Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

– Bet turi pripažinti, kad jaunystėje ji tikriausiai buvo putlutė, todėl dabar rūpinasi savo kūno linijomis.

„Nebuvau!“ – noriu šūktelėti joms pro tualeto kabinos duris. Tikrai nebuvau. Visada buvau tokių kūno linijų ir tokio dydžio. Tik raumenys dabar stangresni. Šiaip ar taip, treniruojuosi ne dėl geresnės išvaizdos ar savo vyro ištikimybės. Man reikia sporto, kad neatitrūkčiau nuo tikrovės. Kad jausčiausi saugiai. Kad tvirtai stovėčiau ant žemės. Kad likčiau savimi.

Jei kasdien nejaučiu, kaip mano gyslomis šimto mylių per valandą greičiu cirkuliuoja kraujas, plukdydamas endorfinus ir adrenaliną, man viskas ima slysti iš rankų. Imu prarasti ryšį su tikrove ir mane palengva apima jausmas, kad pradedu nebevaldyti padėties. Todėl bėgioju kasdien – net penktadienio vakarą. O kokiu pretekstu jiedvi čia? Dauguma žmonių, kuriems bėgioti nereikia , dabar sėdi baruose – tai kodėl jos nepalaiko jiems draugijos?

– Išties nė vienai mūsų nelengva išlaikyti formą. Alanas vis klausia manęs, kam apskritai vargstu sporto salėje, jei vos įkėlusi koją į namus užsidegu cigaretę ir traukiu tiesiai prie šaldytuvo?

– Taip, mano Janas klausia to paties. Jei pamatytų ją, jam akys ant kaktos iššoktų.

Kai buvau jaunesnė, žmonės skleisdavo paskalas apie mano šeimą ir ypač apie mane. Miestelyje, kuriame gyvenau, tai tapo savotišku būdu laikui praleisti. Žmonės šnabždėdavosi, varstydavo mus priešiškais žvilgsniais ir imdavo vieni kitus tildyti, kai pro šalį eidavo kuris nors mūsiškių. Jausdavau kiekvieną šnabždesį, bakstelėjimą alkūne, žvilgsnį. Mes visi tai jautėme, tos paskalos buvo tarsi stiklo šukės, draskančios mums odą. Todėl užaugusi kaip įmanydama stengiuosi niekam nesuteikti progos apkalboms. Turiu puikų darbą, gražius namus, žavų vyrą, būrį draugų. Kas galėtų mane dėl ko nors apkalbėti? Pavydėti – galbūt, bet vargu, ar kas nors šiuos mano laimėjimus palaikytų trūkumu.

– Norėtum išmesti pintą alaus? – klausia viena iš esančių už pertvaros moterų.

– Kodėl ne... Visą dieną svajojau apie sūrius ir aštrius bulvių traškučius. Kitą savaitę ilgėliau padirbėsiu su treniruokliais, ir nebus jokių padarinių, tiesa?

– Jei tokia šio mūsų žaidimo esmė, sakyčiau, kad tiesa. Vos ilgiau – kitaip sakant, penkias papildomas minutes – padirbėjus su treniruokliais nereikalingų riebaliukų kaip nebūta.

– Kokia tu bjauri! Klausyk, gal pasikvieskime ir Ponią 117-ą Spintelę?

Jos pašnekovė sukikena: šlykščiai, žiauriai ir nepaprastai išraiškingai.

– Ji tikriausiai nei valgo, nei geria.

– Žinau!

Mano motina su piktais kikenimais ir bjauriomis pastabomis visada kovodavo maldomis. „Tegul tas, kuris be nuodėmės, meta į mane akmenį“, – sakydavo, tarsi tai būtų galėję priversti liežuvautojus nutilti ar bent apmalšinti jų apkalbų sukeliamas kančias. Kai tik mano sesuo Merė imdavo verkšlenti dėl to, ką išgirdusi, motina patardavo: „Nepamiršk jų savo maldose, Mere.“ „Nepamiršk paprašyti Dievo, kad jiems nutiktų kas nors bloga“, – pamanydavau sau, bet garsiai niekada neištardavau nė žodžio. Tačiau tiems liežuvautojams – ir nuodėmingiems, ir nenuodėmingiems – niekada nieko bloga nenutikdavo, jie toliau svaidė į mus akmenis; ir toliau į akis ir už akių vadino mane šliundra, kekše ir visaip kitaip; tokiais užrašais buvo išmargintos visos jiems prieinamos sienos. Maldos nieko nepadėjo, nė ašaros. Niekas nepadėjo. Niekas negalėjo užčiaupti jiems burnos.

Po kiek laiko abi moterys nutyla, paskui, joms išeinant, patalpoje nuaidi žingsniai – garsūs ir įžūlūs kaip ką tik ištarti žodžiai – ir užsidarydamos trinkteli durys. Nors dabar jau kaip reikiant vėluoju pas Malą, lukteliu dar kelias minutes norėdama būti tikra, kad jos išėjo. Kai jau nieko nebegirdėti, kai iš anapus tualeto kabinos neatsklinda nė garselis, atšaunu duris ir išleidžiu save iš savo pačios pasirinkto kalėjimo į marmuro plokštėmis grįstą tualeto patalpą su plačia veidrodžio juosta virš kriauklių priešais kabinas.

Tą akimirką suakmenėju, o mano širdis sustingsta: jos vis dar čia. Jos vis dar čia ir dabar žino, kad girdėjau jų pokalbį. Kad sėdėjau tualeto kabinoje ir klausiausi, kaip mane narsto.

Viena jų, aukšta šviesiaplaukė už ausų užkištomis plaukų sruogomis, pasilenkusi virš kriauklių eilės storu kosmetinio pieštuko brūkšniu ryškinasi akis; kita, nedidukė brunetė, sėdi ant kriauklės krašto ir pasidėjusi ant šlaunies sukasi cigaretę.

Visų trijų žvilgsniai susitinka, ir aplink staiga tampa nenatūraliai, šiurpiai tylu, lyg ant mūsų būtų užkritusi mirtį nešanti bežadės nebūties skraistė. Ta, kuri dažėsi akis, sustingsta nebaigusi darbo, išbąla kaip drobė, jos veidas virsta pelenų spalvos siaubo kauke. Kita, liovusis suktis cigaretę, išrausta taip, kad jos veidas primena tvinkčiojantį pernokusį pomidorą.

Nuleidusi akis žingteliu prie artimiausios kriauklės, įsitreškiu sau ant delnų mėlyno gelio rankoms plauti ir patrinu juos kišdama po jutikliu valdomo vandens čiaupo srove. Prieš eidama susitikti su Malu norėjau pasidažyti lūpas, pasitikrinti akių kosmetiką ir makiažą. Bet dabar nedrįstu nė akių pakelti nuo slystančio ir putojančio tarp pirštų mėlyno gelio, negaliu net žvilgtelėti, ar mano šukuosena nepriekaištinga.

Dviem šiurkščiais popieriniais rankšluosčiais nusišluostau rankas, viena sauja juos sugniaužiu ir švysteliu į šiukšlių dėžę po kriaukle. Neabejoju, kad tos moterys girdi, kaip daužosi širdis mano krūtinėje, kaip gerklėje muša pulsas, nes ir menkiausias judesys čia iškart pastebimas, o pamačiusios mane jiedvi apskritai dar nekrustelėjo.

Į lemtingą kelionę prie durų leidžiuosi lydima visur aplink aidinčių jų žodžių ir žiauraus trumpo kikenimo. Beje, durys, rodos, bus atsidūrusios kitame Londono gale, ir kiekvienas žingsnis link jų šiais bateliais su šešių colių aukščio pakulne skamba nelyginant kiaurai stiklinį stogą krintantis priekalas.

DZIN! DZIN! DZIN! – pragysta mano mobilusis; iš melodijos atrodo, kad į savo rankinę būsiu įsigrūdusi „Paryžiaus Katedros“ Kuprių, nes iš jos visu garsu skamba „Varpai, varpai“. Tai Malo skambutis. Jis tikriausiai nori paklausti, kodėl manęs dar nėra, juolab kad įspėjau jį, – net kelis kartus, – jog gyvam nudirsiu kailį, jei išdrįs šiandien vakare ilgiau užtrukti darbe.

DZIN! DZIN! DZIN! – netyla telefonas, o aš tebeeinu link durų. Atsiliepti, aišku, negaliu. Jei stabtelėsiu bent menką akimirksnį, nutiks kas nors bloga. Dar blogiau, nei ką tik nutiko. Nežinau kas, bet žinau, kad nutiks.

DZIN! DZIN! DZIN! Man tereikia iš čia išeiti. Iš šio tualeto, iš šios sporto salės. Kai tik išeisiu, viskas bus gerai.

DZIN! DZIN! DZIN! Jau beveik pasiekiau tikslą. Dar vienas žingsnis. Daugiausia – du. O tada būsiu laisva kaip namuose.

DZIN! DZI... Paskutinis signalas nutrūksta, ir staiga stojus mirtinai tylai pajuntu gerklėje plakant širdį ir tirtant kojas. Kad ir kaip ten būtų, aš jau čia, prie durų.

Atidarau jas, išeinu ir pajuntu, kaip mane tarsi maloni jūros banga užlieja laisvės pojūtis.

Nežinau, kas bus, man išėjus: gal jos pradės juoktis, gal sudžius ir mirs iš gėdos, o gal nuspręs pasielgti kaip aš – pasiieškoti kito sporto klubo?

3

Jau vienuolikta, o Keito dar nėra.

Paprastai jis grįžta aštuntą, kartais devintą, bet niekada taip ilgai neužtrunka. Juo labiau nepaskambinęs. Šiaip jau nesijaudinu, net jei nepaskambina, nes jis yra Keitas, dirbantis savo darbą ir visada grįžtantis. Kartais jis grįžta truputį pavargęs ir kupinas švelnių jausmų, gal todėl, kad neturi iš kur paskambinti, o gal tiesiog todėl, kad jis – Keitas, dirbantis savo darbą.