Dorothy Koomson: Labanakt, gražuole

Man kraujas gyslose užverda, karštis pirmiausia plūsteli į gerklę, paskui nudažo skruostus. Tuoj imsiu ašaroti. Jei aprėksiu Leo, jausiuosi siaubingai ir turėsiu eiti į savo kambarį išsiverkti. Jei nešauksiu, man tikriausiai teks imtis kitų priemonių, – kad ir iki savaitgalio uždrausti jam naudotis žaidimų kompiuteriu, – ir tada apsipils ašaromis jis. O jo ašaros, žinoma, sugraudins ir mane, – verksiu tyliai, pasislėpusi, bet tikrai verksiu, – nes neištveriu, kai dėl manęs jis rauda. Tad, šiaip ar taip, šiandien rytą verksiu, nebent man pavyktų jį perkalbėti.

– Leo, turi ruoštis į mokyklą, – ramiai ištariu. – Apsivilk uniformą.

– Aš pasiruošęs, – atsako jis.

– Ne, nepasiruošęs.

Jis linkteli ir suraukia kaktą.

– Pasiruošęs, – ima spirtis. – Šiandien vilkėsiu šiuos drabužius.

– Nenoriu ginčytis, eik ir pasiruošk. Tuoj pat!

– Aš jau apsirengęs. Turiu vilkėti šį kostiumą.

– Leo... – Toliau kalbu pro sukąstus dantis. – Prašyčiau...

„DIN DIN!“ – nuaidi durų skambutis. Tamsios Leo akys nušvinta, lyg šiandien būtų jo gimtadienis ir jis lauktų ateinant paštininko, kaip įprastai įteiksiančio visą krūvą dovanų. Man dar nespėjus susivokti Leo nušoka nuo kėdės ir tekinas pasileidžia per virtuvę. Lekiu paskui jį nesuskubusi sudrausti: „Nė nemėgink...“

Bet net man ištarus tuos žodžius jis vis tiek daro, ką daryti draudžiama – Leo tai puikiai žino. Ištiesia ranką, plačia, putlia plaštaka suima rankenos bumbulą ir plačiai atveria duris.

Koridorių akimirksniu užlieja šviesa – nuostabi, didinga, ryški. Pakeliu ranką, delnu prisidengiu akis nuo to ryškumo, besismelkiančio į koridorių ir verčiančio švytėti visa aplink mus.

Už durų ryškioje šviesoje stovi ne paštininkas. Tik aukštas, patraukliai lieknas vyras baltu kostiumu, baltais marškiniais, baltu kaklaraiščiu ir baltais batais. Jis spinduliuoja mus nutvieskiančią šviesą. Jo plaukai juodi, tvarkingai sušukuoti, šone perskirti tobulu sklastymu, o ant kaktos užkritusi juodų plaukų garbana; veido oda blyški ir jos fone didelės šviesiai rudos akys atrodo dar įspūdingiau; veidas brandžių bruožų, draugiškas ir atviras. Jis man raminamai ir bičiuliškai nusišypso, tada atkreipia dėmesį į Leo ir jo šypsena darosi dar platesnė ir jausmingesnė.

– Pasiruošęs, jaunuoli? – klausia jis berniuko. Kalba nejudindamas lūpų. Kalba tiesiai man į galvą, tiesiai į širdį. Suprantama, aš jį pažįstu. Pažįstu jį, o jis pažįsta mane, bet visas prisiminimas man neaprėpiamas – negaliu pasakyti, kas jis toks.

– Taip, – džiugiai šypsodamasis linkteli Leo. – Pasiruošęs.

Kalbančio Leo lūpos juda.

– Kas čia vyksta? – susidomiu.

– Tikrai atrodai pasiruošęs, – sako vyras Leo.

– Tu niekur su juo neisi, – paprieštarauju.

Vyras vėl pažvelgia į mane, įbeda šiltą, draugišką rudų akių žvilgsnį. Malonų, bet ryžtingą. Tvirtą.

– Jau laikas, Nova, – vėl nejudindamas lūpų ištaria jis.

Leo pribėga prie manęs, apsikabina per juosmenį, veidu įsikniaubia į plotą tarp pilvo ir krūtinės, trumpai prisiglaudžia, o tada vėl atšlyja.

– Pasiilgsiu tavęs, mama, – pakėlęs galvą, žvelgdamas į mane ir šypsodamasis sako Leo. – Labai tavęs pasiilgsiu.

Ištiesiu ranką norėdama jį sustabdyti, laikyti šalia savęs, bet ten jau nieko nėra, tik oras; pirštais suspaudžiu tuštumą. Leo jau su tuo vyru, įsikibęs jam į ranką. Abu tokie skirtingi, bet ir labai panašūs. Žinau, kad su juo Leo bus saugu. Bet negaliu leisti jam išeiti. Kaip galiu leisti jam išeiti?

– Kur tu jį vesiesi? – klausiu. – Jis net neapsirengęs. Kur jį vesies?

– Viskas gerai, mama, – įsiterpia Leo, – aš noriu eiti. Aš pasiruošęs. Juk sakiau tau, kad pasiruošęs. Ir šiandien vilkėsiu šiuos drabužius.

Aš papurtau galvą. Ne. Jis nepasiruošęs. Kaip mano mažas berniukas gali būti pasiruošęs kur nors eiti be manęs? Kaip? Jis nepasiruošęs. Aš nepasiruošusi.

– Eisiu kartu, – pareiškiu.

Leo šypteli ir pakėlęs ranką man pamojuoja.

– Iki, mama, iki.

– Ne...

Staiga atsimerkiu, bet apstulbusi ir sutrikusi dar kelias akimirkas nejudu: karštligiškai naršau po atminties klodus stengdamasi susigaudyti, prisiminti, kur esu. Patalpoje beveik visiškai tamsu. Iš gatvės per horizontalias žaliuzes skverbiasi gelsvos ir rausvos šviesos gijos, o iš koridoriaus per nedūžtamo stiklo durų langelį plūsta balta šviesa, neleidžianti tamsai visiškai čia įsiviešpatauti. Aš miegojau, bet nebuvau prigulusi. Dabar žvalgausi po kambarį ir jis man atrodo pilnas nepažįstamų kampų bei pavidalų.

Paskui išgirstu juos – pypsėjimus. Tarsi iš toliau atsklindančius ritmiškus pypsėjimus, primenančius man, kur esu, ir mano žvilgsnis akimirksniu nukrypsta į lovą.

Jis vis dar čia. Vis dar čia. Vis dar lovoje. Pasislenku arčiau kėdės krašto ir aikteliu, nes kiekvieną mano nugaros ir sprando raumenį, kiekvieną sausgyslę persmelkia deginantis skausmas. Numoju ranka į savo kančias ir mėginu patikrinti, gal kas nors pasikeitė, gal, man miegant, Leo sujudėjo?

Leo tebeguli ant nugaros, jo akys švelniai sumerktos: jis tebėra savo gyvenamame pasaulyje. Tai tarsi zona tarp dviejų pasaulių: nei atgavęs sąmonę, nei miręs. Pasislenku dar arčiau kėdės krašto, kad galėčiau atidžiai apžiūrėti jo veidą. Sapnas buvo toks tikroviškas. Jis buvo aktyvus. Vaikščiojo, kalbėjo. Tai, be abejo, turėjo kaip nors paveikti ir esamą tikrovę? Juk turėjo ?..

Jo akys gražiai užmerktos. Lūpos švelnios ir truputį pračiauptos. Veidas ramus, be jokios išraiškos, visai ne toks kaip įprastai miegančio. Puikiai pamenu, kaip jam esant sveikam ir miegant keičiasi veido išraiška, koks jis būna gyvas, kaip kruta ir trūkčioja veido raumenys jam gyvenant sapnų gyvenimą – ne mažiau jaudinantį nei tą, kurį gyvena pabudęs. Bet šis, šis miegas jam visai nebūdingas: jis retai taip ilgai išbūna ramus, visuomet kas nors padeda jo veidui nušvisti, paskatina kalbėti arba bėgioti aplink. Taip ilgai vienoje vietoje jis niekada neištveria.

„Viskas gerai, mama. Aš noriu eiti.“ Šį kartą jis įsikibo tam vyrui į ranką. Šį kartą, bent jau sapne, tikrai ketino išeiti.

Pakeliu akis nuo lovos ir pažvelgiu į Keitą. Raumeningas šešių su puse pėdos ūgio jo kūnas sudribęs ant kėdės kitame palatos gale, plikai skusta galva nusvirusi ant peties: miega tebevilkėdamas policininko uniformą. Matyt, užsuko iškart po pamainos ir rado mane giliai įmigusią, nes jam įeinant aš nė nekrustelėjau. Kai jis ateina, aš paprastai nemiegu, ir, prieš man traukiant namo pailsėti, jis paklausia, kaip praėjo diena, bet šiandien tiesiog užsnūdau. Atmintyje lėtai praslenka migloti liečiančių mano kaktą jo lūpų, glostančių skruostą jo pirštų prisiminimai. Snausdama vis tiek jį jaučiau.

Atsigręžiu į Leo mintyse svarstydama, ar jis suvokia, kad mes nuolat čia esame? Vienas mūsų visada sėdi šalia, žiūri, laukia. Laukia.

Ar į jo sąmonę prasiskverbia medicininės įrangos skleidžiami garsai? O pasisveikinimai, šnekinimai, mano skaitomos knygos, linkėjimai labos nakties? Ar jis žino, kad šiandien ketvirtadienis? Antrasis jo ketvirtadienis ligoninėje. Ar visos šios mūsų tikrovės smulkmenos praslysta pro miego plyšius ir teikia žinių apie gyvenimą, verdantį aplink jį? O gal jis nuo viso to užrakintas? Paslėptas? Nušalintas? Kažkur perkeltas? Jei taip būtų, neištverčiau. Negalėčiau ištverti, jei jis būtų vienui vienas ir nežinotų, kad esu čia ir laukiu jo grįžtant.