Dorothy Koomson: Moteris, kurią jis mylėjo

– Žvelgdamas iš tolo pamaniau, kad tai tu, – paaiškino jis imdamasis iš ausų baltas nešiojamojo skaitmeninio grotuvo ausines. – O prisiartinęs pamačiau, kad tikrai tu.

– Sveikas.

– Labas. – Jis pažvelgė į Bendžį, o šis atrėmė Džeko žvilgsnį nė kiek nesutrikęs ir be baimės. – Labas.

– Mano vardas Bendžis. O tavo?

– Džekas.

– Tu tetos Libės draugas?

– Ne, – papurtė galvą Džekas. – Aš… lyg ir draugas.

– Kaip gali būti „lyg ir“ draugas? Vieni žmonės yra mano draugai, kiti – ne, bet „lyg ir“ draugų neturiu.

– Matai, nors porą kartų ir buvome su Libe susitikę, ji nenori eiti su manim pietauti, tad mudu vienas kito dar gerai nepažįstame.

– O kodėl ji turėtų eiti su tavim pietauti, jei esi „lyg ir“ draugas ir vienas kito gerai nepažįstate? Aš su pirmu sutiktuoju irgi nepietauju.

Džekas pažvelgė į Bendžį, paskui į mane.

– Aiškiai matyti, kad judu giminės.

– Panašūs? – guviai paklausė Bendžis.

– Ne. Todėl, kad prieš tau ką nors sakydamas turiu gerai pagalvoti.

– Nori pažaisti futbolą? – paklausė Bendžis. – Aš pirmauju prieš tetą Libę. Ji mano, kad esu suktas niekšelis, nes išsiveržiau į priekį.

Džekas žvilgtelėjo į juodą rankinį bėgiko laikrodį ir pamėgino kažką pasiskaičiuoti. Paskui vėl pakėlė akis į Bendžį.

– Galėčiau pasilikti ir įmušti kelis įvarčius. Tik nemanyk, kad ketinu nuolaidžiauti vien dėl to, kad esi už mane žemesnis, juk tu tikrai aukštos klasės žaidėjas. O tavo teta Libė galės saugoti vartus.

– Tikrai galiu likti vartuose?

– Taip! – vienu balsu sušuko jiedu.

– Na gerai, kaip pasakysit.

Ir Bendžis su Džeku ėmė lakstyti vienas aplink kitą: kovojo, mėgino kits kitą pergudrauti ir perimti kamuolį. Jiems manęs beveik nereikėjo, mat daugiausia laiko žaidė vienas prieš vieną, bet kai priartėdavo prie manęs ketindami mušti įvartį, aš, kaip ir dera, griūdavau ant žolės mėgindama apginti vartus.

Maždaug po pusvalandžio Džekas vėl užmetė akį į laikrodį.

– Dabar man tikrai laikas grįžti, – pasakė jis man. – Pietausiu su tėvais. – Ir uždėjęs delną ant trumpos, dailios, afrikietiškos Bendžio šukuosenos pridūrė: – Ačiū, bičiuli, puikiai praleidau su tavimi laiką. Sutinki, kad sužaidėme lygiosiomis?

– Neee! – pasipiktino Bendžis. – Aš įmušiau šešis įvarčius, o tu keturis.

– Hm! Maniau, nemoki skaičiuoti. Na gerai, tu laimėjai. Buvo malonu su tavim susipažinti.

– Ir man, – mandagiai atsakė Bendžis ir paspaudė Džekui ranką. – Tikiuosi, vieną gražią dieną teta Libė sutiks eiti su tavim į restoraną.

– Aš taip pat tikiuosi, drauguži, aš taip pat. Gal galėtum jai užtarti už mane žodelį?

– Galbūt, – sutiko Bendžis.

Nusišypsojęs Bendžiui, Džekas kreipėsi į mane.

– Buvo smagu tave pamatyti, Libe.

Linktelėjau.

Kelias akimirkas jis nenuleido nuo manęs akių tarsi klausdamas, gal apsigalvojau, gal vis dėlto eičiau su juo pietauti? Nors mudviem gurkšnojant kavą ir valgant sviestinius ragelius žadėjo, pastarąsias dvi savaites jis man neskambino, bet dabar vėl prašė suteikti jam progą. Kai nieko neatsakiau, Džekas nusiminė, jo veidą nelyginant voratinklis aptraukė nusivylimas, jis nudūrė žvilgsnį į žolę ir lėtai nusisuko. Grįžęs į taką, įsikišo į ausį ausinę.

Jis nebuvo toks blogas. Dabar jau antrąkart parodė man, kad nėra toks blogas. Vyras, kurį sutikau pirmą kartą, labai skyrėsi nuo šio, atnešusio man sviestinių ragelių ir žaidusio su Bendžiu futbolą. Galbūt jis ne toks kaip kiti mano sutikti vyrai, gal nusipelnė, kad suteikčiau jam progą?

– Džekai! – šūktelėjau, į kairę ausį jam dedantis antrą ausinę.

Ausinei likus ore, jis atsisuko į mane klausiama išraiška.

– Sutinku, – pasakiau.

– Tikrai?

Linktelėjau.

– Ateinantį šeštadienį, jei būsi laisvas.

Jis nusišypsojo ir pamalonintas, ir priblokštas, o tada linktelėjo.

– Paskambink man į darbą.

Jis vėl linktelėjo, atsisveikindamas pamojavo Bendžiui ir ristele pasileido ten, iš kur atbėgo.

Mudu su Bendžiu žvilgsniais nulydėjome jį pro parko vartus, bet vis tiek dar spėjome pamatyti, kaip jis pašokęs kumščiu smūgiavo į orą.

– Kodėl jis taip daro? – gręždamasis į mane paklausė Bendžis.

Pažvelgiau į berniuką.

– Nežinau, – tariau. – Jis tiesiog keistuolis.

– Aha, – pritarė Bendžis. – Ar gausiu ledų?

– Atrodo, trūko blužnis ir prasidėjo vidinis kraujavimas į pilvo ertmę. Reikia nedelsiant gabenti ją į operacinę .

Būtų gerai, jei visi liautųsi šaukę. Negirdžiu savo minčių. Ir prisiminimų.

– Iškvieskite plastikos chirurgus ir neurochirurgus, tegul laukia ligoninėje.

Prašau liautis šaukus. Juk suprantate, kad dėl to veiksmas nepagreitės.

– Kas nors turi paaiškinti jos vyrui, kokia padėtis.

2008-ųjų rugpjūtis

Mudu supratome vienas kitą – šnekučiavomės, traukėme kits kitą per dantį, bendravome tarsi seni bičiuliai nepaisydami aplinkybių, kuriomis susipažinome. Džekas leido man susidaryti įspūdį, kas jis toks arba kas galėtų būti nugrandžius blizgų, neskoningą paviršinį sluoksnį nuo vyro, gyvenančio pernelyg lengvą gyvenimą. Jis kuklinosi ir nuolat ko nors klausinėjo arba mėgino mane prajuokinti. O mano juokas lengvai plazdėjo iš lūpų, žiedais pylėsi krūtinėje ir širdyje. Džekas juokėsi lygiai taip pat.

Tai, kad dirbu kosmetologe, jo akyse manęs nesumenkino – priešingai, mano profesija padarė jam įspūdį, be to, jis pasakė dirbantis žemesniojo teismo teisėjo padėjėju Braitone. Papasakojau jam, kad iš Londono į Braitoną persikėliau pradėjusi studijuoti universitete ir likau šiame mieste, nes negalėjau įsivaizduoti savęs, vėl gyvenančios tokiame dideliame mieste kaip Londonas. Savo ruožtu Džekas man papasakojo užaugęs Sasekso priemiestyje ir jam Braitonas bei Hovas atrodę didmiesčiai. Mudu atskleidėme vienas kitam savo gyvenimo istorijas bei šiaip visokių smulkmenų ir vakarui baigiantis tarp mūsų jau buvo ryšys. Neprisiminiau, kada paskutinį kartą per pasimatymą taip puikiai leidau laiką.

Pavalgę ir išėję iš restorano Hove sustojome vis dar šnekučiuodamiesi, jis nedrąsiai paėmė man už parankės ir pasiūlė užeiti pas jį į namus – čia pat, už kampo ir iškviesti man taksi.

Nebuvo jokių slaptų lūkesčių: baksnojimų alkūne, mirktelėjimų ar dviprasmiškų užuominų, tik nuoširdus troškimas, kad šis vakaras dar nesibaigtų.

– Kol dar neapsisprendei ir nieko nepasakei, – tarė Džekas mums įsukus į vieną iš takų, einančių link krantinės, – turi žinoti, kad šį namą, veikiau jo karkasą, pirkau prieš kelerius metus. Turėjau praleisti daugybę valandų su įrankiais rankose ir skirti daug lėšų, kol jame pasidarė galima gyventi. Labai didžiuojuosi savo namu, tik nemanyk, kad pirkau jį visiškai sutvarkytą už atliekamą milijoną ar panašią sumelę. Man šis namas toli gražu tiek nekainavo. Supranti?

– Suprantu, – atsakiau mudviem sustojus priešais didžiulę dviejų galų Viktorijos laikų stiliaus rusvai tinkuotą vilą akmeniniais laiptais, vedančiais prie juodų lauko durų, ir cokoliniu aukštu, į kurį, matyt, patenkama iš vidaus. Kiekvienas aukštas puikavosi dideliais pakeliamaisiais langais.

Atsisukusi pažvelgiau į Džeką.

– Juk paaiškinau! – primygtinai šūktelėjo jis.

– Nieko nesakau, – gūžtelėjau.