Dorothy Koomson: Zefyrai pusryčiams

Ponas Gadsboras buvo architektas, jis virš buvusio garažo suprojektavo ir įrengė atskirą studiją žmonai, baltą, su išeinančių į kiemą šešių didžiulių langų eile ir trimis nuožulniais stoglangiais. Pastato viduryje, ten, kur kadaise buvo įėjimas į garažą, mėlynavo laukujės durys.

Artinausi prie jų, lyg čia būtų mano namai, nors buvau mačiusi tik nuotraukas, kurias ponas Gadsboras atsiuntė man elektroniniu paštu. Tokioje vietoje galima pradėti gyvenimą iš naujo. Bėgti iš Sidnėjaus nusprendžiau paskubomis. Nenutuokiau, kur gyvensiu, Anglijoje neturėjau pažįstamų, pas kuriuos būčiau galėjusi prisiglausti, todėl kelias valandas naršiau internete, kol pamačiau skelbimą apie šią nuomą. Po kelių pokalbių su savininku, pasikeitus sutartimis per kurjerius ir nusiuntus piniginę perlaidą, butas tapo mano. Visiškai mano. Mane užplūdo ramybė, kai ponas Gadsboras sutiko jį išnuomoti. Turėsiu kur gyventi, kur pasislėpti.

Stūmiau melsvai pilkus lagaminus plokštėmis grįstu taku prie savo būsto. Prie tamsiai mėlynų laukujų durų – žalvarinis belstukas. Už durų bus laiptai į viršų, į mano gūžtelę.

Kai jas atlapojau, pasitiko laiptais plūstelėjusi vėsa. Lauke buvo šalta, bet viduje dar šalčiau – namas buvo tuščias, ta tuštuma paliko žymę.

Įsmeigiau akis į medinius laiptus su nuolaidžiu posūkiu viršuje – vienu kartu nieku gyvu nesuvaikščiosiu. Palikau lagaminus ant slenksčio ir užlipau laiptais.

Numečiau kuprinę ir rankinuką, paskui nulėkiau žemyn, užtempiau laiptais vieną lagaminą, tada vėl žemyn – užtraukiau kitą. Uždariau duris ir sustojau. Rodos, taip, sustojau – pirmą kartą per daug savaičių. Sustojau ir leidau tylumai, sklindančiai iš kurį laiką negyvenamos patalpos, mane apgaubti. Užsimerkiau, giliai įtraukiau į plaučius ramybės, paskui iškvėpiau. Išpūčiau save į tylą aplinkui. Štai kas yra ramuma. Štai ko norėjau lipdama į lėktuvą namo.

Atsimerkiau ir pirmą kartą apžvelgiau kambarį. Butas maždaug keturiasdešimties pėdų ilgio, beveik visai atviras. Dešinėje svetainė su sofa, televizoriumi ir kavos staliuku. Kairėje mažas apvalus valgomojo stalas su trimis kėdėmis. Už jo kambario gale – virtuvė su stikline siena, pro kurią liejasi šviesa, greta durys į vonios kambarį. Viso buto, išskyrus vonios kambarį, grindys lentinės, o ant jų lygiais tarpais it salų pritiesta ryškiaspalvių kilimėlių.

Ant valgomojo stalo gulėjo šokoladinių saldainių dėžutė, perrišta rausvu kaspinu, o į ją buvo atremta balta kortelė. Paėmiau raštelį.

Sveika atvykusi į naujuosius namus, Kendra.

Gadsborų šeima

Malonus ir netikėtas poelgis rodo, kad tai geri žmonės. Paprasti, širdingi. Jausdavau tai kaskart, kalbėdamasi su ponu Gadsboru. Šauni ir draugiška šeima.

Draugiška. Apėmė šioks toks nerimas. Draugiškumasgalibūtibėda , pamaniau dėdama raštelį ir akimis glostydama šokoladinius saldainius. Man reikia kurį laiką pabūti vienai. Sprukdama iš Australijos jaučiausi kaip bėglė, ir dabar, atsidūrusi namie, troškau vienatvės. Vietos, kur leisčiau laiką kaip noriu, laižydamasi žaizdas, dėl kurių teko palikti Sidnėjų; vietos, kur atsipeikėčiau, sustiprėčiau pamažu pratindamasi vėl gyventi tarp žmonių.

Čiupinėdama dėžutės celofaną, labiausiai būgštavau, jog jie nepaliks manęs ramybėje, kad spėčiau atkurti gyvenimą iš naujo. Jie nepaliks manęs ramybėje, ir viskas.

Vaikščiojau po miegamąjį, grąžydama rankas ir grauždamasi. Neprotinga baimė sulig kiekviena minute didėjo ir darėsi tikresnė. Turbūt vaikai, parėję namo, papasakojo poniai Gadsboro, kas atsitiko.

– Ji gana daili, – atsainiai pareiškė Vasara.

– Ir visai be drabužių, tiesa, tėti? – nerūpestingai pridūrė Džeksonas.

O dabar ponia Gadsboro turbūt ruošiasi žygiuoti čia su keptuve rankoje draskyti man akių. Lieps niekada nenusirengti, net dušinėje. Ypač dušinėje.

Net jei ji neateis čia duoti man garo, palankumą vargu ar pajus. Įvykis pasės jos galvoje abejonių, ji ims spėlioti, ar nenusižiūrėjau jos vyro, ir nuspręs neišleisti manęs iš akių.

Kai ši mintis man galutinai išsirutuliojo, apsivilkau džemperį trikampe iškirpte, įsibrukau į juodą megztinį ir užsimečiau ilgą juodą paltą. Skubiai apsimuturiavau kaklą dryžuotu spalvingu šaliku, griebiau rankinuką ir pasukau prie durų. Užsuksiu pas kelis nekilnojamojo turto agentus, nuvažiuosiu traukiniu į Londono centrą ir ten prasitrainiosiu kiaurą dieną. Grįšiu labai vėlai, kai jie jau miegos. Galėčiau taip daryti – iki vėlumos negrįžti namo, kol rasiu kitą butą.

Prieš išeidama, palengva pravėriau laukujes duris ir greitai žvilgtelėjau pro plyšį tikrindama, ar kelias laisvas. Kitame kiemo gale stovėjo namas, didelis, baltas ir įspūdingas. Medinių lentelių langinės buvo atidarytos, ir aš įžiūrėjau poną Gadsborą, stovintį prie virtuvės stalo ir pašėlusiai mostaguojantį rankomis; prie stalo sėdėjo abu vaikai ir įdėmiai jo klausėsi. Ponios Gadsboro niekur nematyti. Puiki proga pasprukti.

Peržengiau slenkstį ir atsargiai uždariau duris. Palengva įkišau raktą į spyną ir švelniai pasukau. Paskui irgi be garso pasukau raktą automatiniame užrakte. Durys užrakintos abiem spynomis.

Prikandusi apatinę lūpą, įsitempusi, jau ruošiausi sėlinti per kiemą prie vartų, bet atsisukau – ir išvydau už nugaros poną Gadsborą su dėžute „Weetabix“ javainių rankoje.

– JĖZAU KRISTAU! – sužviegiau atšokdama ir griebiausi už širdies. – NEDARYKIT TAIP! Kasčiaperšeimosypatybė–išdygtikaipišžemės?

Šeimininkas buvo priblokštas, lyg negalėtų patikėti, kad taip mane išgąsdino.

– O Dieve, prašom atleisti, – tarė tiesdamas į mane laisvąją ranką. Krūptelėjusi prisiplojau prie durų, kad jis manęs nepaliestų. Per pastarąjį pusvalandį mes peržengėme daug užtvarų, nėra reikalo nugriauti dar vienos.

Jis atitraukė ranką, žengtelėjo atgal mane praleisdamas. Atsiplėšiau nuo durų, nes jis stovėjo nuošaliai.

– Panele Tamale, prašom atleisti, neketinau jūsų gąsdinti, – tarė.

– Vadinkit mane Kendra, – atsargiai pasakiau, nes širdis tebesidaužė.

– Atsiprašau, Kendra, neketinau jūsų baidyti. Toli gražu neketinau.

– Nieko baisaus, pone Gadsborai, aš jau atsipeikėjau. Tikrai. Aš truputį nervinga.

– Vadinkit mane Kailu, – tarė jis.

– Gerai, Kailai.

– Pataisiau vaikams pusryčius, – mostelėjo į virtuvę už nugaros, – ir pamačiau jus. Norėjau pagauti, kol neišėjote, ir atsiprašyti. Nežinojau, kada grįšite, o mes turbūt tuoj po pusryčių eisime gulti. Sutriko paros ritmas. Bet noriu atsiprašyti už ankstesnį įvykį. Matote... Ankstesnį. .. – balsas nutrūko, ir jis sodriai paraudonavo aiškiai prisiminęs, kas nutiko.

– Viskas gerai, – mašinaliai nutraukiau jį, nors gerai nebuvo. Tiesa, taip nutiko netyčia, gal ir nieko baisaus.

– Tikrai nėra gerai, – neatstojo jis. – Beveik pusvalandį aiškinau vaikams, kodėl nėra gerai. Labai atsiprašau, – jo balsas buvo ramus ir švelnus, su vos girdimu akcentu, turbūt šiauriečio.

– Iš tiesų viskas gerai.

– Ne. Tenorėjau jus patikinti, kad daugiau taip nebus. Tokie jau tie vaikai. Nežinau, ar jūs turit vaikų?

Ir akimis ėmė slysti mano kūnu, lyg iš apvalumų galėtų suprasti, gimdžiusi aš ar ne, paskui jo veidas vėl nuraudo kaip aguona: matyt, prisiminė matęs tuos apvalumus, pridengtus tik rankšluosčiu.