Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Versta iš:

Dorothy Koomson

THE WOMAN HE LOVED BEFORE

Sphere, London, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090105993

Copyright © Dorothy Koomson, 2011

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Auremar / „ Shutterstock.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redaktorė Vilma Zenevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu savo angelėliams

Prologas

2003 m. vasario 28-oji

Ar tu tai ji? Ar su tavimi jis dabar gyvena? Ar dėl to atėjai manęs ieškoti?

Jei šį laišką skaitai nepraėjus penkiasdešimčiai ar šešiasdešimčiai metų nuo šios dienos, tuomet gali būti, kad aš mirusi. Tikriausiai nužudyta.

Dėl to prašau labai nesielvartauti, nes būti nužudytai man nebuvo didelė staigmena, juolab turint omeny, kokį gyvenimą gyvenau. Bet jei turi šiuos dienoraščius, vadinasi, ieškojai manęs, ir nesvarbu, radai juos atsitiktinai ar dėl to, kad tau pakako sumanumo mąstyti kaip mąsčiau aš, labai prašau, padaryk man paslaugą. Ar galėtum neskaičiusi juos sudeginti? Ar galėtum?

Nenoriu, kad kas nors tuos dalykus sužinotų. Dienoraščius rašiau sau. Suprantu, kad reikėjo juos sudeginti, bet tai būtų buvę tolygu savižudybei, tarsi nužudyti dalį savęs. O po viso to, ką padariau ir ką man teko patirti, negalėjau žudytis, tad ir šių dienoraščių sunaikinti negalėjau. Galbūt tu gali?

Sakau „galbūt“, nes jei esi su juo, tau kils noras sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, ar jis tikrai pavojingas ir mane nužudė, todėl negaliu tavęs kaltinti, kad dienoraščius perskaitysi, nors man tai ir nepatiks.

Daugiau nelabai turiu ką pridurti, nebent kad tikiuosi, jog nejauti man gailesčio. Gyvenime patyriau ir didžiulę kančią, ir didelę meilę. Yra žmonių, gyvenančių labai ilgai ir nieko panašaus nepatiriančių. Man pasisekė.

Kad ir kas būtum, linkiu tau sėkmės.

Su meile,

Eva

Pirmas skyrius

Libė

Kai prisimenu Džeką, stengiuosi galvoti apie tai, kaip išlipusi iš mažyčio traukinuko pačiame Braitono tilto gale klupinėdama žingsniavau linkstančiomis kojomis. Stengiuosi galvoti, kaip gulėjau ant apšiurusio patiesalo jūros nugludintų akmenukų nusėtame paplūdimyje ir buvau maitinama cukraus vatos pluošteliais. Stengiuosi galvoti apie save, sėdinčią pirmoje kino salės eilėje su keliomis saujomis už palaidinukės subertų kukurūzų spragėsių. Stengiuosi galvoti, kaip nesilioviau kvatojusi, kol iš juoko susiriečiau, man užėmė kvapą, o skruostais ėmė ristis ašaros.

– Libe, Libe, nagi, neužmik.

Balsas švelnus, raginantis ir šiek tiek maldaujantis.

Atsimerkiu ir kaip per miglą matau jį. Vyras tyliu, prašančiu balsu ne itin ryškus, bet ir pamirksėjus vaizdas, rodos, negerėja. Mano veidas drėgnas, svaigsta galva ir labai šalta… Staiga ima skaudėti visą kūną.

– Gera mergaitė, – sako jis. – Pasistenk neužsimerkti, gerai? Tik neužmik. Ar žinai, kas aš? Prisimeni mane?

– Semas , – pratariu, bet, rodos, be garso. – Tu gaisrininkas, taigi tavo vardas Semas .

Dabar matau jį aiškiau, migla sklaidosi, ir jau galiu įžiūrėti jo veido bruožus, šypsodamasis jis vaiko nuo savo veido gaubiančią tamsą.

– Tu beveik teisi, – linkteli jis.

– Ar aš mirsiu? – klausiu. Ir vėl nesu tikra, ar ištariau ką nors, bet gaisrininkas Semas, rodos, mane supranta.

– Jei tik nuo manęs priklausys, nemirsi, – atsako jis ir vėl nusišypso.

Jei nebūtų toks panašus į mano brolį, tačiau tokių pat dailių veido kontūrų, tamsiai rudos odos ir juodų spindinčių akių, tikriausiai aistringai jį įsimylėčiau. Bet su didvyriais taip ir reikia elgtis, tiesa? Juos ir dera įsimylėti.

– Automobilis sprogs? – klausiu daugiau iš smalsumo nei iš baimės.

– Ne. Taip nutinka tik filmuose.

– Džekui aš irgi taip sakiau. Bet vargu ar jis patikėjo.

– Papasakok man apie jį.

– Apie Džeką?

– Na taip. Anksčiau man pasakodavai.

– Džekas …

Prisiminusi Džeką stengiuosi negalvoti apie užrakintą spintelę be rakto, stovinčią rūsyje namo, turėjusio būti mūsų namais. Stengiuosi negalvoti apie jį, susirietusį vieną tamsoje, žiūrintį senus kino filmus ir verkiantį. Stengiuosi negalvoti apie save, sėdinčią priešais jį prie pietų stalo ir svarstančią, kada jis ėmė jaustis lyg svetimas. Ir mėginu neklausinėti savęs, kada laikas ketina ištiesti jam gydančias rankas, kad pajustų pilnatvę ir tikrai galėtų atverti man širdį.

– Libe, Libe, laikykis. Papasakok man apie savo vyrą.

– Ar girdi mane? – klausiu gaisrininko Semo, nes mane žavi tai, kad jis mane, rodos, girdi, nors aš savęs negirdžiu.

– Moku skaityti iš lūpų.

– Vadinasi, ištraukei trumpą šiaudą, tiesa? Įklimpai čia su manimi.

– Maža bėda.

– Trumpą šiaudą. Sakiau, kad ištraukei trumpą šiaudą. Negali skaityti iš lūpų, ar ne? Tu tik apsimeti, kad galėtum likti prie automobilio. Kad nereikėtų sunkiai kelti .

Jis vėl nusišypso.

– Susimoviau. Nepagalvojau, kad taip akivaizdžiai išsiduodu.

– Kartais akivaizdumas – puikus dalykas.

– Tai papasakok apie Džeką.

– Jis tau patinka? Dėl to vis nesiliauji apie jį šnekėjęs? – klausiu. – Jei nori, galiu užtarti už tave žodelį.

Gaisrininkas Semas juokiasi. Žemu, prikimusiu balsu.

– Neabejoju, kad aš ne jo skonio. Ir jis tikrai ne mano skonio.

– Hm… Atsiverk. Neturėtum būti toks slapukas. Kai pirmą kartą pamačiau Džeką, jis irgi buvo ne mano skonio. O dabar tik pažiūrėk į mudu: vieną žmoną jis jau palaidojo, o kitą tuoj palaidos.

– Tu nemirsi, Libe , – griežtai sako Semas.

Staiga jis ant manęs pykteli. O aš pasijuntu nuvargusi. Man skauda visur, ypač vieną galvos pusę ir nosį. Tiesą sakant, skauda visą tą kūno pusę, negaliu normaliai jos pajudinti. Be to, man šalta. Tikrai noriu pamiegoti, kad skausmas ir šaltis praeitų. Juk miegant neskauda, ar ne?

– Libe, Libe, Libe ! – sušunka jis. – Tik neužmik. Džekas tavęs laukia. Jis nevažiuos į ligoninę, kol neįsitikins, kad tu saugi. Viskas bus gerai.

– Tu geras, – sakau.

Jis toks geras, kad nenoriu jo liūdinti ir prasitarti, kaip labai man skauda. Juk jis nenori klausytis mano verkšlenimo. Noriu tik miegoti. Užsimerkti ir užmigti…

– Vaikinai tuoj pradės pjauti, Libe. Tada važiuosi tiesiai į ligoninę, o ten gydytojai tavimi pasirūpins. Gerai? Bet reikia, kad neužmigtum, kol jie pjaus. Ar girdi, Libe? Ar supranti mane?

– Viską suprantu . Esu supratingiausias žmogus pasaulyje, gali paklausti Džeko .

– Po kelių akimirkų čia bus labai triukšminga. Ir kai kils triukšmas, reikia, kad liktum budri. Sutarta?

– Kad likčiau budri .