Dorothy Koomson - Moteris, kurią jis mylėjo

Nelaukdama atsakymo, apėjau jį ir slidžiu šaligatviu tekina pasileidau į stotelę.

– Libe! – šūktelėjo jis man.

Stabtelėjusi atsigręžiau.

– Ką? – paklausiau braukdamasi nuo veido šlapias juodų plaukų sruogas.

Jis šyptelėjo ir papurtė galvą.

– Nieko. Dar susitiksim.

Gūžtelėjau.

– Visko gali būti.

Tada apsisukau, kiek įkabindama pasileidau į stotelę ir kaip tik suspėjau į autobusą.

Autobusui važiuojant pro šalį, Džekas stovėjo toje pačioje vietoje ir man mojo.

Vangiai jam šyptelėjusi, įbedžiau žvilgsnį į priekinį autobuso langą ir ėmiau galvoti apie tai, kur važiuoju, tolyn nuo tos vietos, kur susitikome.

– Kraujospūdis tebekrenta, stipri tachikardija.

Kodėl man prieš akis šmėstelėjo tik dalis gyvenimo? O kur visa kita? Ar likusi nieko nereiškia?

– Jai reikia daugiau skysčių.

Ar visas mano gyvenimas – tai Džekas?

– Neužčiuopiu pulso!

2008-ųjų liepa

– Ar tu nuo mūsų kažką slepi, Libe Rabvena? – paklausė Paloma, kai baigusi ypač baisią depiliavimo vašku procedūrą grįžau į personalo kambario prieglobstį.

Kai Paloma tai ištarusi sustabdė mane tarpduryje, tebedrebėjau vildamasi, kad šiąnakt nepakirsiu iš miego susapnavusi depiliavimą. Ji buvo mano viršininkė ir vadovavo „Si Pur“ – aukščiausios klasės grožio salonui, skirtam norintiesiems pagražėti tiek vidumi, tiek išore.

Šalia jos, nelyginant baltomis uniformomis vilkinčių švarutėlių, įdegusių ir drėkinamuoju kremu įsitrynusių kareivių greta, stovėjo Inesa, Sandra, Eimė ir Vera – kitos kosmetologės, kaip ir aš, gyvenančios vien tam, kad stiprintų „Si Pur“ salono įvaizdį. Jos visos žvelgė į mane tarsi kažko laukdamos, o aš, apimta blogos nuojautos, staiga žingtelėjau atgal. Sprendžiant iš tų žvilgsnių, jos tikriausiai paruošė kokią nors staigmeną. O aš staigmenų nemėgau. Man visuomet patiko iš anksto žinoti, kas bus.

– Rodos, ne, – nedrąsiai atsakiau.

Pastaruoju metu mano gyvenimas nebuvo labai įdomus. Nuo bendradarbių nuslėpiau tik tai, kad vakar, pervedusi įmoką už automobilį, pamečiau banko kortelę. Laimė, spėjau ją užblokuoti, kol niekas nespėjo ja pasinaudoti. Nepasakiau joms to, nes… Na, kam to reikia? Užtat papasakojau apie mašiną, kuri turėtų būti man pristatyta kitą savaitę.

– Na, o ką dabar pasakysi? – vėl paklausė Paloma ir visoms penkioms, tarsi iš anksto susitarusioms, žingtelėjus į šalį pamačiau tamsiai raudonų ir rausvų rožių puokštę.

Įsistebeilijau į gėles, neįtikėtinai kvapnias, švelniais kaip aksomas žiedlapiais, ir į brangią plačiu raudonu kaspinu perrištą stiklinę vazą, drauge su kuria, matyt, jos ir buvo pristatytos.

– Ar gėlės man? – pasiteiravau.

– Taip, – atsakė Paloma, nė neslėpdama pavydo gaidelės. – Jas ką tik atnešė.

– Šit kaip… – suglumau.

Nė nenutuokiau, kas apskritai galėtų atsiųsti man gėlių, ir dar tokių puikių. Priėjusi ištiesiau ranką į baltą keturkampį voką, įspraustą į metalinį laikiklį puokštės viduryje. Ant voko buvo užrašytas mano vardas ir mūsų grožio salono adresas.

– Ir kas tas Džekas? – man dar nespėjus paliesti kortelės paklausė Paloma.

Nenustebau, kad ji perskaitė, kas parašyta ant kortelės, – visuomet taip elgiasi. Paloma neslėpė mananti, kad pirma turi apžiūrėti viską, kas atvežama į saloną, net jei siuntinys skirtas asmeniškai vienai kuriai nors iš mūsų. Toms, kurios drįsdavo skųstis, ji primygtinai paaiškindavo, kad tai vadybininkės privilegija: pamėgintum ne tik vadovauti grožio salonui, bet dar atlikti visa kita už tokį atlyginimą, kokį ji gauna, argumentuodavo Paloma, tai suprastum, kad nusipelnei šiokio tokio priedo. Ir nė viena iš mūsų nedrįsdavo užsiminti, kad tai, ką ji padarė, beveik prilygsta vagystei.

– Vyras, su kuriuo susipažinau, – atsakiau traukdama iš voko kortelę.

„Nepasakei man savo vardo, bet radau šitą ir pamaniau, jog tai – likimas. Paskambink. Džekas.“ Kortelės apačioje buvo užrašytas jo telefono numeris.

Iš voko išėmiau ir pamestą savo banko kortelę. Ak… Matyt, ji iškrito, kai iš rankinės traukiau autobuso bilietą. Štai kodėl jis šaukė mane, kai bėgau į autobusą: kelias pirmąsias akimirkas ketino man ją grąžinti, o paskui suprato, kad tokia gera proga negali nepasinaudoti.

Tai nebuvo lemtis, tiesiog turėjau rankinės turinį susitvarkyti taip, kad tokių dalykų nenutiktų.

– Tokio paaiškinimo negana! Kur susipažinot? Kada? Kas jis toks? Kodėl atsiuntė tau gėlių? Ar ketini jam skambinti? – nors ir tvardydamasi apipylė mane klausimais Paloma. Jai patiko paslaptingi dalykai, o mintis apie paslaptį, susijusią su gėlių atsiuntusiu vyru, tikriausiai varė ją iš proto.

Paloma buvo stulbinamai graži. Tamsiais vešliais plaukais, kuriuos darbe susukdavo į praktišką kuodą, širdutės formos veidu, skaisčia tamsiai ruda oda ir ilgomis blakstienomis, tarsi apvadas gaubiančiomis kaštonines jos akis. Džekas jai patiktų. O ji tikriausiai patiktų jam. Gal ji Džekui ir nebūtų toks didelis iššūkis kaip aš, bet Paloma rastų su juo bendrą kalbą: ji iš prigimties jautė turinti teisę gauti ko panorėjusi, jai darė įspūdį pinigai ir tie, kurie jų turi. Jiedu puikiai vienas kitam tiktų.

– Turėtum jam paskambinti, – pasiūliau duodama Palomai baltą kortelę. – Jis tau patiktų: gerai atrodo, yra turtingas. Važinėja sportiniu „BMW Z4“ ir segi šveicarišką „Tag Heuer“ laikrodį.

Paloma, galima sakyti, išplėšė man iš rankų kortelę ir išpūtusi akis į ją įsistebeilijo.

– Tikrai manai, kad turėčiau paskambinti? – atsainiai paklausė, nors žvilgsniu ryte rijo Džeko telefono numerį stengdamasi įsiminti, jei kartais apsigalvočiau.

– Tikrai. Jis tavo skonio.

Įsiminusi skaičius, Paloma pakėlė į mane akis ir prikando lūpą.

– Kokia šio laimikio vertė? – pasiteiravo. – Ko nori mainais?

Purtydama galvą nuėjau prie kriauklės ir iš spintelės po ja išėmiau stiklainį tirpios kavos, kurią slėpėme už baliklių ir švaros priemonių. (Jei pas mus būtų apsilankę „tyruoliai“, kuriems priklauso šis grožio salonų tinklas, tai sužinoję, kad tyrame personalo kambario prieglobstyje visą dieną nesiurbčiojame žaliosios arbatos ir nekramsnojame sėklų, tikriausiai būtų žado netekę ir, žinoma, būtų mus atleidę.)

– Nieko. – Numojau ranka ir priėjusi prie virdulio pateliūskavau jį norėdama įsitikinti, ar pakaks vandens vienam puodeliui. – Na, nebent norėčiau, kad pakviestum į vestuves, jei viskas sėkmingai susiklostys.

Išgirdusi žodį „vestuvės“, Paloma užsigalvojo – ji ėmė įsivaizduoti, kad matuojasi (seniai išsirinktą!) Veros Vang vestuvinę suknią, dedasi ant galvos tikrais deimantais nusagstytą diademą ir lengvai neša ore plevenantį ilgą baltą nuometą, išsiuvinėtą Svarovskio kristalais. Buvo aišku kaip dieną, kad ji niekada į savo vestuves nepakvies nė vienos iš mūsų, mirtingųjų. Paloma pakentė mus, nes visos puikiai dirbome, bet lūkuriavo geros progos: vos pačiupusi gražų ir turtingą sutuoktinį, ji tą pačią akimirką išeis ir neatsigręš. Laimėjusi aukso puodą, ji gatvėje tikriausiai praeitų pro mus apsimesdama, kad nė nežino, kas mes tokios.

Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo ji man atrodė tinkamesnė Džekui.

– Sutarta, – šypsodamasi tarė Paloma ir ištiesė rankas į vazą.

– Bet gėles pasiliksiu, – pareiškiau.

Išpuoselėtais nagais sučiupusi apatinę vazos dalį kiek palaikė, bet, nors ir nenoriai, paleido. Matyt, nusprendė dar gausianti daugybę tokių gėlių iš to paties šaltinio.