Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

Ir... sninga.

Sninga, kažkur tyliai dūzgiant varikliui ir ore tvyrant šilumai, sninga gegužę. Iš dangaus krinta smulkios snaigės ir kloja plona balta sniego antklode pasaulį aplink mane. Sustoju ir nejudėdama žiūriu, kaip blaškomos švelnaus vėjelio aplink mane šoka snaigės. Tai stebuklas. Tikras akimirką trunkantis stebuklas.

Man patinka sniegas. Patinka, kad visa, ką jis paliečia, atrodo minkščiau. Iškritus sniegui nelieka aštrių kampų, visa tampa glotnu ir minkšta. Kelias – jau ne ilgas ir sunkus, o aksominis ir viliojantis, trumpas, kaip man ir patinka. Šalčio negaliu pakęsti, bet sniegą mėgstu. Dabar turiu visa, ko noriu: sniegą, bet ne šaltį. Ištiesusi rankas mėginu gaudyti snaiges. Sukuosi ratu gėrėdamasi, užvertusi galvą į dangų, ne tik apšviestą oranžinių gatvės žibintų, bet ir nutviekstą mažyčių žvaigždžių akelių bei krentančių snaigių spindesio.

Sniegas ant mano odos šiltas, jis netirpsta, limpa man prie rankų, prie dukslaus gelsvo ir rusvo megztinio stambiomis akimis, tamsiai mėlynų džinsų ir juodų plaukų.

– Sveikinu sukaktuvių proga, – sako Keitas, žengdamas iš šešėlio šalia pagrindinio ligoninės įėjimo.

Jo ten stovėta ir žiūrėta į mane. Jis eina artyn, o aš vis dar žvelgiu į baltas snaiges, krentančias ant manęs ir užklojančias žemę, darančias ją minkštą ir švelnią. Ir sunkų kelią, kuriuo kasdien einu aplankyti savo sūnaus, verčiančias savotišku paguodos taku.

– Tu tai padarei? – klausiu jam vis artinantis ir pagaliau apkabinant mane stipriomis raumeningomis rankomis. Staiga pasijuntu suspausta jo gniaužtų, apginta, saugi. – Man?

Jis linkteli galvą.

– Sveikinu sukaktuvių proga, – prikišęs lūpas man prie plaukų vėl sušnabžda Keitas.

Sukaktuvių? Mudviejų su Keitu santykių istorija tokia ilga, kad sukaktuvių joje tikrai netrūksta. Susipažinome, kai aš, tada dar devyniolikmetė, užėjau į barą Oksfordo centre, norėdama įsidarbinti. Barui vadovavo Keitas, už mane beveik dešimčia metų vyresnis, tad, žinoma, nerodė jokio dėmesio. Bet po dvejų metų, praėjus vos kelioms dienoms nuo mano dvidešimt pirmojo gimtadienio, kai tame bare net nebedirbau, jis man paskambino ir pakvietė į pasimatymą. „Prieš artindamasis prie tavęs turėjau palaukti, kol tikrai išaugsi iš paauglės metų“, – vėliau aiškino jis. Mes turėjome du pirmuosius pasimatymus. Pirmą kartą taip nervinausi, kad drąsindamasi kiek pervirš įmečiau į gerklę ir nusmigau ant priekinės Keito automobilio sėdynės, mums dar nespėjus pasiekti kelionės tikslo, tad jam teko parvežti mane į bendrabutį ir perduoti kambario draugių globai. Antrą kartą pirmasis pasimatymas įvyko, – labai nustebau, kad jis apskritai įvyko, – po savaitės, tąkart negėriau nė lašo. Be to, buvo kitų įsimintinų ir į mūsų darbo kalendorių įrašytinų datų: kai pirmą kartą išsiskyrėme, nes maniau, kad jis man per senas; kai vėl suėjome; kai po penkių mėnesių, dar prieš tai, kada jo poreikis įsipareigoti privertė mane vėl pasukti savais keliais, antrą kartą nutraukėme santykius. Per tuos metus mudu taikėmės ir skyrėmės daug kartų, o paskutinį kartą jis buvo mane palikęs prieš aštuonerius metus. Paskui, prieš trejus metus, mudu galutinai nutarėme likti drauge, taigi atsirado dar dvi atmintinos datos: diena, kai jis persikėlė gyventi pas mane ir Leo, ir ta, kai mudu susituokėme. Puikiai įsidėmiu datas ir žinau, kad iš visų dvylikos mėnesių gegužę nėra jokios atmintinos sukakties.

– Tai negali būti mūsų jubiliejus, – sakau.

– Ne, tai tikrai ne mūsų vestuvių jubiliejus, – sutinka jis.

– Tai ne mūsų bendro gyvenimo jubiliejus, – patikinu jį. – Aš prisiminčiau.

Jis nuleidžia ranką, prispaudžia delną man prie sėdmens, staiga trūkteli arčiau savęs ir prikiša lūpas prie ausies, o jo pučiamas šiltas kvapnus oras kutena man skruostą ir kaklą.

– Šiandien – pirmojo mūsų pasidulkinimo jubiliejus. – Priešpaskutinį žodį Keitas nutęsia stengdamasis, kad skambėtų ir gundomai, ir nešvankiai, ir romantiškai, ir meiliai.

– Tai manai, kad iš tokios gausybės mūsų jubiliejų taip viešai atšvęsti reikia kaip tik šį? – nusijuokiu.

– Tai priminimas, kad žmogus ir antrą kartą gali sulaukti stebuklo.

– Tikiuosi, nori pasakyti – stebuklas, kad aš su tavimi pergulėjau, o ne atvirkščiai. Kitaip turėsi daug bėdos, drauguži.

– Aišku, tai ir turėjau galvoje, – sutinka jis, vėl spustelėdamas man sėdmenį.

Nusišypsau jam.

– Negaliu patikėti, kad visa tai padarei dėl manęs.

– Dėl ko gi daugiau? – Keitas pakšteli man į kaktą. – Suprantama, reikia padėkoti ir savo palaikymo komandai: Piteriui, turėjusiam lipti iš lovos ir atidaryti parduotuvę, kad išnuomotų man sniego mašiną; apsaugininkui, palypėjusiam karjeros laiptais, mat jam buvo patikėta tą sniego mašiną paleisti, ir, žinoma, tau, kad taip nuostabiai reagavai.

– Ačiū, – padėkoju savo vyrui. – Dar niekas niekada nebuvo padovanojęs man stebuklo.

Tą akimirką nieko daugiau ir netroškau – tik stebuklo, padedančio Leo pasveikti, stebuklo, grąžinančio mano gyvenimą į senąsias vėžes. Kad atgaučiau Leo, nebūtina dangaus malonė, tai įmanoma ir žmogui. Kasnakt sapnuoju, ir kiekviename sapne Leo vis labiau tolsta nuo manęs. Todėl man trūks plyš reikia stebuklo.

– Laimžde... – apkabindamas mane švelniai sako Keitas.

Beveik negirdžiu, kad kreipiasi vardu, kurį man davė mudviem pirmą kartą susitikus bare (Nova... Sprogstanti žvaigždė... Laiminga žvaigždė... Laimždė).

– Laimžde, – šį kartą griežčiau pakartoja jis. – Prašau liautis. Dabar bent dvi minutes liaukis apie tai galvojusi. O paskui grįšime ir kovosime toliau. Mes prie viso to grįšime. Bet dabar, šią akimirką, būk su manimi ir džiaukis sniegu. Sutarta?

Dvi minutes.

Dvi minutės – tai visas gyvenimas. Kiekviena Leo miegama sekundė prilygsta visam gyvenimui. Tai lyg pergyventi šimtą dvidešimt gyvenimų nejaučiant, kaip krūtinėje plaka širdis ir gyslomis teka kraujas.

Dvi minutės – tai akies mirksnis. Per jį viskas gali pasikeisti. Per tas dvi minutes jis galėtų prabusti. Pusės minutės jam prireiktų susivokti aplinkoje, o dar pusantros jis praleistų mintyse svarstydamas, kodėl manęs čia nėra, kodėl nepasitinku, kaip buvau žadėjusi prieš jam užmiegant. Keitas prašo ne dviejų minučių, o viso gyvenimo ir tuo pat metu nanosekundės; prašo visos erdvės ir laiko. Jis padovanojo man sniego, tad man dabar belieka atiduoti jam visą erdvę ir laiką.

– Sutarta? – dar kartą klausia jis. – Dvi minutes. Man. Mums. Tiesiog pasidžiaukime sniegu, pasimėgaukime tomis dviem mūsų sukaktuvių minutėmis, nes pasimėgavę būsime stipresni. Mums bus lengviau ten grįžti. Gerai?

Įdėmiai pažvelgiu jam į veidą ir pirmą kartą per visą mūsų bendrą gyvenimą pamatau savo vyrą. Atrodo esąs gana svetimas. Juodos jo akys, plati nosis, putlios lūpos ir rusva oda man tarsi nepažįstami. Aš jam tikriausiai irgi atrodau svetima, nes mūsų santykiai ỹra per siūles.

Žinau, kad praradusieji vaiką dažnai išsiskiria, bet tik dabar suvokiu, jog išskirti gali ir liga – nepalyginti lėčiau ir klastingiau, bet taip pat veiksmingai. „Laimėje ir nelaimėje“, prisiekėme mudu tuokdamiesi, bet nesupratome, kad reikėtų pridėti – ir bejėgiškume. Mudu su Keitu problemas sprendžiame skirtingai. Krizei įveikti jam reikia laiko. Kad galėtų kovoti su ilgai trunkančia Leo koma, jam būtina atsitraukti, pasisemti naujų jėgų, – tada jis vėl gali grįžti į mūšį, stoti akis į akį su bet kokiu priešu ir kautis. O man reikia visiškai persiimti problema. Turiu visą laiką galvoti vien apie ją, nuolat trokšti, tikėtis ir norėti, kad viskas būtų gerai, nes žinau: vos tik liausiuosi taip dariusi, nutiks kas nors siaubinga.