Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

Dorothy Koomson

Labanakt, gražuole

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Versta iš:

Dorothy Koomson

Goodnight, Beautiful

Sphere, London, 2010

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0013-4

Copyright © Dorothy Koomson 2008

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Poloskei Marianna / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redaktorius Dainius Račiūnas

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Skiriu Peblei

Prologas

Jis nesiliauja verkęs.

Net ašaroms nebyrant, jo akyse matyti vaiduokliška tuštuma žmogaus, raudančio giliai širdyje.

Noriu jam padėti, bet jis manęs neprisileidžia. Verkia vienas užsidaręs kambaryje, kadaise turėjusiame būti vaiko kambariu. Miega atsukęs man nugarą, lyg būtų atsitvėręs šia stangria kūniška siena nuo likusio pasaulio. Jis kalba su manimi tuščiais žodžiais, sakiniais be jokios didesnės prasmės. Kadaise visa, ką jis sakydavo, būdavo apraizgyta meilės gijomis. Dabar jis šneka tik todėl, kad taip reikia. Dabar visa, ką jis sako, yra lėkšta ir beprasmiška.

Sielvartas toks didžiulis, toks neaprėpiamas, kad jis negali iš jo išsikapstyti. Plaukia nieko nematydamas, lyg kapanotųsi naktį šėlstančioje jūroje. Plaukia prieš lūžtančias bangas ir visai nesistumia į priekį. Kasdien vis labiau grimzta į tas gelmes. Vis tolsta nuo vandens paviršiaus. Nuo gyvenimo. Nuo manęs. Įsikibęs vien į savo netektį. Daugiau jam niekas nesvarbu. Noriu paimti jį už rankos, noriu, kad abu išplauktume ir būtume saugūs. Kad jis vėl pajustų gyvenimo visybę. Noriu sušvelninti jo kančias ir padėti pasveikti.

Bet jis netiesia man rankos. Užuot tiesęs vengia manęs, jam labiau patinka viską įveikti vienam. Mat laiko mane kalta. Kaltina ne tik save, bet ir mane.

Aš irgi jaučiuosi kalta. Bet kaltinu ir ją. Novą. Ir ji už tai atsakinga. Jeigu ne ji...

Bet labiausiai kaltinu save. Labiausiai trokštu, kad jis liautųsi verkęs, liautųsi visus skaudinęs, sielvartavęs visa savo esybe.

Nesuprantu jo ir Novos netekties. Ir abejoju kada nors suprasianti. Bet suprantu savo vyrą. Ir netrukus jį prarasiu. Nutiks tai, ko mėginau išvengti žodžiais ir veiksmais. Tik šį kartą prarasiu ne dėl kitos moters ir negimusio jos kūdikio, bet dėl to, kad jis nuo manęs užsisklendė.

Įsivaizduoju, kaip viskas bus: jis taip giliai nugrims sielvarto jūroje, kad negalės iškilti į paviršių. Įtrauktas tų atšiaurių pilkų gelmių niekada nebeįstengs pradėti gyvenimo iš naujo. O aš nieko negalėsiu padaryti, tik stovėti ant kranto ir žiūrėti.

Truputį pasičiupinėjusi su jo batukais ji juos nuauna, jis žiūri, kaip ji nusmaukia jam kojines, o tada kojų pirštais pajunta šaltį. Kaip vonios kambaryje prieš prausimą. Šaltį.

Ir čia yra vandens.

Didelė didelė, DIDŽIULĖ vonia.

– Čia paplūdimys, – paaiškina mamytė.

– Paplūdimys! – pakartoja jis.

– O ten – jūra.

– Jūra!

– Eime, sušlapinkime kojas.

Jis duria pirštu žemyn.

– Pirštukus?

– Taip, – linkteli ji. – Pirštukus į jūrą.

Ji paima jį už rankos – šiltos kaip visada. Jos ranka šilta, jo kojų pirštai šalti. Ji nusiveda jį prie jūros.

– Bus šalta, – įspėja.

– Šalta!

Ir staiga jo kojų pirštai dingsta. Nėra pirštų, tik jūra.

– Oi! – sušunka mamytė.

Jos kojų pirštai irgi atsiduria po vandeniu.

– Oi! – spygteli jis.

– Oi! – šūkteli abu kartu. – Oi!

Leo, pusantrų metų

Pirma dalis

1

– Labas, moooma.

Šiandien, rodos, bus viena tų dienų.

Supratau tai jau rytą vos pramerkusi akis. Persmelkta stipraus jausmo, kad viskas ne taip kaip turi būti, kad viskas susijaukę. Ir kad teks ištverti visą tokią dieną. Maudydamasi po dušu, rengdamasi ir spragtelėdama radijo jungiklį, kad palaikytų man draugiją, kol maišysiu košę ir pjaustysiu vaisius, vyliausi klydusi.

Bet Leo ką tik patvirtino, kad neapsirikau. Šiandien bus viena tų dienų. Niekas nesiseks, nervai bus pakrikę, o gyvenimas negailestingai šaipysis. Mano septynmetis sūnus man krės piktus pokštus. Arba mėgins mane supykdyti.

Moooma jis mane vadina tik norėdamas paerzinti. Žino, kaip baisiai nemėgstu šio žodžio; žino, kad galėtų kreiptis į mane „Nova“ ir kad šį žodį man pakęsti lengviau nei „moooma“. Tokios tarties Leo išmoko per televiziją žiūrėdamas amerikietiškas pokalbių laidas, jose pirmoji „a“ žodyje „mama“ tariama beveik kaip „o“ („moama“), ir tai nuolat man primena, kad netrukus jis gali vietoj „kalnas“ imti sakyti „kolnas“, o vietoje „aliuminis“ – „oliuminis“. Pradėti šnekėti su amerikietišku akcentu.

Stoviu prie kriauklės, įpylusi indų ploviklio į prikaistuvį, kuriame virė košė, ir leisdama vandenį matau atsispindint lange, kaip Leo per virtuvę nušlepsi prie masyvaus ąžuolinio stalo, užsiropščia ant kėdės ir įsitaiso priešais savo dubenėlį. Šiandien jis nusiteikęs ne juokais mane suerzinti. Mat ne tik pavadino moooma, bet dar ir vilki vaikų žvaigždžių lygos kovotojo kostiumą. Darbo dienos rytą, kai reikia eiti į mokyklą.

Užsuku čiaupą ir atsigręžiu į Leo. Žvilgsniu ryte ryju savo sūnų ir jo puikią išvaizdą: kostiumas šviesiai žalias su prisegama raudona pelerina, dabar kreivai kabančia ant pat kairio peties ir besilaikančia tik už nedidelio kvadratinio Velcro lipuko. Leo užsidėjęs raudoną kaukę, išryškinančią didžiules akis ilgomis blakstienomis ir dengiančią viršutinę veido dalį.

Jis – keturių pėdų ūgio anonimas, septynmetis superherojus pūpsančiais bicepsais, raumeninga krūtine, šešiomis raumenų vilnimis užklotu pilvu ir reljefiškais sėdmenimis.

„Giliai įkvėpk, – pamanau sau. – Giliai iškvėpk.“

Užsimerkiu. Suskaičiuoju iki dešimties. Suskaičiuoju prisiminimus, padedančius man jį mylėti: būdamas dviejų dienų ir gulėdamas mano rankos linkyje jis man nusišypsojo; jam buvo pusantrų metukų, kai pirmą kartą abu stovėjome paplūdimyje ir žiūrėjome į putotas jūros bangas, skubančias į krantą ir lengvai praryjančias mūsų pėdas, o paskui taip pat lengvai išspjaunančias. Jau sulaukęs penkerių jis suėmė mano rankas savo rankutėmis ir rimtai pasakė: „Tu geriausia mamytė pasaulyje“, nes gimtadienio pietų daviau jam skrebutį, užteptą lydytu sūriu su virtomis pupelėmis.

Kartais su Leo turiu elgtis tik taip. Tai vienintelis būdas priminti sau, kad neprarasčiau jo. Tik du žmonės šiame pasaulyje gali prasibrauti pro mano ramybės klodus ir mane valdyti, priversti mane pakelti balsą. Dažniausiai tai daro Leo.

Atsimerkiu. Jis tebevilki kostiumą. Vis dar yra darbo dienos rytas, kai reikia eiti į mokyklą. Ir Leo vis dar nedaro man jokio įspūdžio.

– Nagi, moooma, ar tik tokie pusryčiai? – jis klausia lėtai tęsdamas žodžius, pakėlęs šaukštą, pakreipęs galvą ir įbedęs akis į mane.