Dorothy Koomson: Moteris, kurią jis mylėjo

Kodėl čia taip tylu?

Ir tamsu?

Ir ramu.

Vos prieš minutę buvo triukšminga, kaukė sirenos, šnekėjo žmonės, Džekas, rodos, laikė mane už rankos ir viskas vyko labai greitai.

Bent jau skausmas liovėsi.

Bet norėčiau žinoti, kodėl liovėsi ir visa kita.

Ar aš miegu?

Galbūt. Miegant neskauda. O aš nieko ir nenorėjau, tik miegoti.

Bet dabar noriu pabusti.

Kur jie visi?

Kodėl staiga likau viena?

– Tu ne viena, – atsklinda žemas aksominis moters balsas. – Dar esu aš. Ir puikiai žinau, ką jauti.

– Kas tu?

– Ak, liaukis, Libe, juk žinai, kas esu.

– Nežinau.

– Žinai. Tu protinga moteris, todėl Džekas su tavimi ir gyvena. Nagi, gali numanyti.

– Ne, negali būti. Tu negali būti…

– Atgaivinome ją, tik ar ilgam. Turi spausti pedalą iki dugno, kitaip ji neišgyvens.

– Pamėginsiu, betgi visur spūstys. Niekas nejuda, nes judėti nėra kur.

– Lašinu jai skysčius, nežinau, ar ilgai padės.

2008-ųjų liepa

– Kaip šmaikštu – duoti mano telefono numerį savo viršininkei, – tarė Džekas man priėjus prie pastato, kuriame dirbu.

Jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir laikė rudą kartoninį padėklą su dviem baltais popieriniais puodeliais kavos, tarp jų pūpsojo baltas maišelis.

Aštunta ryto. Pasaulis nušvitęs, o Londone, žinoma, jau prasidėjusi visuotinė skuba: pro pastatą stikliniu fasadu, kuriame įsikūręs „Si Pur“ grožio salonas, Kovent Gardeno gatvės gale, plūdo transporto srautas, vieni žmonės traukė į pastatus, kiti – į metro stotelę už kampo. Į darbą visuomet ateidavau anksti, kad netektų dirbti iki vėlumos, mat kelias namo man tolimas. Be to, tikėjausi rytoj galėsianti išeiti anksčiau, nes bus atvarytas mano automobilis.

– Atsitiktinai buvai netoliese? – paklausiau Džeko.

– Ne. Atėjau tavęs sugundyti prisėsti ant suolelio ir kartu su manimi išgerti kavos, suvalgyti po sluoksniuotos tešlos ragelį. Ir, žinoma, padėkoti, kad davei mano numerį viršininkei.

– Ji tikrai tau paskambino? Mums ji taip ir nepasakė, skambino ar ne.

– Skambino.

– Ar pasimatymas pavyko?

– Ne, bent jau ne man.

– O aš nuoširdžiai tikėjausi, kad judu rasit bendrą kalbą.

– Ir radome. Pasirodo, mudu turime kelis bendrus pažįstamus, be to, ji linksma, protinga, ir, jei ne viena problemėlė, tikriausiai būčiau pakvietęs ją kur nors drauge nueiti.

– Na ką gi, – gūžtelėjau. – Gaila.

– Ar nenori sužinoti, kokia ta problemėlė?

Papurčiau galvą.

– Ne.

– Vis tiek pasakysiu: bėda ta, kad aš noriu pakviest į pasimatymą tave.

– Gerai, – sutikau.

Gražus Džeko veidas, tokiu ankstyvu metu atrodantis įtartinai žvaliai, nė nevirptelėjo.

– Eisi su manim į pasimatymą? Taip paprastai?

– Taip. Eisiu. Dabar. Nueisiu į parką, atsisėsiu ant suolelio, suvalgysiu ragelį, išgersiu kavą, pavadinsim tai pasimatymu, ir viskas. Sutinki?

– O jei tau patiks? Kas bus, jei nutarsi, kad tau visai patinka šio blyškiaveidžio dėmesys, ir panorėsi vėl su manim susitikti? Kaip tai suderinsi su…

– Liaukis skubinęs įvykius. Ir nevadink savęs blyškiaveidžiu.

– Sutinku. Ar Soho parkas tiks?

Mėgau Ist Endą, žmones, jų gyvenimus, istorijas, nepaliaujamai varinėjančias miesto gyslomis kraują ir verčiančias jį judėti pirmyn. Ši rytinė Londono dalis visai kitokia nei Braitonas. Ankstų rytą Braitone žingsniuojama pajūrio bulvaru ir galvos linktelėjimu sveikinamasi su tais, kurie vedžioja šunis, bėgioja ristele, kurie visą naktį linksminosi. Braitono pulsas, rodės, daug ramesnis už Londono, bet aš abu šiuos miestus vienodai mėgstu.

– Jaučiu, kad privalau elgtis pavyzdingai, kitaip nebaigsi drauge pusryčiauti, – tarė Džekas mums kertant Čaringo Kryžkelės kelią ir sukant link Maneto gatvės.

– Tai kam taip vargti? – atsakiau. – Tikrai nėra reikalo.

– Tu man įdomi. Nedaugelis mane sudomina.

Ir anksčiau susitikdavau su tokiais vyrais kaip Džekas. Ir daugybę kartų, nes kosmetologės uniforma, rodės, tarsi magnetas traukia vyrus, trokštančius draugės, bet ne moters. Jie nori, kad ji rūpintųsi jų išvaizda, vertintų dovanas ir egzotiškas keliones, reikiamą akimirką meiliai nusišypsotų, be to, jos nevargintų menstruacijų skausmai, kojos būtų neplaukuotos ir dar – gink Dieve! – ji neturėtų savo nuomonės ir minčių, kurių jiems reikėtų klausytis. Paskutinis vyras, su kuriuo susitikinėjau, mažoje Afrikos valstybėje dirbantis diplomatu, pašiurpo sužinojęs, kad moteris, su kuria susipažino per vakarėlį, yra grožio terapijos specialistė, biochemijos mokslų daktarė, be to, kadaise užsiėmė moksline tiriamąja veikla. Tai supratau vos pažvelgusi jam į veidą: jis tikėjosi, kad suksiu aplink pirštą plaukų sruogą ir išpūtusi iš nuostabos akis klausysiuosi šnekų apie diplomatinę jo neliečiamybę ir apie tai, kokia šalies, kur jis dirba, padėtis. Nesitikėjo, kad paklausiu apie ekonominį stabilumą, kurį jo šaliai galėtų garantuoti vietinė naftos gavyba (bet užsiminiau apie tai tik todėl, kad sužinojęs, kokia mano profesija, diplomatas ėmė elgtis su manimi labai arogantiškai), ir pasimatymui pasibaigus tuoj pat pasipustė padus.

Tokie vyrai kaip Džekas norėjo santykių ne su tikra moterimi, o su susikurtu moters idealu. Galbūt todėl aš taip jį sudominau: nebuvau nei gražutė, nei meilutė, o pasitaikius progai tapti „dama“ nepasinaudodavau ja ir visiškai neatitikau moteriškumo idealo, kurį jis tikriausiai buvo susikūręs. Tai buvo iššūkis. Tokie vyrai kaip Džekas labiau už kuklią moterį troško iššūkį metusios moters, kurią reikia sutramdyti.

Tokį ankstyvą rytą daugumą Soho skvero suolelių buvo užėmę neturintieji kur miegoti; ant takų mėtėsi panaudoti prezervatyvai ir švirkštai. Tačiau man tai netrukdė, nes tai tik menki trūkumai, o Soho skveras vis tiek dieviškas: nedidelis puoselėjamas tobulos formos žalias brangakmenis, pasislėpęs nuolat skubančio miesto širdyje. Dažnai ateidavau čia priešpiečių ir man patiko mintis pusryčiauti jame, nors ir nespėjusiame pasigražinti savo sudarkyto veido.

Pasidėjęs padėklą ant kelių, Džekas paklausė:

– Su cukrumi ar be jo?

– Nesvarbu, – pasakiau.

– Viena su cukrum, kita nesaldinta. Rinkis.

– Be cukraus.

Jis išėmė puodelį iš įdubos arčiau manęs ir padavė.

– Ir taip jau gana saldu, ar ne?

– Ar girdi, ką sakai? – paklausiau ir nuėmiau dangtelį, su malonumu siurbtelėjau šiltos putos.

– Ne taip dažnai, kaip turėčiau. Sutinku, tai ne itin vykusi pastaba.

– Ketinai laukti manęs, kol pasirodysiu? – pasmalsavau.

Jis paėmė baltą maišelį, jau išsiriebalavusį nuo sviestinių ragelių, ir padavė man.

– Ne, Paloma sakė, kad dažnai ateini prieš aštuntą.

– Tu jos klausei?

– Taip. Negalėjau praleisti progos išsiklausinėti apie tave kuo daugiau. Paloma apie tave kalbėjo vien gera. Sakė, kad puikiai atlieki savo darbą, nors iš pradžių planavai visai ne kosmetologės karjerą, be to, įtaria, kad kiti grožio salonai mėgina tave persivilioti. Ir dar ji man atskleidė tavo silpnybę kavai ir sviestiniams rageliams, nors ir žinai, kaip jie kenkia odai.

– Ji taip sakė? – paklausiau nustebusi ir labai patenkinta. – Kokia miela…

– Šnekėdama apie tave, Paloma neslėpė nei pasididžiavimo, nei švelnių jausmų.

– Ir nepyko, kad nepakvietei jos į pasimatymą?

– Ne. Ji nejaučia jokio apmaudo. Kai paaiškinau, kad man patinki tu, pasiteiravo, ar neturiu nevedusių draugų. Suvedžiau ją su Devinu – turtingu amerikiečiu. Paloma jam patiks.