Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Versta iš:

Dorothy Koomson

Marshmallows for Breakfast

Sphere, London, 2007

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0198-8

Copyright © Dorothy Koomson 2007

This edition published by arrangement with „Antony Harwood Limited“ and „Synopsis Literary Agency“.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Pavel Losevsky / „Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Redaktorius Bronė Vinevičienė

Korektorės Gražina Stankevičienė ir Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Tesei, šios knygos įkvėpėjai

Prologas

It akimirka tarp širdies tvinksnių. Ir nieko tarp jų. Kraujas lėčiau ima tekėti gyslomis, užgniaužia kvapą, o mintys verpetais pasklinda po milžinišką tuščią netikrovę.

Aš kalbuosi su juo telefonu.

Tai jis. Tai iš tiesų jis.

– Mums reikia pasišnekėti apie vaiką, – sako.

Numesčiau telefoną, jei galėčiau pajudėti. Jei jo balsas nebūtų kaip gyvatė įsirangęs man į kūną ir sustingdęs aliai vieno raumenėlio.

– Kendra? – klausia jis. – Girdi mane?

Ragelyje truputį traška, nes jis skambina mobiliuoju, mano tuščiame biure kažkur skamba telefonas, bet aš jį girdžiu. Žinoma, girdžiu. Kiekvienas žodis suprantamas ir aiškus, žemas balsas sodrus ir ramus kaip kubilas šilto sirupo. Girdžiu jį, ir galvoje šmėkšteli prisiminimas.

Jis ištiesia didelę raumeningą plaštaką, neleisdamas man suklupti; plieniniai gniaužtai suspaudžia kaklą. Šypsodamasis sako, kad dėl manęs padarys viską; pakuždomis į ausį pažada mane užmušti.

– Kendra, tu mane girdi? – pakartoja jis mano tylai.

– Taip, – išspaudžiu žodžius. – Taip, girdžiu.

– Mums reikia pasikalbėti apie vaiką... Privalai man papasakoti apie jį ar ją, – jis patyli, įkvepia. – Aš net nežinau, berniukas ar mergytė. Taip nesąžininga. Aš turiu teisę žinoti. Aš turiu teisę... Kendra, privalai su manimi kalbėtis. Bent tiek privalai.

Aš nieko neatsakau.

– Aš tave pasitiksiu, – sako jis. – Po darbo. Dabar esu lauke prie tavo kontoros, bet palauksiu. Kada baigi darbą?

Kaip išgąsdintų šikšnosparnių pulkas manyje pakyla panika, virsdama storų juodų odiškų sparnų antklode ir slopindama visus kitus jausmus. Jis lauke? Jis lauke – dabar?

– Šįvakar aš užsiėmusi, – sakau stengdamasi kalbėti įprastai. Stengdamasi, kad balsas neišduotų mano baimės.

– Man nerūpi, kad tu užsiėmusi, – šnypščia jis. – Nėra už šį svarbesnių reikalų. Mums reikia pasikalbėti.

– Klausyk, aš... matai... – užsikertu. Turiu vėl valdyti padėtį. Jis negali šitaip su manimi elgtis.

– Žinau, kur tu dirbi, kaip manai, per kiek laiko išsiaiškinsiu, kur gyveni? Pasirodysiu prie tavo namo. Kasdien ateisiu pas tave į darbą, o paskui – namo. Neduosiu tau ramybės, kol nepasikalbėsime. Galėtum viso to išvengti, jei dabar susitiktume.

Jis kalba rimtai. Žinau, kad jis kalba rimtai. Žinau, ką jis daro negavęs, ko nori.

– Susitiksime lauke be penkiolikos penkios, – sakau. – Duodu tau pusę valandos.

– Gera mergaitė, – murkia jis meiliai, supratingai ir ramiai. – Žinojau, kad pasielgsi tinkamai. Nekantriai laukiu...

– Iki, – išpyškinu ir nutraukiu ryšį, beveik sviesdama baltą ragelį ant šakučių.

Prieš penkias minutes nesitikėjau, kad jis mane ras. Prieš penkias minutes net nemaniau, kad jis manęs ieško. Prieš penkias minutes didžiausias mano rūpestis buvo ką pirkti ir kurį prekybos centrą pasirinkti.

O dabar še tau.

Jis smaugia mane už kaklo; saldus kaip medus balsas slenka man į ausį.

Šį kartą jis iš tikrųjų pasiryžęs mane užmušti, juk taip?

kukurūzų dribsniai, šaukštelis cukraus ir šaltas kaip ledas pienas

pirmas skyrius

– Tu juoda.

Tiesiog neįtikėtina, kad aš nesuklikau, neaiktelėjau ir iš baimės nesusmukau savo namuose susidūrusi su įsibrovėle. Atsitraukiau, širdis sustojo; išsproginau į ją persigandusias akis, bet nesuklikau.

Buvo ankstyvas šeštadienio rytas, aš ką tik išlindau iš dušinės ir jau buvau bebėganti per butą į miegamąjį apsirengti, kai išvydau įsibrovėlę – tiesą sakant, įsibrovėlius, stovinčius prie vonios kambario ir spoksančius į mane. Įsibrovėlė, kuri mane užkalbino, buvo kokių dviejų pėdų ūgio, šešerių metų, tamsiomis ir žvilgiomis it eukalipto lapai žaliomis akimis ir juodais plaukais iki pečių – viena pusė surišta raudona gumele, kita krintanti bangomis. Šalia stovėjo jos veidrodinis vyriškas atvaizdas – tamsių trumpesnių plaukų, bet tokio pat ūgio, to paties amžiaus ir tokiomis pat žaliomis akimis.

Porelė buvo veikiau ne apsirengusi, o apsitaisiusi. Ji segėjo rausvą sijonėlį su raukinukais apačioje, mūvėjo mėlynas pėdkelnes su baltais dryžiais ir vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis rankovėmis po išblukusia oranžine liemene. Geltonos puskojinės buvo susiraičiusios apie kulkšnis it blauzdinės, o kojas puošė raudoni batukai su didelėmis geltonomis gėlėmis ant nosių. Jis mūvėjo ilgas mėlynas kelnes, viena kiška buvo sukišta į žalią puskojinę. Balti marškinėliai išmarginti avangardiniais flomasterių brūkšnių ir nešvarių pirštų raštais, o mėlyno užtrauktuku susegamo treningo apykaklė, vienoje pusėje užsilenkusi į vidų, gaubė petį.

Abiejų drabužiai buvo suglamžyti ir susiraukšlėję, lyg juodu būtų miegoję apsirengę.

Dvynių ne tik drabužiai buvo sumurkšlinti, bet ir veideliai suvargę: papilkėję, po akimis tamsūs melsvai violetiniai ratilai, panašūs į purvo dėmes. Jie atrodė kaip beglobiai, nukamuoti ir išsekinti vasario šalčio, atklydę į šiltą mano butą. Tiesa, kad vaikai ne benamiai, buvau beveik įsitikinusi. Tai buto savininko vaikai. Aš ką tik čia atsikėliau, dar nepažinojau nei šeimininko, nei jo šeimos, nes jie buvo užsienyje, kai atskridau iš Australijos. Akivaizdu, kad grįžo.

Vaikai nesislėpdami spigino į mane akimis, tyrinėjo mano juodus plaukus dengiančią permatomą plastikinę dušo kepuraitę, švarų drėgną veidą, šlapią kaklą ir pečius, rankšluostį, kuriuo buvau apsivyniojusi liemenį ir dabar iš visų jėgų prilaikiau, kelius, kyšančius iš po rankšluosčio, blauzdas, nusėtas vandens lašų. Abu negalėjo akių atplėšti nuo mano pėdų, matyt, sužavėti baltų pūkuotų šliurių.

– Tu juoda, – vėl pareiškė mergaitė skambiai ir aiškiai; kalbėjo atvirai kaip vaikas ir pasitikėdama savimi kaip suaugęs. Ji mokėjo kalbėti su žmonėmis, nesvarbu, koks jų amžius. Rankose laikė mėlyną suniurkytą žaislą – triušį.

– Taip sako, – atsiliepiau.

– Aš Vasara, – tarė ji, patvirtindama, kad yra šeimininko duktė. Paskui nykščiu parodė į berniuką: – O jis Džeksonas. Mes dvyniai.

Ji vėl mane nužvelgė – nuo dušo kepuraitės iki pėdų – ir staiga pakėlė akis. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji mane hipnotizavo, kaustė dėmesį tiek, kiek norėjo. Jos veidas, taip neįprastai įrėmintas plaukų, buvo nekaltas ir nuoširdus, tačiau išmintingas ir slapus. Šioje galvelėje sklandė tūkstančiai ir nereikšmingų, ir gilių minčių.

Vasara gūžtelėjo mažais kaulėtais petukais ir panarino akis, linktelėdama galva.