, lėtai ir tykiai aš vėl atsiduriu tyloje – pasimėgauti tuo. Šitas pasipiršimas . Aną kartą iš manęs jis buvo atimtas. O šitas galutinai man įrodo, kad jis nori būti su manim visada. Taip, jis jau pasmerktas būti, nes yra vedęs mane, bet dabar nori tai padaryti. Aną kartą, kai apsisprendėme, viskas atrodė gana dviprasmiška ir iš reikalo.

1997-ųjų sausis

Gulime apsirengę vienas šalia kito ant lovos jo mažyčiame bute Londone ir dėbsome į lubas. Ką tik jam pasakiau, kad tabletė nuo pastojimo, kurią išgėriau suplyšus prezervatyvui, nepadėjo, aš nėščia. Man nebuvo mėnesinių, ir trys testai byloja apie tą patį. (Prieš pranešdama naujieną palaukiau, kol išsitiesim pasliki, nes numaniau, kad jis gali pargriūti.)

– Ak, žinoma, – ištarė ir giliai, gal net gūdžiai, atsiduso nusiminęs ir nugalėtas.

Atsidusau ir aš, suprasdama, ką jis pagalvojo ir kaip pasijuto. Naujiena nebuvo tokia jau baisi, ji nebuvo net bloga, tik turėjo netikėtai pakeisti gyvenimą. O aš dar negalėjau ir užtikrinu – jis irgi. Bet galim ar ne, štai abu mes čia. Ir vaikelis jau pakeliui.

– Turbūt reikėtų susituokti, – pareiškiau.

– Kad tėvai neitų iš proto, – atsiliepė jis.

– Nes tikrai išeis, – pasakiau.

– Išprotės. Aha.

– Aha.

Evanas nesuprato, kad sakydama „Turbūt reikėtų“, galvoje turėjau „Reikia“. Jeigu tik dėl manęs, tai man nei galvoj, nei uodegoj, kam čia tekėti. Bet negalėjau ir vėl šeimai ką nors ištaisyti, kaip padariau prieš kelerius metus, – negalėjau prie savo nusikaltimų sąrašo pridėti ir „vieniša motina“... Privalėjau parodyti, kad nesu tokia, kaip mano visas pasaulis, o esu verta pagarbos ir galiu viską daryti kaip reikiant. Turėjau ištekėti.

– Juk mes ir nesakėm, kad nesituoksim, tikrai ne, – tarė Evanas, gelbėdamas padėtį, kad skambėtų teigiamai. – Galėtume kad ir dabar.

– Aha, ir aš taip manau, – atsakiau.

Po šešių savaičių mes jau buvom susituokę – ir viskas. Jokios romantikos, nei ko pasakoti, nei kam girtis, nebuvo net sužadėtuvių žiedo visiems rodyti.

Ir nuo to laiko mano sieloje niekingai gūžėsi abejonė, ar būtume susituokę, jei ne spaudžiantis reikalas. Galvą dedu, jeigu būtų pažinojęs Seriną Gorindž dar aštuoniolikinę, tą asmenybę, tąsomą visų laikraščių, kaltinamą dėl tokių baisybių, tikrai nebūtų manęs ėmęs. Bet nepažinojo. Susitiko ir pažino mane tokią, kokia tikrai ir esu. Bet man visada buvo neaišku, ar tokia aš esu tam tikusi. Jei tikroji aš – tai ta, kurią vesti jis nori , o ne privalo , pasiduodamas labai tradicinėms tėvų pažiūroms.

– Aną kartą neturėjom galimybės kaip reikiant visko padaryti, – sako Evanas. – Šįkart noriu dėl mūsų pačių. Dar tą pačią dieną pasižadėjau, kad darysim tai dar kartą – bet jau kaip reikiant. Nuo pirmųjų vestuvių vis atidėdavau pinigų – kiek galėjau. Didelė bažnyčia, balta suknelė, svečių būrys, medaus mėnuo – viskas. Galim turėti viską, ko anksčiau neįstengėm ar nebuvo laiko, ir dar...