Dorothy Koomson - Labanakt, gražuole

„Viskas gerai, mama. Aš noriu eiti.“

Sulenktais nykščiais pasitrinu akis nutrindama sudžiūvusių traiškanų kristalėlius ir šiuo masažu mėgindama suteikti savo veidui daugiau žvalumo ir gyvybės.

„Aš pasiruošęs eiti.“

Maniau, kad per trylika čia praleistų dienų mano kūnas pagaliau pripras valandų valandas kūpsoti ant kėdės; nebebus skaudamas ir sustiręs, neprotestuos ilgais ir smarkiais diegliais, kaskart man mėginant pajudėti. Atsistoju, prieinu prie lovos instinktyviai nekreipdama dėmesio į lašelinę, į elektrodus, per kuriuos jis prijungtas prie aparatų, ir įbedu žvilgsnį žemyn, į savo berniuką. Į savo berniuką. Pastaruosius septynerius su puse metų tik dėl jo kas rytą atsimerkdavau ir lipdavau iš lovos; nenoromis, bet keldavausi. Nuo pat jo gimimo akimirkos mano pasaulis ėmė suktis apie jį, o dabar viskas susijaukė.

Švelniai, kad nesutrukdyčiau, pirštų galiukais paglostau jam kaktą. Net dabar instinktyviai stengiuosi būti švelni, kad jo nepabudinčiau. Nors mes kaip tik siekiame sutrikdyti jo miegą, pažadinti.

Nuskusta galva palengva vėl dengiasi švelniu ataugančių juodų plaukų aksomu. Jie tai padarė: prieš aštuonias dienas nukirpo ir nuskuto jo gražias vešlias juodas garbanas. Šviesiai ruda it karamelė galvos oda lygi, išskyrus vieną vietą ant pakaušio, čia jie pragręžė kaukolę, kad galėtų užspausti tris kraujagysles ir užkirstų kelią kraujavimui. Anot jų, operacija buvusi sėkminga.

Tada įdėbiau žvilgsnį į chirurgą, ant galvos užsitraukusį žalią kepuraitę, nusismaukusį medicininę kaukę ant kaklo, mūvintį neįtikimai švarias žalias operacines pirštines. „Sėkminga?“ – pakartojau paskutinį jo ištartą žodį.

Jis linktelėjo galvą. Paaiškino, kad kita jiems nerimą kėlusi aneurizma netrūko ir daugiau pavojaus nekelia.

„Sėkminga“, – dar kartą ištariau susimąsčiusi, mintimis klaidžiodama kitur.

Keitas suėmė mano ranką, kad nenuvirsčiau. Be abejo, mudu su chirurgu šį žodį supratome visiškai skirtingai. Mano berniukas tebemiegojo, tebebuvo labiau „ten“ nei „čia“, nekalbėjo ir nevaikščiojo, jo akys buvo užmerktos, veidas sustingęs, bet operacija vis tiek buvo sėkminga. „Ačiū“, – padėkojau, kai didelė ir šilta Keito plaštaka apsivijo ir suspaudė manąją. Chirurgas nekaltas, kad nesupranta, ką išties reiškia „sėkminga“. Tai reiškia, kad Leo visiškai pasveiks. Kad gydytojai bent jau galės man pasakyti, kada jis atgaus sąmonę.

Grįžtu ant savo rudos paminkštintos kėdės, pariečiu kojas, atlošiu ir atremiu galvą, žiūriu į Leo.

Pasaulyje, kuriame aš dabar gyvenu, sėkmė reiškia šitai. Šiame pasaulyje mano sapnai – aš tai žinau – randasi iš nuojautos, iš įsitikinimo, kasdien vis labiau užvaldančio mane – slapta, bet atkakliai.

Iš nuojautos, kad galbūt Leo pasiruošęs.

Kad galbūt turėčiau leisti jam eiti.

– Pažiūrėk į tos moters pilvą! – šūkteli jis.

Mato, kaip prieš ištardama „Ššš...“ mamytė užsimerkia, o paskui supdama ant kelių pabučiuoja jam viršugalvį.

– Pažiūrėk į tos moters pilvą! – pakartoja jis.

Ir duria pirštu. Pilvas atrodo didelis. Apvalus kaip futbolo kamuolys ir didelis kaip pati didžiausia mamytės pagalvė.

– Ša... Ššš... – sudraudžia mamytė.

Ji paima jo pirštuką ir pabučiuoja.

– Mamyte! Pažiūrėk į tos moters pilvą!

Mamytė nepažiūri, tik spusteli mygtuką, ir vėl nutinka tas pat: nuskamba skambutis, primenantis jo žaislinę gaisrinę mašiną. Paskui, kaip visada, autobusas sustoja. Paėmusi jo vežimėlį ir didelį savo krepšį mamytė leidžia jam prieš išlipant pašokinėti ant kiekvieno laiptelio.

Tada ji išskleidžia vežimėlį ir atsega diržus, kad jis galėtų atsisėsti, bet jis nori eiti pats.

– Aš tik vaikščiosiu, – sako jai. – Tik vaikščiosiu.

Mamytė tebežiūri į jo vežimėlį ir, autobusui nuvažiavus, pratrūksta:

– Leo, kodėl būtinai turi badyti pirštu žmonėms į pilvus? Arba į tą žemaūgį vyrą? Arba į tą moterį didelėmis pieno pritvinkusiomis krūtimis? Arba į keistus ano vyro plaukus? – klausinėja ji jo. – Taip elgiesi jau trečią kartą per dvi dienas. Ko gero, man teks mokytis vairuoti, nes daugiau neketinu su tavimi lipti į autobusą.

Ji įdeda krepšį į jo vežimėlį.

– Vieną gražią dieną kas nors man pliaukštelės.

– Ar tu išdykusi? – klausia jis.

Ar mamytė anksčiau buvo išdykusi mergaitė, panaši į jį, išdykusį berniuką, kad nusipelno pliaukštelėjimo?

Mamytė žvelgia į jį pakreipusi galvą.

– Kartais svarstau, ar išvis anksčiau gyvenau. – Taip tarusi viena ranka ima stumti vežimėlį, o kita laiko jį už rankos. – Eime, mūsų laukia labai tolimas kelias.

Jam nusišypso sena kaip močiutė moteris.

– Mano mamytė išdykusi, – pareiškia jis jai.

Moteris žvilgteli į mamytę.

– Neabejoju, – atsako ir nueina sau.

Jis nusišypso mamytei, bet ji nemato – net išsižiojusi spokso į tą moterį.

Leo, dvejų metų

2

– Matei, kiek bėgioja ta moteris, 117-os spintelės savininkė?

– Ta šviesiaplaukė?

– Taigi. Ateina čia kasdien. Kartais daro jogos arba Pilateso 1pratimus, o paskui bėga. Kaip beprotė!

117-a spintelė – mano. Jau ketindama atšauti tualeto kabinos durų skląstį staiga išgirstu anapus pertvaros buvusią moterį minint mano spintelę, minint mane. Dabar mano ranka sustingusi virš skląsčio, negaliu apsispręsti, ar atidaryti duris ir išeiti, ar likti čia. Jau ir taip truputį vėluoju susitikti su Malu, – mat esame pakviesti pietauti su keliais draugais, – taigi neturiu laiko sėdėti čia įkalinta jų apkalbų.

– Nesistebiu, – atsako kita moteris.

Ką gi, dabar tai jau tikrai niekur neisiu. Tyliai nuleidžiu klozeto dangtį ir atsisėdu. Turiu sužinoti, kodėl ji nesistebi, kad kasdien čia ateinu. Man truputį virpa rankos, džiūva burna, o širdis smarkiai plaka. Atsainiai čiupinėju savo juodosios suknelės diržą ir laukiu, kol sužinosiu, kas man rūpi.

– Matei jos vyrą? Jis nepaprastai žavingas . Kasdien nubėgčiau milijoną mylių, jei nuo to liautųsi ganęs akis į kitas.

– O Dieve, mačiau jį, kartais atvažiuoja jos paimti... Po galais! Suprantu, ką nori pasakyti. Galėčiau praryti jį žvilgsniu!

– Kaip manai, ar ji viena tų, kurios nesportuodamos ima plėstis?

– Aišku! Tai matyti iš veido.

Jiedvi nė nenutuokia, kad klausausi jų žodžių, aidu atsimušančių į marmuro plokštėmis išklotas sporto salės tualeto grindis ir sienas. Pažįstu jas iš balso – tai tos dvi moterys, viską darančios drauge: besinaudojančios gretimais treniruokliais ir šalia pasitiesiančios kilimėlius jogos ir Pilateso pratimams. Artimiau jų nepažįstu, mes tik sveikinamės, bet lig šiol maniau, kad jos mane mėgsta. Nors gal šį nereikšmingą ir paviršutinišką ryšį šiek tiek pervertinu, – sakykime, lig šiol nemaniau, kad jos manęs nemėgsta, ir man niekada nė nedingtelėjo, kad galėtų apie mane kalbėtis.

Bijau to. Tikriausiai labiau nei daugelis racionaliai mąstančių suaugusiųjų bijau žmonių kalbų. Bijau, kai man negirdint jie narsto mane po kaulelį, lupa asmenybės sluoksnius, mano taip uoliai rodomus pasauliui, ir išsiaiškina, jų nuomone, tiesą ar bent pusiau tiesą; bijau žmonių, kuriančių tikrovę, kurioje nėra gražių namų, tobulo sutuoktinio ir karjerą darančių draugų, kartais kviečiančių mane kartu papietauti, – nes tai iš esmės ir sudaro mano gyvenimą.