– Tiesą sakant, nė nežinau, ką pasakyti, – prisipažino Džekas .
Jo veide tebebuvo matyti sumišimas: akivaizdu, kad žmonės retai jam atsako kaip aš.
– Galbūt geriausia būtų atsiprašyti? – pasiūlė jis.
Gūžtelėjau.
– Gal…
– Apgailestauju. Nemandagiai pasielgiau. Man nederėjo nutraukti judviejų pokalbio, dabar noriu atsiprašyti.
Tačiau jo atsiprašymas man kažkuo buvo nemalonus: žodžiai lyg ir teisingi, tonas atgailaujantis, bet visa persmelkta pašaipos. Jis iš manęs tyčiojosi. Tikriausiai visad šaiposi ir išsisuka, o dauguma žmonių taip ir nesusigaudo – gal jis kalba nuoširdžiai, tik jie pernelyg jautriai į viską reaguoja?
– Tik tiek? Tai viskas, ką sugebi? Ką gi, tikiuosi, darbe tau niekada neteko atsiprašinėti, nes šiuo požiūriu esi visiškai niekam tikęs, – atrėžiau. – O jei norėjai švelniai patraukti mane per dantį, tai man tavęs gaila labiau nei prieš kelias akimirkas, nes pašiepti tau sekasi dar sunkiau negu atsiprašyti.
Taip tarusi apėjau jį ir vėl ėmiau žingsniuoti link autobusų stotelės.
Priekiniame kieme pamačiusi tą gražų nediduką automobilį, jau įsivaizdavau, kad vairuoju jį klausydama radijo, nuleidusi langus ir pritariu eteryje dainuojantiems atlikėjams. Net įstrigti spūstyje nebūtų buvę taip blogai, nes būčiau jautusis saugi man prieglobstį teikiančiame pasaulėlyje. O dabar per jo pasipūtimą ir savo išdidumą turėsiu iš naujo pradėti automobilio paieškas.
Jis ir vėl išdygo man prieš akis: Džekas. Stovėjo prieš mane neleisdamas eiti toliau.
– Ko dabar nori? – paklausiau.
– Klausyk, man tikrai labai gaila, – prabilo jis. – Per mane Garetas prarado klientę. Mano apsilankymas sutrukdė jam uždirbti, o to jis nenusipelnė.
– Sutrukdė uždirbti? – pakartojau mėgindama mėgdžioti pašaipų Džeko toną. Man nepatiko taip elgtis, bet aiškiai mačiau, kad su šiuo vyru galiu šnekėtis tik jo lygiu. – Visas jo uždarbis priklauso nuo vieno parduoto automobiliuko?
– Ne, bet dabar, kai ekonominė padėtis ne kažin kokia, negerai prarasti klientus. O dar labiau jis nukentės, jei paskleisi apie jį negeras kalbas. Ir dėl visko kaltas aš. Gailiuosi. Tikrai. Suteik Garetui dar vieną progą. Jis padorus vyrukas, mėginantis užsidirbti duonai. O aš kvailys, kad taip neapgalvotai pasielgiau.
– Tikrai.
– Ar duosi jam dar vieną progą? Būk gera…
Man prieš akis vėl šmėstelėjo tas vaizdas: važiuoju atsidariusi langą, įsijungusi grotuvą, garsiai dainuodama. Dabar Garetas bus malonus. Liausis brukęs nereikalingus priedus ir norės, kad kuo greičiau suraityčiau ten, kur reikia, parašą. O tas automobiliukas man taip patiko…
„Nuolat kenki sau vien dėl to, kad laikaisi savo principų, – dažnai kartodavo geriausia mano draugė Andžela. – Nesu sutikusi kitos tokios užsispyrusios moters kaip tu. Net jei tau tai nenaudinga, vis tiek įrodinėji savo teisybę. Kartais, mieloji, tau reikėtų tiesiog plaukti pasroviui.“
Ką rinktis: mašiną ar galimybę pasiųsti tą vyrą velniop?
Pasirinkimo neturėjau.
– Ji vis dar nemiega.
– Nemiega?
– Akys užmerktos, tačiau ji mėgina kalbėti.
– Libė mėgsta šnekėti.
O tu nemėgsti, Džekai? Bent jau ne apie tai, kas tikrai svarbu.
– Libe… Čia aš, Džekas. Esu su tavim. Viskas bus gerai. Tu pasveiksi.
Bet nesijaučiu sveika. Apskritai nedaug ką jaučiu…
– Kiek dar reikės laukti?
– Maždaug tris minutes. Turim sulaukti, kol į įvykio vietą atvažiuos gydytojas.
– Jie sakė, kad laisvų gydytojų nėra. Spausk. O, jai nukrito spaudimas.
2008-ųjų liepa
Pagaliau baigusi tvarkyti reikalus su Garetu, Džeką radau sėdintį ant raudono automobilio variklio dangčio ir valgantį obuolį. Ilgas kojas pritraukęs prie krūtinės, praskėtęs per kelius ir įsirėmęs į juos alkūnėmis. Žvilgtelėjusi į jį ir linktelėjusi, patraukiau link vartų.
– Na, viskas sutvarkyta?! – imdamasis akinius šūktelėjo man jis.
– Taip. Sutvarkyta.
– Gerai.
Staiga atsidarė mašinos, ant kurios jis sėdėjo, šoninės durelės ir pasirodė pora įdegusių lieknų kojų, apautų firminiais „Prada“ aukštakulniais. Tų kojų savininkė, kuri neskubėdama išsirangė iš automobilio, žinoma, buvo tikra gražuolė: tobulu makiažu, pečius siekiančiais gelsvais plaukais, trumpa, elegantiška, akį traukiančia „Gucci“ suknele ir ant riešo užsegtu deimantais inkrustuotu „Rolex“ laikrodžiu. Pati šabloniškiausia porelė, kokia tik gali būti.
– Greise, čia Libė. Libe, čia Greisė, mano geriausio draugo žmona. Ji parveš mane namo, nes meistrai taisys mano mašiną.
– Labas, – pasisveikinau ir nusistebėjau, kodėl jis neriasi iš kailio aiškindamas, kad ta moteris – ne jo draugė.
Jos šypsena sukėlė nemalonų įspūdį: darbe nuolat susidurdavau su tokiomis, kurios paprastai elgdavosi kaip Džekas – tarsi kiekviena būtų pasaulio bamba.
– Sveika, – atsakė moteris ir, matyt, paveikta santūraus linksmumo, kilstelėjo kūno spalvos lūpdažiu pagražintų lūpų kamputį. Jei ji ir ne Džeko draugė, jai tikriausiai patiko, kad jam teko atsiprašyti. – Malonu susipažinti.
– Man taip pat, – tariau.
Tada linktelėdama su jais atsisveikinau ir patraukiau į stotelę. Po minutėlės jis vėl stovėjo prieš mane. Atgalia ranka nusišluostė nuo lūpų blizgančias obuolių sultis ir įsikišo į marškinių kišenę saulės akinius.
– Ir viskas? – paklausė.
– Kaip suprasti „viskas“? – nustebau.
– Mudu… Ar taip ir išsiskirsim?
– Ar kada nors buvome „mudu“, – gūžtelėjau.
– Pamaniau, kad tarp mūsų žybtelėjusią kibirkštėlę galėtume pakurstyti.
– Kibirkštėlę? Traukei mane per dantį, o aš pasakiau, kad esi niekam tikęs? Ar tai ir buvo kibirkštėlė? Man nuoširdžiai gaila moterų, kurias pasikvieti kur nors nueiti.
– Vadinasi, iš to, – jis smiliumi mostelėjo per mudu skyrusią erdvę, – nieko daugiau neišeis?
– O kas, tavo manymu, galėtų išeiti?
– Galėtume nueiti kartu papietauti ar išgerti.
– Džekai, nemalonu sakyti, bet nelabai man patinki. Tavo aiškiai perdėtas įsitikinimas, kad turi gauti ką panorėjęs, verčia mane atskleisti ne pačią geriausią savo asmenybės pusę. Supranti? Patikėk, kasdien sutinku daug nepakenčiamų žmonių, tad tikrai moku tvardytis. Niekada to nesakyčiau, bet šnekėdamasi su tavimi negaliu susilaikyti. Vargu ar tarp mūsų galėtų būti kas nors daugiau.
Jis nužvelgė mane tylėdamas, truputį suraukęs antakius, neatitraukdamas nuo manęs žalių kaip samanos akių.
– Bent jau pasakyk savo vardą ir pavardę.
– Kam?
– Kad galėčiau amžinai prisiminti žmogų, kurio nepaveikė mano žavesys arba jo pritrūko.
Seniai ore tvenkęsis lietus staiga savo pažadą ištesėjo, ir ant pasaulio ūžtelėjo vanduo. Šis labai lauktas liepos pradžios lietus buvo nuostabus ir raminantis. Pakėliau galvą į dangų ir pajutusi ant odos švelniai papsinčius lašus nusišypsojau. Tai buvo peilis plaukams, mat netrukus – greičiau nei trunka užvirinti vandenį – mano šukuosena turėjo tapti garbanotu „varnų lizdu“, bet man vis tiek patiko gaivus lietaus prisilietimas.
Tolumoje, Džekui už nugaros, pamačiau atidardantį gremėzdišką autobusą. Jis riedėjo link manęs, ir jei dar vyliausi neprarasti bent likusios laisvadienio dalies, privalėjau į jį suspėti.
– Ne, savo vardo tau neatskleisiu, – tariau. – Žinau, kad ieškosi jo „Google“ naršyklėje, nes tau rūpės, o paskui skambinsi visais rastais telefono numeriais, nes nesusilaikysi. Patikėk, taip bus geriau. – Kalbėdama rausiausi krepšyje ir ieškojau vienos dienos autobuso bilieto. Pagaliau radusi jį tarp skaitomos knygos ir skėčio išsitraukiau. – Dar kartą sudie.
Читать дальше