Dorothy Koomson - Ledų mergaitės

– Žinai, kur skrudintuvas, – sakau, norėdama išlošti laiko. Peiliai. Kur peiliai? Kur?

– Seze?

– Klausau, – atsakau.

– Prašau, pažiūrėk į mane.

Dar kartą giliai atsikvepiu ir atsisuku pažiūrėti vyrui į akis. Jis metais už mane vyresnis, artėja prie keturiasdešimties, bet kai tiek mažai raukšlių, tai dar nematyti, o dėl to dažnai jam sakau, kad jo gyvenimas buvo lengvas. Akis ryškina ilgos juodos blakstienos, lūpos, atrodo, tuoj ims šypsotis. Oda tamsiai ruda, glotni, o šukuosena buvo keičiama daug dažniau už maniškę, kol galų gale pasirinkti visai trumpi plaukai. Kartą Konradas įkalbėjo jį išsiskusti E raidę pakaušyje. Tada septynmetis sūnus buvo įsitikinęs, kad tai labai kieta, ir Evanas nustebino mane taip ir padaręs. Ir ketino taip palikti, kol priminiau, kad dauguma žmonių nesitiki iš savo bendrosios praktikos gydytojo gyvos vakarėlių narkotikų reklamos. Ta porelė sužiuro į mane, lyg būčiau užsiminusi apie ekstazį vien neleisdama Evanui pasidaryti tikrai kietam ir „likti su vaikais“.

– Taip, kuo galiu būti naudinga? – klausiu.

– Kur peiliai?

– Atsiprašau?

– Man reikia atpjauti sūrio ant skrebučio, kur peiliai?

– Jie... hm... – nebesakau nieko vildamasi, kad kažkas kitas įsikiš ir atsakys už mane, kad Dievas pasiųs angelą įdėti reikalingus žodžius man į lūpas.

– Nežinai, ar ne? – sako jis, žiūrėdamas į mane.

Įsivaizduoju, kaip pacientai, tikėdamiesi išsisukti nuo jo skiriamo pasninko, suglebdavo spaudžiami šito žvilgsnio.

Atsidūstu. Et! Papurtau galvą. Vis dar meldžiuosi, kad kaip nors atsiminčiau. Arba kas nors atsitiktų ir mane išgelbėtų.

– Jie yra...

Trakšt! Man sutrukdo garsas laiptų viršuje.

– Oi, ar ten vaikai? – sakau džiugiai.

Dešinysis Evano antakis kilsteli.

– Išgelbėta trakštelėjimo, a? – sako jis.

Konas įžengia į virtuvę trindamas akį, tampydamas raudonos ir žydros pižamos švarkelio skverną. Mano aštuonmetis sūnelis paprastai būna tikras energijos kamuolys, nuolat reikia jį raminti. Pažiūrėtumėt į jį dabar – nesupykčiau, jei pamanytumėt, kad jis daugiausia laiko pramiega ar prasėdi prie televizoriaus.

– Mane Vi pažadino, – skundžiasi jis ir prisiglaudžia, įremia galvą man į pilvą. – Dainuoja. Visą laiką dainuoja, mama. Liepk jai nutilti.

– Pabandysiu, branguti, – atsakau braukdama ranka per švelnius trumpai nukirptų plaukų šerelius. Gera, kad galiu laikytis jo, kartu įsikibdama į dabartį. Jis tikras. Yra čia. Jo švelnus kūnelis – smulkučiai sąnariai ir lieknas liemuo – sako, kad tai mano gyvenimas, kad tai aš pati. Aš esu čia, o visa kita – ne.

– Mama kaip tik ketino pasakyti man, kur peiliai, – pareiškia Evanas sūnui.

Konas pakelia galvą ir atremia smakrą man į saulės rezginį, kad galėtų stebėti mane beveik tokiomis pačiomis kaip Evano akimis. Kai buvo dar kūdikis, kur tik nueidavome, žmonės aptarinėdavo jo akių dydį ir blakstienų ilgumą. Jos tokios gražios, didžiulės ir atviros. Doros.

– Mama, tu vėl juos pametei? Tėvelis norėjo barti tave?

– Neee, tėvelis nenorėjo barti, nes aš jų nepamečiau, – atsakau įžūliai žvilgtelėjusi į vyrą.

– Tai kur jie? – atremia Evanas.

– Jie yra...

Laiptų viršuje pasigirsta dar vienas trakštelėjimas, šįsyk tai Veritės, šokčiojančios laiptais pas mus, žingsneliai. Šokinėja, dainuoja, mielai apsiruošia virtuvėje, net pasisiūlo Konui padėti. Įtariu, kad čia įsipainiojęs vaikinas, ir tai nekelia man nuotaikos. Ar džiaugsmo. Laukiu tinkamos progos pasikalbėti su ja, nes dar per jauna turėti reikalų su vaikinais. Jai dar neleidžiam dažytis, pareiti vėliau, vaikščioti su draugais, turėti asmeninį elektroninį paštą ir mobilųjį telefoną, kurio numerį galėtų duoti draugams. Tačiau vis dėlto kažkaip...

Visi trys mes žiūrim, kaip ji įeina pro virtuvės duris, aukšta ir grakšti, atgal sušukuotus plaukus susirišusi į tris tarpusavy supintas uodegas nuo pat viršugalvio iki sprando, apsivilkusi rausvu chalatu, susijuosusi dirželiu, basa.

– Kas yra? – ji stabteli peržengusi slenkstį. – Ką aš dabar padariau? – klausia nepatenkinta. – Nieko, štai ką. Tai ko visi žiūrit į mane, lyg būčiau ką nors padarius?

– Tu nieko ir nepadarei, saulele, – atsako Evanas. – Mes tik stebėjomės, kaip tu ateidama sutrukdei mamai pasakyti, kur peiliai.

Didžiulių rudų Veritės akių žvilgsnis teatrališkai nukrypsta į mane.

– Ak, mama, juk tu ne!

– Ne – ką? – klausiu.

– Nepamiršai, kur padėjai peilius, ir vė-ėl!

– Ne, nepamiršau.

– Na, tai kur jie yra? – teiraujasi Evanas.

– Jie... jie yra...

– O DIEVE! – staiga suklinka Veritė. – KAS ČIA DABAR?

Dar nespėjome atsipeikėti, o ji klykė toliau:

– TAU ANT PIRŠTO, MAMA! KAS ČIA?

Veritės klyksmas pereina į cypimą, tikrai skausmingą, jei žmogus pavargęs, pagiringas ir gana rimtai prislėgtas rūpesčių.

– Ak, mano sužadėtuvių žiedas. Patinka? – Pakeliu ranką, kad ji apžiūrėtų iš arčiau. – Tėvelis pasipiršo man dar sykį vakar vakare, aš atsakiau – taip.

– Apgalvojau, kad galėtume padaryti tą birželio dvidešimt penktą, – sako Evanas.

– Ak, tai tik vienos metinės prisiminimui? Aha, tai bent, – atsakau. – Vis dėlto lauksiu dviejų sveikinimų ir dviejų dovanų, tu šykštuoli.

– Pala, jūs tikrai žadat tuoktis? Su apeigom ir viskuo kitu? – klausia Veritė.

– Žinoma, – atsakom abu su Evanu kaip susitarę.

– Vestuvės bus ištaigingos, – toliau pasakoja Evanas. – Vestuvių suknelė, suderinti pamergių apdarai, didžiuliai automobiliai... daugybė visko.

Veritė užverčia akis.

– Kodėl negalit būti kaip kitų tėvai. Niekas nedaro tokių dalykų.

– Kitų tėvai – kaip kažin ką – nemyli vienas kito taip kaip mes, – paaiškinu, vildamasi, kad ji tuo ir užbaigs, neįsmuks į juodą paaugliško užsispyrimo duobę ir neužsitrauks sau ant galvos didelio vargo.

– Tik priversit mane raudonuoti prieš visus, – sako ji. – Kodėl šita šeima negali būti normali galų gale?

Akimirksniu užšoku Evanui už akių.

– Tuo ir baigiasi Veritės Gilmar pasirodymas „Bjaurioji paauglė“, – tariu. – Dabar pas mus grįžta puikioji, mandagioji Veritė. Taip pat ji ketina atsiprašyti už viską, ką čia pasakė, – šypsausi dukteriai.

Ji supranta, kad aš ką tik sukliudžiau jai prarasti savo „iPodą“ visai savaitei ar gauti nuosprendį apriboti prieigą prie kompiuterio. Evanui atsišnekinėjimas ir įžūlumas – kaip ant žaizdos druska, ir aš nenoriu, kad mano diena prasidėtų nuo jų mūšio. Noriu, kad diena, kai jis man pasipiršo, būtų miela.

Veritė įsispokso žemyn ir ima krutinti savo basų kojų pirštus, oras virtuvėje, atrodo, pradeda tirštėti, įtampa auga. Konradas sulaiko kvėpavimą, savo kūnu jaučiu jo širdelės tuksėjimą. Jis bijo: jeigu Vertei uždrausime žiūrėti televizorių, atimsime kompiuterį ar grįžusią iš mokyklos pasiųsime į lovą, tas pats bus taikoma ir jam, jis taps jos protrūkio auka.

– Atsiprašau, – burbteli ji.

– Kas tai? Ar čia maža pelytė cyptelėjo? Nieko nesupratau, – juokauju. – Na, pelyte, sucypk garsiau.

Ji šypteli nenoromis, pakelia akis ir ištaria:

– Atsiprašau, mama, atsiprašau, tėti.

– Gerute mano, – sakau. – O dabar visi sėskitės. Pusryčiaukit, ir pirmyn.

– O peiliai? – klausia Evanas.

– Kambaryje, žurnalų krepšyje, – atšaunu negalvodama.

Tiek ir būta reikalų – per daug galvojau.